Sodininko patarimai rudeniui: kodėl nereikia skubėti su pjūklu ir kaip atgaivinti net šimtametį sodą?

Ruduo kas dieną vis stipriau įsitvirtina mūsų soduose ir daržuose. Nors šiltnamiuose dar kabo paskutiniai agurkėliai, lauke tebenoksta moliūgai, sodo ir daržo sezonas jau sparčiai ritasi į pabaigą. Naminių obuolių derliui saugiai sugulus į dėžes rūsiuose, dažnas sodybos ar kolektyvinio sodo šeimininkas susimąsto – ar jau metas imti į rankas sekatorių, ar verčiau palaukti pavasario? Kaip elgtis su per vasarą aukštyn šovusiais vilkūgliais, ką daryti su samanomis apaugusiais senais medžiais, kas gi bus su vėtros neatlaikiusiomis moderniomis obelaitėmis?

Apie visa tai be pagražinimų ir su gilia pagarba gamtai kalbamės su arboristu bei sodininku Arūnu Butėniu. Daugiau nei 35 metų patirtį sukaupęs meistras vaismedžius pažįsta geriau nei bet kas kitas. Būtent šio kėdainiečio rankos prikėlė ne vieną savininkų jau nurašytą ir pjūklui pasmerktą sodą Kėdainių, Vilniaus, Kauno, Jonavos, Panevėžio bei Ukmergės kraštuose. Arūnas įsitikinęs – sodas reikalauja ne skubotų sprendimų, o supratimo, meilės ir kantrybės.

Ką genėti rudenį, o ką atidėti pavasariui?

Rudeninis genėjimas dažnam kelia daug klausimų ir yra apipintas mitais. Vieni šventai tiki, kad rudenį medžių genėti nevalia, kiti gi, nesukdami galvos, čiumpa sekatorius ir darbuojasi, kad pavasarį darbo būtų mažiau.

Arūnas Butėnis sako, kad genėjimo laikas labai priklauso nuo genimo vaismedžio amžiaus ir veislės.

„Rudenį, kai derlius jau nuskintas ir susandėliuotas, prasideda pirminis sanitarinis genėjimas. Tai puikus metas šalinti vasarą nepastebėtus vilkūglius, apdžiūvusias, ligotas ar apmirusias šakas.

Tačiau labai svarbu atsižvelgti į medžių amžių. Vyresnius nei penkerių metų, brandžius vaismedžius tvarkyti rudenį yra netgi geriau, nes tada vabzdžiai nebeskraido, temperatūrai nukritus žemiau 5 laipsnių šilumos grybinių ligų sporos beveik nebeplinta, todėl žaizdos kur kas saugesnės“, – aiškina arboristas.

Tačiau visai kitokia taisyklė galioja jauniems sodinukams.

„Jaunų vaismedžių – iki penkerių metų amžiaus – rudenį liesti griežtai nerekomenduoju. Jų šakelės liaunos, jautrios, todėl prieš žiemą padarius žaizdą, stipresnis šaltis gali medelį nepataisomai pažeisti. Šeimininkus, turinčius jaunus sodus, aš jau dabar registruoju balandžio pradžiai, kai baigiasi stiprūs žiemos šalčiai“, – sako Arūnas.

O kaip dėl kaulavaisių – slyvų, vyšnių, trešnių? Pasak specialisto, vadovėlinė taisyklė sako, kad juos geriausia genėti vasarą, vos nuskynus uogas, ir iškart nupurkšti.

„Tačiau gyvenime retai kas taip daro. Iš praktikos galiu pasakyti, kad brandžias slyvas ar vyšnias galima atsargiai patvarkyti ir rudenį, tik nereikia persistengti.

Svarbiausia – nedaryti drastiškų pjūvių prieš pat didžiuosius šalčius“, – patirtimi dalijasi sodininkas.

Kodėl verta kovoti dėl kiekvieno senosios veislės vaismedžio?

A. Butėnis neslepia sentimentų senosioms lietuviškoms obelims ir kriaušėms. Šiuolaikinės veislės, nors ir vilioja kompaktiškumu bei greitu derliumi, sodininko akimis, turi rimtų trūkumų.

„Šiuolaikinės veislės dažnai išvestos skubotai, orientuojantis į komerciją. Jos žemos, nuo jų patogu skinti vaisius, bet jų atsparumas ligoms ir šalčiui kartais kelia šypseną. Naujos kartos vaismedžių žievė labai plona, kamienus rudenį būtina balinti arba aprišti, antraip pavasario saulė juos tiesiog nudegins.

Be to, jų šaknų sistema paviršinė – lyg eglės. Štai po pastarųjų audrų Kėdainių rajone teko kelti ne vieną išvirtusį medelį. Tos jų paviršinės šaknys tiesiog neatlaiko svorio, kai vasarą medelio lapija tanki, obuolių daug, žemė įmirksta, o papūtus vėjui medis išvirsta.

