Kalafiorų apokalipsė: ministrai išeina „ant bačkų“

Koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkė

Pasaulio istorija mena nemažai įvykių, kai įpykę ant valdžios prieš ją protestuodavo tiek verslininkai, tiek profsąjungos, tiek ūkininkai, tiek viešojo sektoriaus darbuotojai. Protestai, streikai, boikotai – tai jau nieko nestebina. Bet kad vyktų atvirkštinis veiksmas ir aukštuose valdžios postuose įsitaisę atsakingi valdininkai ir ministrai protestuotų prieš juos išrinkusius žmones, to dar neteko girdėti. Žinoma, iki to laiko, kol Lietuvos valdžios viršūnėje sėdintys valdininkai nepareiškė boikotuosiantys verslininkus, t. y. prekybos tinklus. Čia jau, sakyčiau, panašu į naujosios Apokalipsės pradžią.

Pasirodo, Lietuvoje valdant valstybę nereikia jokio išsilavinimo ir jokių vadybinių kompetencijų – nei finansų valdymo, nei strateginio planavimo, nei derybinių įgūdžių. Užtenka reikiamu momentu ir reikiamoje vietoje užlipti „ant bačkos“, atvira gerkle parėkauti ir visos šalies problemos išsispręs. Tokį atradimą, vertą užpatentavimo, padarė trys valdančiosios koalicijos atstovai, dėl kurių gali tekti perrašyti visus vadybinius ir ekonominius vadovėlius.

Eurokomisaras V. Andriukaitis:  „Per bačkas“ – į šviesią ateitį“

Pirmasis „bačkos ekonomistas“ – eurokomisaras Vytenis Andriukaitis, atradęs ketvirtąjį Niutono dėsnį – išaiškindamas visiems, kad prekybos tinklų boikotas mažina prekių kainas. Puiku. Lauksime naujų eurokomisaro atradimų apie tai, kaip „Sodros“ boikotas didina pensijas, policijos boikotas mažina nusikalstamumą, ligoninių boikotas gerina gydymo paslaugas, savivaldybių įmonių boikotas mažina šiukšlių išvežimo kainas, SGD terminalo boikotas pigina dujas, o bankų boikotas mažina būsto paskolų palūkanas. O mokyklų boikotas turbūt galėtų pagerinti mokinių pažangumą, nors išties, kam dabar tas pažangumas, jei mokiniai jau žino, kad norint užimti aukštas, gerai apmokamas  pareigas valstybėje, reikalingos ne matematikos ar loginio mąstymo žinios, o tik sugebėjimas laiku užšokti ant reikiamos „bačkos“.

Tiesa, kad sudarytum masėms įspūdį ir nestovėtum ant „bačkos“ tarsi nebylus kelmas, pravartu pasiskaityti įvairių pasaulyje vykusių judėjimų – tiek anarchistinių, tiek socialistinių, tiek buržuazinių dalyvių emocingas kalbas ir ką nors iš jų pritaikyti lietuviškajam aistrų pasiilgusiam rinkėjui. Kaip antai eurokomisaras protestus prieš „Maximos“ kalafiorus prilygino pasauliniam anarchistiniam judėjimui „Okupuok Volstrytą“ ir čia pat pasidžiaugė, kad šio protesto metu buvo didžiulis ažiotažas „…neperkant tam tikrų prekių iš šalių, kurios okupuoja tam tikrų kitų šalių teritorijas…“. Žodžiu, supratome, kad „Maxima“ užsiiminėja kitų svetimų šalių okupacija, o kalafiorus pardavinėja tik šiaip, norėdama paįvairinti laisvalaikį…

DP lyderis V. Mazuronis: Žmoniškas ar nežmoniškas antkainis?

Šalia eurokomisaro „bačkos“ savąją pasistatyti kaipmat netruko jo kolega valdančioje koalicijoje,  populizmu garsėjančios partijos lyderis Valentinas Mazuronis, pareiškęs, kad palaiko prekybos centrų boikotą. Ir čia pat pažėrė pretenzijų prekybininkams, kad tie „nežmoniškais“ antkainiais erzina žmones.

