Šiuolaikinis jaunimas ir vertybių svarba jo formavimuisi

 Šiuolaikinis jaunimas ir vertybių svarba jo formavimuisi

Jei jūsų paprašytų išvardinti savo vertybes, kiekvieno iš jūsų jos būtų kitokios ir kiekvienas jas susidėliotų savaip. Vertybių prioritetai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų patirties, aplinkos, kurioje užaugome ir kurioje esame šiuo metu, bei kitų tuo metu mūsų gyvenimui įtaką darančių veiksnių. Neretai girdime tarsi kaltinimus šių dienų jaunimui neva jis yra sumaterialėjęs, stokoja empatiškumo, yra egoistiškas ar pan. Ir nors „Rinkos aikštės“ kalbinti Lietuvos šaulių sąjungos Pilietinio ugdymo skyriaus vedėjas Tadas Venskūnas bei VDU kapelionas ir Pašaukimų sielovadininkas Kauno arkivyskupijoje kunigas Gintaras Blužas sutinka, kad vertybių svarba jauno žmogaus formavimuisi yra didžiulė, tačiau atmeta bet kokius „kaltinimus“, kad šių dienų jaunimo vertybės yra sumenkusios ar apskritai jis nebeturi jų. Priešingai, pašnekovų nuomone, šiuolaikinis jaunimas turi ne tik turtingą vidinį pasaulį, bet ir nekintančias tradicines vertybes: šeimą, meilę, draugystę, tikėjimą. Tereikia išmokti jaunimo klausyti, jį išgirsti ir atsakyti į jam svarbius klausimus. 

– Daug dirbate, bendraujate su įvairių kartų žmonėmis, matote, kaip keičiasi skirtingų kartų jaunimas, jų vertybės. Kokios yra šių dienų jaunimo vertybės? Ar jos labai skiriasi nuo ankstesnių jauno žmogaus vertybių, pavyzdžiui, Jūsų laikų jaunimo?

T. Venskūnas: Kad ir kaip bebūtų, bazinės žmogaus vertybės, net ir keičiantis kartoms, išlieka tos pačios. Mūsų organizacija yra išskirtinė, joje renkasi pilietiški, patriotiški žmonės, kurie mėgsta aktyvų laisvalaikį, tad jų pomėgiai ir vertybės yra daugmaž vienodos, nesvarbu, kurios kartos atstovai jie yra. 

Kun. Gintaras: Na, sociologai teigia, kad vertybės nesikeičia labai greitai. Ir sako, kad dėl to net neapsimoka daryti tyrimų dažniau nei kas dešimt metų. Neseniai universitete po Šv. Mišių kalbėjausi su jaunais žmonėmis apie jaunimo vertybes. Viena studentė, kuri savanoriauja „Pažink save“ programoje, vykstančioje jau 20 metų, paliudijo, kad paaugliai kaip TOP vertybes įvardija šeimą, meilę, draugystę (toje programoje mokyklose jaunų žmonių (nebūtinai tikinčių) konkrečiai yra klausiama apie jų vertybės ir jie jas surašo pagal svarbą). Tikintis ir šiek tiek vyresnis jaunimas įvardina Dievą, meilę, šeimą, tiesą. Įdomu, kad kai dar buvau seminaristas (kunigas esu jau šešiolikti metai), taip pat yra tekę dalyvauti panašioje programoje, kur jauni žmonės įvardino tas pačias vertybes. Galbūt pagal apklausas būtų ir šiek tiek kitoks paveikslas, tačiau remiantis „SPINTER tyrimų“ duomenimis, šeima yra taip pat pirmoje vietoje (99%).

– Dažnai mėgstama šių dienų jaunimą tarsi sumenkinti, neva jie yra labai sumaterialėję, netikintys, mažiau empatiški ir pan. Ar pritartumėte tokiai nuomonei?

T. Venskūnas: Vienareikšmiškai pritarti šiai nuomonei negalima, nes jaunuolių yra visokių. Savo organizacijoje turime puikių pavyzdžių, kai jaunuoliai ne tik deklaruoja tai, kad jiems svarbi Lietuvos istorija, tradicijos, praeitis, bet ir stengiasi rodyti pavyzdį, motyvuoti kitus jaunuolius, juos paveikti ir parodyti, kad tai yra svarbu. Mūsų organizacijos nariai dalyvauja projekte „Misija Sibiras“, imasi patys iniciatyvos, tarkim, eina Baltijos kelio maršrutu ir taip įveikia daugiau nei 700 km, siekdami parodyti, kad šiuolaikiniam jaunimui svarbi istorija. Mūsų organizacijos nariai yra visuomenininkai, o jiems nesvarbu tai, ar gaus kokį nors atlygį už savo skirtą laiką ar ne – iš to galima spręsti, kad jaunimui svarbi savirealizacija, pagalba kitiems, o ne atlygis. 

[quote author=“Kun. G. Blužas „]Kiekvienam žmogui reikalingos vertybės. Tik atrodo, kad tos, kurios yra įvardijamos, yra labiau kaip svajonės arba siektini idealai.[/quote]

Kun. Gintaras: Greičiau, sakyčiau, mes esame mažai empatiški jaunų žmonių atžvilgiu. Jauni žmonės nori būti girdimi ir pripažįstami. Jie dažnai kelia klausimus ir tikisi iš mūsų noro ir drąsos į juos atsakyti. Gal kartais tai daro ir provokuodami savo elgesiu. 