Jiems būtinos nuolatinės atramos, kuolai, vielos“, – pastebi arboristas.

Visai kas kita – senosios, galingos „smetoninės“ obelys. Arūnas prisimena ne vieną unikalų atvejį, kai teko gelbėti tokius senovinius vaismedžius. Dažniausiai, tiesa, šeimininkų jau nurašytus.

Štai Pakuonyje jam teko gelbėti dar 1905 metais sodintą sodą – 22 senovinius medžius sodyboje vidury miško, kur gyveno garbaus amžiaus senolis.

„Obuoliai jau buvo mažiukai, dažnai tiesiai ant šakų supūdavo, vainikai tapę tikromis džiunglėmis, vaisiai krito tiesiog į kompostą, nebuvo valgomi. Tačiau aš iš karto pasakiau, kad nupjauti tokius medžius būtų buvęs nusikaltimas.

Visus juos pažeminau, išvaliau lajas, atjauninau – ir netrukus jie vėl džiugino nuostabiu derliumi. Po kelių metų dar buvau nuvykęs aptvarkyti to senojo sodo, šeimininkas džiaugėsi, kaip medžiai atjaunėjo, kokius vaisius ėmė duoti.

O kartą Kaune, Nemuno gatvėje, teko visą pusdienį dirbti su viena 1933 metais sodinta obelimi! Kamienas jau buvo su ertmėmis, tačiau lają palengvinau, sumažinau vėjo pasipriešinimą, ir medis sėkmingai gyvuoja toliau“, – sėkmingomis itin senų obelų gelbėjimo operacijomis džiaugiasi sodininkas.

Arūnas sako neretai net susiginčijantis su savininkais, reikalaujančiais nupjauti senuosius vaismedžius. Jis nesutinka jų kirsti ir gana. Sako, geriau jau nemokamai nugenės, sutvarkys, kad žmogus pamatytų, kaip jam tas vaismedis kitąmet atsidėkos. Ir, žinoma, atsidėkoja, o tada jau ir šeimininkai Arūnui skambina ir padėkų negaili.

Panaši istorija nutiko ir Kėdainių priemiestyje, Vilainiuose. Sodybos šeimininkė prašė nupjauti seną kriaušę, mat vasarą krentantys vaisiai viliojo širšes, o po kojomis tižo kriaušių „košė“. Vaisiai krisdavo nuo šakų dažnai jau papuvę ir nebetinkami valgyti.

„Pasakiau jai, kad jei nupjausite šį medį, tai bus tiesiog nepagarba gamtai. Įkalbėjau medį išsaugoti.

Vainiką stipriai sumažinau, suformavau taip, kad vaisių liktų šeimai ir kaimynams pavalgyti, bet jie nebekristų tonomis.

Po kelerių metų ta pati moteris man nesiliovė dėkoti, sakė, kaip gerai, kad medį išsaugojau, kad paprotinau ją. Dabar ir jos šeima, ir kaimynai mėgaujasi skaniausiomis kriaušėmis, kokias yra ragavę savo sode“, – prisimena Arūnas.

Kad ir gandras pro šakas praskristų

Vaikščiodamas po apleistus sodus meistras dažnai mato tą pačią klaidą – lajos paliekamos tokios tankios, kad pro jas neprasiskverbia nei saulės spindulys, nei vėjo gūsis.

„Liaudyje sakydavo, kad pro obels šakas turi laisvai praskristi varna. Aš dar pajuokauju – naudinga, jei kartais ir gandras pratilptų!

Jei vaismedis tankus, ryto rasos ir rūkai jame laikosi iki vidurdienio. Drėgmė medžio viduje – rojus rauplėms, vaisių puviniui ir kerpėms.

Genėjimo tikslas – sukurti perpučiamą, šviesų vainiką. Tada ir obuoliai bus stambūs, gražūs, ir ligų bus nepalyginamai mažiau“, – pataria A. Butėnis.

Kita opi problema, gąsdinanti sodų šeimininkus, – vilkūgliai. Po stipresnio genėjimo medis natūraliai bando atsigauti ir leidžia tiesiai į viršų šaunančias šakas, kurios, tiesa, neturi jokios naudos nei medžiui, nei vaisių laukiančiam žmogui.

„Žmonės dažnai išsigąsta pamatę vilkūglius, galvoja, kad sodininkas jiems dabar pridarė bėdų.

Nieko panašaus – tai natūralus medžio atsakas, noras regeneruotis. Aš visada klientams paaiškinu, kad vilkūglius geriausia išlaužyti rankomis apie Jonines, kol jie dar minkšti.