Tiesa, jei gerbiamo populisto paklaustume, kas konkrečiai yra žmoniškas, o kas nežmoniškas antkainis, atsakymo vargu tesulauktume. Nes „bačkų ekonomistai“ vargu ar skiria, kas yra antkainis, o kas yra pelnas.

Būtų naivu tikėtis, kad populistai, besididžiuodami savo nuopelnais dėl šalyje padidėjusių atlyginimų, kada nors prisiimtų atsakomybę dėl padidėjusių prekių ir paslaugų kainų. Ar  jie kada girdėjo verslininkų perspėjimus, kad drastiškai didinant atlyginimus, kurie nepadengti jokia papildoma ekonomine verte, didės ir kainos? Ar jie kada paklausė verslo, iš kur bus paimti pinigai papildomoms atlyginimų sąnaudoms padengti, nedidinant kainų? Žinoma, kad ne, nepaklausė, nes tik valdininkai, paprašius jų sumažinti mokesčius, turi monopolinę teisę į auksinę  frazę „nėra lėšų“. O verslas visada privalo be ceremonijų vykdyti visas iš viršaus nuleistas „zadanijas“. Ir vykdo. Ir įvykdė. O už tai gavo ne garbės raštus, bet ant „bačkų“ užsilipusių populistų kaltinimus godumu.

O jeigu gerbiamo populisto paklaustume, kokiais skaičiais buvo išmatuotas tas godumas, atsakymo vėlgi vargu ar sulauktume. Nes ant bačkų vykstančiuose liupeniškos ekonomikos mokymuose žodis „pelnas“ ir visi jo dydžiai pakeisti vienu žodžiu – godumas.

Patikslinimui reiktų pasakyti, kad Lietuvoje tiek prekybos, tiek gamybos įmonių pelningumas yra 2–3 kartus mažesnis nei išsivysčiusiose ES šalyse ar toje pačioje Lenkijoje. (Beje, šie skaičiai skirti tik atskiriantiems rentabilumą nuo antkainio). 

Bet vargu ar galima tikėtis, kad „bačkų“ ekonomistai kada nors pradės sukti galvas norėdami atsakyti į klausimą, kodėl Lenkijoje, kur mažesnės prekių kainos, verslas uždirba daugiau, nei Lietuvoje. Gal Lietuvoje kažkas negerai su mokesčiais? Ar su darbo jėgos pasiūla? Ar su valstybės parama verslo efektyvumo didinimui?

Čia man iškyla dar viena ekonomiškai pikantiška detalė: 2015 metais atlyginimų dydis privačiame sektoriuje augo apie 7 proc., panašus augimas bus ir šiemet. Tai reiškia, kad ne tik žmonės gavo daugiau pinigų, bet ir mokesčių nuo padidėjusio atlyginimo buvo surinkta daugiau. Juk iš atlyginimų fondo tik 60 proc. pinigų atitenka darbuotojui, o 40 proc. – valstybei.

Įdomu, kokioje valdininkų rojaus pelkėje paskendo tie papildomai surinkti šimtai milijonų eurų? Ar bent vienas euras buvo skirtas įmonių darbo efektyvumui skatinti, kad atlyginimai didėtų natūraliai, o ne dėl populistų nuleistų „zadanijų“? Ar bent vienas euras buvo išleistas PVM mažinimui, kuris galėtų amortizuoti kainų augimą? Įdomu, kas vis tik šiose godumo varžybose galėtų nuskinti laurus: ar „godieji“ verslininkai, ar su savo funkcijomis nesusitvarkantys valdininkai?

Šiandien „Maxima“, rytoj Palangos močiutės?

Tuo tarpu „godieji“ verslininkai patyrė ne tik finansinį veiklos išbalansavimą ar liumpeniškai nusiteikusių politikų emocines atakas, bet ir neaiškumą dėl tolesnės perspektyvos. Juk dauguma atvejų įmonių finansiniai resursai buvo nukreipiami tik į atlyginimų didinimą mažinant išlaidas į procesų efektyvumo gerinimą, naujų technologijų kūrimą, prekių ilgalaikio žinomumo ir konkurencingumo didinimą, ko verkiant reikėjo norint atsigauti po Rusijos embargo. 

To rezultatas labai nelinksmas: Lietuvoje praėjusiais metais darbo efektyvumas, skirtingai nei Europoje, ne augo, bet krito 1,1 proc., o lietuviškų prekių eksporto augimo tempai mažėjo tarsi tirpstantys varvekliai. Tai labai nepalankūs rodikliai verslui, kuris galvoja apie ateitį mūsų šalyje.  Bet tik ne politikams, gyvenantiems šia diena ir prakaituojantiems ne dėl šalies verslo rodiklių, bet dėl savo priešrinkiminių reitingų „Vilmorus“ lentelėse.

Beje, čia tik mikroekonominės kainų kilimo priežastys. O kur dar makroekonominės, kai kainos didėja dėl papildomai žmonių kišenėse atsiradusių pinigų? Štai viena kirpėja, pakėlusi paslaugų kainą, atskleidė paslaptį: „Anksčiau dirbau po 10 valandų per dieną, labai pavargdavau, o dabar pasilikau turtingesnes klientes, pakėliau kainas ir dirbu tik po 6 valandas. Uždirbu tiek pat, ir galiu daugiau laiko skirti šeimai.

Ar ši moteris, anot populistų, yra nusikaltėlė, kurią reiktų boikotuoti?

O gal dar reiktų boikotuoti ir turgaus bobutes, kurios morkas pardavinėja dar brangiau, nei „Maxima“? O gal Palangos močiutes, nes nakvynės kainas jos pakėlė kone dvigubai? O gal ir patį dvasių užkalbėtoją, kuris didėjant alkoholio akcizams, didins ir kodavimo nuo alkoholizmo įkainius? Būtų naivu tikėtis, kad populistų kūrybinė saviraiška ir bendrystės su liaudimi spektakliai baigsis tik ties „Maximos“ langais…

ŽŪM ministrė V. Baltraitienė: Kaltųjų reitingas ir Izauros ašaros

Trečioji „bačkų“ ekonomikos gerbėja – žemės ūkio ministrė, patikėjusi, kad kainos Lietuvoje sumažės tada, kai ji pati savo kefyrą tirs dienas iš eilės pirks ne „Maximoje“, o mažoje parduotuvėlėje. Nors tas mažas parduotuvėles labiau nei ministrės kefyro „shopingai“ būtų nudžiuginę tai, jei kasmet ŽŪM rūmų remontams kišami milijonai būtų skirti smulkiam verslui remti.

Kaip jau tapo įprasta, taip ir šį kartą ministrė, neprisiėmusi nė lašo atsakomybės dėl susidariusios padėties, viename dešimties eilučių interviu sugebėjo apkaltinti viską, kas tik juda, bet tik ne save pačią.

Pirmiausia ji apkaltino, aišku, prekybininkus: „…jiems vis tiek nieko nepadarysi, jie kreipsis į teismą ir teisme laimės“, – dejavo ministrė. Gaila, kad ji nepatikslino, ką tokio norėtų „padaryti“ prekybininkams. O gal pasekus Venesuelos prezidento pavyzdžiu ji norėtų reguliuoti kainas? Įdomu, ką tada ministrė įtrauktų į kaltųjų sąrašą dėl maisto produktų stygiaus, kaip tuo metu atsitiko Venesueloje. Ar tada vėl boikotuotų prekybininkus dėl tuščių lentynų?

Ir jeigu Lietuvoje dėl situacijos maisto produktų rinkoje kalti yra ne ministrai, o „Maximos“ kainodaros vadybininkai, tai gal tiesiog verta būtų su jais susikeisti vietomis ir postais?

Kalti ministrei liko ir dar net neprasidėję teismai, kurie, tikėtina, būtų jai priminę, kad sovietmečiu skaityti ekonomikos vadovėliai ir Lenino tezės dabar nebegalioja ir niekas jos į ministro postą neskyrė tam,  kad Lietuvos ekonomiką pervestų nuo rinkos į planinę.