Na, o jei nespėjote vasarą – rudenį paimkite sekatorių. Tačiau neišpjaukite visko aklai! Vieną kitą gulsčiau augantį vilkūglį verta palikti, nukreipti į tuščią vainiko vietą, ir po kelerių metų jis virs puikia derančia šaka“, – moko pašnekovas.

Nereikėtų numoti ranka ir į apsaugą nuo ligų. Šiltėjantys, drėgni rudenys skatina samanų ir kerpių vešėjimą. Nukritus lapams, Arūnas rekomenduoja kamienus ir storesnes šakas nupurkšti geležies ir vario sulfato tirpalais – jie veikia kaip fungicidai, nuvalo žievę ir sunaikina žiemoti besiruošiančius kenkėjus.

Meilę sodams ir augalams puoselėja ir namuose, ir svetur

Arūno pagarba ir meilė augalams yra jo gyvenimo būdas. Ilgametis arboristas su žmona ne vieną dešimtmetį puoselėjo savo sodybą, kuri ne kartą pelnė Kėdainių gražiausios sodybos titulus, buvo apdovanota taurėmis ir garbės raštais.

Ypatinga meistro aistra – vynuogės. Savo kieme jis puoselėja net 12 skirtingų veislių – nuo subtilių muskatinių iki desertinių, vadinamųjų šampaninių vynuogių, kurių šiaip jau tik parduotuvės lentynoje rastumėte. O jos, pasirodo, auga ir Kėdainiuose!

„Vynuogynas buvo mano sena svajonė. Nors uogas auginu tik šeimos stalui ir pavaišinti svečiams, priežiūros joms reikia itin daug. Vynmedžiai reikalauja griežto formavimo – aš juos vedu dviem kamienais, negailestingai išskinu nereikalingus ūglius.

Be to, pastaraisiais metais gamta krečia išdaigas: pavasariai būna klastingi, per patį žydėjimą užeina net 9 laipsnių šalčio. Buvome net dviguba agroplėvele aprišę, bet šalna vis tiek pakando. Laimei, augalas turi neįtikėtiną norą gyventi – atželia iš antros ar net trečios vegetacijos“, – su šypsena pasakoja vyras.

Būtent savame kieme patirtos pamokos išmokė sodininką atlaidumo gamtai ir supratimo, kad geriausiai mūsų klimato sąlygomis jaučiasi vietinės, laiko patikrintos veislės.

Tikslas – ne tik nugenėti medžius, bet ir išmokyti šeimininką

Šiandien Arūnas Butėnis laukiamas dešimtyse sodybų ir kolektyvinių sodų visame Kėdainių rajone, taip pat Kaune, Jonavoje, Panevėžyje ir Ukmergėje. Tarp jo klientų – ir garbaus amžiaus senoliai, kuriems jau per sunku patiems užlipti ant kopėčių, ir jaunos šeimos, ką tik įsigijusios senas sodybas.

„Visada sakau, kad mano tikslas nėra tik atvažiuoti, nupjauti šakas, paimti pinigus ir išvažiuoti.

Aš noriu žmogų išmokyti, kaip pačiam savo sodą prižiūrėti.

Parodau, kaip medis kvėpuoja, kurias šakeles galima patrumpinti pačiam, kaip prižiūrėti žaizdas.

Būna nepaprastai gera, kai atvažiuoji pas žmogų po trejų ar ketverių metų atlikti palaikomojo genėjimo, apsidairai – o man beveik nėra ką veikti! Šeimininkas viską perpratęs, pats puikiai susitvarkęs. Štai Gaižiūnuose, Jonavos rajone, atvažiavau po kelerių metų pertraukos, apėjau sodą ir sakau: „Tai kam mane kvietėt, juk viskas idealu?“ O tas žmogus tiesiog norėjo, kad specialistas įvertintų jo triūsą, mat nebuvo iki galo tikras, ar tikrai gerai viską suprato ir visus tuos metus tinkamai prižiūrėjo sodą.

Tai didžiausias įvertinimas mano darbe“, – džiaugiasi arboristas.

Nors meistras turi gausų būrį nuolatinių klientų, šį rudenį jis pasirengęs priimti ir naujų sodybų bei sodų šeimininkus. Arūnas mielai atvyksta tiek vienkartiniam apleisto sodo atgaivinimui ar konsultacijai, tiek ilgalaikei medžių priežiūrai.

Spalis ir lapkritis – pats tinkamiausias metas pasirūpinti brandžiais vaismedžiais, atlaisvinti jų lajas ir paruošti ramiam žiemos miegui.

O jaunų medelių savininkams meistras primena, kad jau dabar galima paskambinti ir rezervuoti laiką pavasario vizitui, kad naujieji medeliai jums atsidėkotų šimteriopai!