Kalta liko ir Konkurencijos tarnyba, kuri, anot ministrės, turi mažai darbo jėgos (ups, šalyje pritrūko valdininkų?) ir kuri neatlieka tyrimų apie tai, „kaip yra sudaromos maisto produktų kainos“. Bet juk  tokius tyrimus kas mėnesį atlieka ŽŪM žinioje esanti institucija, valdanti Žemės ūkio ir maisto  produktų rinkos informacinę sistemą (ŽŪMPRIS), kurios paskirtis – teikti valdininkams informaciją apie maisto ir žemės ūkio produktų rinką. Jos ataskaitose galima rasti visas diagramas, parodančias, kaip suformuotos pagrindinių maisto produktų kainos ir kokia jų dalis atitenka gamintojams, perdirbėjams ir prekybininkams. Kažin kuo ši sistema neįtiko ministrei? O gal tiesiog apie ją ji nėra nieko girdėjusi? Būtų nenuostabu, nes valdininkai prisisteigia tiek visokių pavaldžių institucijų, o paskui patys pamiršta, kas ten ką veikia…

Kalti ministrei pasirodė besą ir LLRI ekspertai, palaikantys prekybininkus. Nors tikslesnė kaltė nebuvo detalizuota, galima įtarti, kad čia labiausiai kaltas LLRI ekonomistų tikėjimas, kad su prekybininkais geriau diskutuoti turint situacijos analizės skaičius, bet ne Lenino tezes ir partijos lozungus. 

Paskui, kuo toliau, tuo įdomiau. Kalti vėl liko prekybininkai „šantažuojantys valdžios institucijas“. Čia jau tikrai apokalipsės požymiai, kai ministrė, turėdama duomenų apie valstybės institucijų šantažą, bėga ne į prokuratūrą ar VSD, bet neria tiesiai ant „bačkos“.

O kaltinimų tiradoje dėl pieno sektoriaus problemų turbūt pats nelabasis koją nusisuktų. Anksčiau ministrė kaltino pieno gamintojus, kad nesugeba kooperuotis, paskui Briuselio valdininkus, kad neduoda pinigų, paskui perdirbėjus, kad mažai moka, paskui prekybininkus, kad per brangiai parduoda. Dar vėliau perdirbėjus, kad skriaudžia ūkininkus, paskui prekybininkus, kad skriaudžia perdirbėjus. Žodžiu, pasiilgusiems meksikietiškų aistrų būtų pravartu ne „Izauras“ žiūrėti, bet klausyti ŽŪM ministrės raudų. 

Ko reikia kaime: morkų ar Silicio slėnių?

Tiesa, gal ir gerai, kad ministrė neskaito ŽŪMPRIS pateiktos informacijos, nes tada tektų praplėsti kaltųjų sąrašą ir apkaltinti daržovių augintojus – ūkininkus. Mat ŽŪMPRIS diagramos rodo, kad daug metų prekybininkų marža daržovėms lieka pastovi ir jie niekuo dėti dėl pabrangusių kalafiorų. O kainų pokyčius įtakos turi tik ūkininkų nustatoma kaina, priklausanti nuo daugelio faktorių. Pavyzdžiui, šiemet morkos pabrango apie 40 proc., nes kaimyninėje Lenkijoje jos įšalo ir Lietuvos ūkininkai turi galimybę jas parduoti brangiau dėl visame regione išaugusios paklausos. Na, ir ką? Ar Lietuvoje ūkininkams turėtų būti uždrausta dirbti pelningai? O gal jau pats metas ir morkų laukuose statyti „bačkas“?

Tarp kita ko, gal būtų galima pabandyti kaime gyvenantiems ir pašalpas gaunantiems „bambalių“ gerbėjams vietoj pašalpų pasiūlyti, pavyzdžiui, morkų sėklų, kad tie jas augindami daugiau dirbtų, ir mažiau mėgautųsi velnio lašais? Tokiu būdu ir morkų daugiau turėtume, ir kainos jų sumažėtų.

Ach, tiesa, tokie drastiški veiksmai gresia elektorato praradimu… Mat ministrė jau prisižadėjusi kaimuose gerbiamiesiems „bambaliniams“ pristatyti fabrikėlių ir cechelių (turbūt ne už savo, bet už valstybės pinigus), mat užsiimti daržovių auginimu pašalpų gavėjams turbūt yra „neonoras“.  Juolab kad ir kitų partijų atstovai savo rinkimų fantazijose žada labai greitai mūsų kaimus apstatyti kone Silicio slėniais. Iš kitos pusės, tai labai realus ir greitai įvykdomas pažadas, nes stebint tai, kokiomis upėmis kaimuose liejasi alkoholis, būtų nenuostabu, kad jo vartotojai baltųjų karštinių metu vietoj baltų arklių imtų regėti Silicio slėnius.

Monopolis, oligopolis  ar liumpenpolis?

Visoje šioje liumpenpopulistinės išminties tiradoje, žinoma, karaliauja šūkiai apie prekybos tinklų monopolį, oligopolį ar panašius dalykus. Neįtikėtina… Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, kurioje veikia 5 dideli prekybos tinklai (skaičiuojant kartu su „Aibe“) ir čia pat ateina šeštas „LIDL“, įmanoma sukurti monopolį? Tai kodėl prieš trejus metus atėjęs naujasis tinklas „Fresh market“ bankrutavo, neatlaikęs konkurencijos? 

Anot populistų, Lietuvoje nėra konkurencijos, bet tinklai bankrutuoja, neatlaikę konkurencijos? Jei kas man galėtų paaiškinti šitą liumpeninės logikos „abra kadabra“ tikrai būčiau nuoširdžiai dėkinga. Juolab kad turiu galimybę stebėti, kaip vyksta gamybinių įmonių derybos su prekybos tinklais, kurie kovoja tarpusavyje dėl kiekvieno cento, kad tik įtiktų pirkėjui.

Tiesa, gal Briuselyje sėdintis eurokomisaras ir Lietuvoje ant „bačkų“ sau reitingus modeliuojantys populistai mato kitaip? Tada labai norėtųsi paklausti gerbiamųjų „kalafiorų okupacijos“ dalyvių: o kiek prekybos tinklų Lietuvoje jums reikėtų? Šešių neužtenka? Reikia 26 ar daugiau? Galbūt. Tik kaip juos prisitrauksite į Lietuvą? Ar rėkaudami ant „bačkų“ apie tai, kad Lietuvoje dirbti pelningai yra tolygu vienuoliktajai dekalogo nuodėmei? Ir kad šioje šalyje aukštus postus, privilegijas ir atlyginimus gauna ministrai, bet atsakomybes už jų nekompetencijas prisiima verslininkai?  Sakyčiau, labai netipiška strategija naujoms investicijoms pritraukti.

5 žemiški klausimėliai vietoj epilogo

Artėjant rinkimams įvairių partijų programose gausu pažadų apie naujų investicijų pritraukimą, verslo sąlygų gerinimą, visuotinės gerovės kūrimą. O man, kaip rinkėjai, aktualesni kur kas žemiškesni  klausimai:

1. Kuo Lietuvoje skiriasi įmonių pelnas nuo verslininkų gobšumo? Gal malonėtumėte pateikti konkretesnius skaičius, kad galėtume savo įmonių finansinėse ataskaitose įsivesti eilutę „pajamos iš gobšumo“ arba „nežmoniškų antkainių įplaukos“?

2. Ko, jūsų manymu, reikia užsienio investuotojams, kad jie savo korporacijas perkeltų iš Singapūro į Lietuvos kaimus? Ar galimybės užsidirbti didesnius pelnus, ar gauti aukštesnę vietą ministrės V. Baltraitienės kasmet sudaromame kaltųjų reitinge?

3. Kuo konkrečiai turėtų dalintis verslas su valstybe: sumokamais mokesčiais, labdara socialiai remtiniems žmonėms ar ir atsakomybe dėl valdininkų nekompetencijų valstybės valdyme?

4. Kuo Lietuvos ministras, dalyvaujantis pilietinėse akcijose, skiriasi nuo ministro, užsiimančio atskirų visuomenės narių kiršinimu, manipuliacijomis nusivylusių žmonių jausmais ir asmeninės atsakomybės nusimetinėjimu?

5. Kaip ruošiatės reformuoti švietimo sistemą, kad Lietuva ateityje būtų apsaugota nuo naujosios „bačkų ekonomistų“ kartos?