Kalbant apie jauno žmogaus tikėjimą šiandien, nemanyčiau, kad dauguma yra netikintys… Žinoma, pažįstu nemažai katalikiško jaunimo, tačiau suprantu, kad yra daug daugiau jaunų žmonių, kurie tokiais savęs nelaiko. Nedrįstu sakyti, kad yra netikintys. Ar apskritai būna netikinčių žmonių? Juk net ir ateistas tiki! Jis tiki, kad Dievo nėra. Gamtos mokslų metodais niekas negali įrodyti nei Jo buvimo, nei nebuvimo. Taip, kaip gamtos mokslai negali įrodyti, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė. Tiesiog, ne tas tyrimo laukas, ne tie metodai. Juk absurdas būtų bandyti svarstyklėmis pasverti, kuri spalva sunkesnė: žalia ar geltona. Taigi, sakyčiau, jauni žmonės yra labiau klausiantys ir klausantys, negu apsisprendę netikintieji. Jie galbūt tiki ne todėl, kad taip reikia, bet nori suprasti, kaip viskas yra iš tiesų. Jaunimas vertina tiesą ir autentiškumą. Jiems įdomios istorijos ir argumentai.

Kunigo Gintaro Blužo teigimu, jau ne vieną dešimtmetį paaugliai kaip TOP vertybes įvardija šeimą, meilę, draugystę, o tikintis ir šiek tiek vyresnis jaunimas įvardija Dievą, meilę, šeimą, tiesą.– Kaip manote, kodėl vyrauja tokios nuomonės apie šių dienų jaunimą?

T. Venskūnas: Stereotipų yra ir buvo visais laikais. Jūsų įvardintas stereotipas apie jaunus žmones – vienas ryškiausių ir galbūt dažniausiai girdimų šiandien. Jaunimas galbūt ne visuomet atliepia, ko nori vyresni, kitos kartos žmonės, bet ar anksčiau to nebūdavo? Visais laikais galime pastebėti kartų skirtumus ir dėl to susidarančius stereotipus.

Kun. Gintaras: Turbūt jau atsakiau – mums trūksta empatijos jų atžvilgiu. Galbūt mes bijome jų drąsių klausimų…

– Kodėl jaunam žmogui reikalingos vertybės? Ką jos duoda žmogaus formavimuisi?

T. Venskūnas: Vertybės yra žmogaus pamatas, ant kurio yra statoma jo ateitis, tikslai, formuojama asmenybė. Dirbdami su jaunuoliais matome, kad  šiuolaikinis jaunimas yra pakankamai ryžtingas, žinantis, ko nori, ir siekiantis savo tikslų. Jaunuoliai ateina į mūsų organizaciją, nes dažnai nori savo ateitį sieti su karininko profesija, todėl mūsų organizacija yra ta vieta, kur jis gali išmėginti savo jėgas, patikrinti save. O jeigu tinka ir patinka tai, ką čia gauna, ryžtingai eina toliau savo tikslo link.

Kun. Gintaras: Kiekvienam žmogui reikalingos vertybės. Tik atrodo, kad tos, kurios yra įvardijamos, yra labiau kaip svajonės arba siektini idealai. Juk dažnas iš mūsų galime pastebėti, kad ir mes įvardintume ne visai tas pačias vertybes, kuriomis vadovaujamės savo kasdienybėje. Visada turbūt žmogų lydi tas pats jausmas, kurį yra įvardijęs apaštalas Paulius laiške Romiečiams: „[A]š sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.“ Taigi vertybės dažnai mums yra kaip gyvenimo vizija, kryptis.

– Jūsų nuomone, kokios pagrindinės vertybės reikalingos sėkmingam, visaverčiam jauno žmogaus formavimuisi?

T. Venskūnas: Manau, kad labai svarbios bendražmogiškosios vertybės, gebėjimas bendrauti ir suprasti kitą, padėti jam, būti empatiškam ir pilietiškam. Mūsų organizacijoje didelis dėmesys skiriamas patriotiškumui, pilietiškumo ugdymui. Mums svarbu, kad ne tik mūsų organizacijoje jaunuolis atrastų savo vietą, bet ir kitoje veikloje jaustųsi gerai, mokėtų bendrauti, turėtų ir atskleistų geriausias savo savybes. 

Kun. Gintaras: Mano nuomone, tai tos, kurios padeda suformuoti žmogų kaip dovaną kitiems, kurios padeda išmokti galvoti pirmiau apie kitą, o ne apie save.

– Tadai, dabar yra gana populiaru stoti į Šaulių sąjungą, matome daug garsių žmonių, besididžiuojančių, jog yra jos nariai. Kaip manote, kodėl – tai yra mada ar sąmoningas noras prisidėti prie valstybės, Tėvynės gynybos ištikus bėdai?

T. Venskūnas: Vis daugiau žmonių yra neabejingi Tėvynės gynybos klausimams. Kiekvieno asmeninė atsakomybė ir pasirinkimas, kodėl jis ateina į organizaciją. Tačiau kiekvienas Šaulių sąjungos narys prisideda prie jos veiklos pagal galimybes ir visuomeniniais pagrindais nesitikėdami jokio atlygio. Jie dažnai akcentuoja, jog svarbu ne tai, ką man duos Tėvynė, bet ką aš galiu jai duoti.

– Kalbant apie tikėjimą, kunige Gintarai, tikriausiai šių dienų jaunimui sunku įteigti, įrodyti, jog Dievas iš tiesų egzistuoja, nes jis tiki tuo, kas matoma, apčiuopiama ir tikėjimo jis taip pat dažniausiai nelaiko vertybe… Ar aš klystu?

Kun. Gintaras: Na, pagal minėtas apklausas religiją, kaip vertybę, įvardija vos ne pusė apklaustų jaunų žmonių. Tik sociologai pastebi, kad šiandien jaunų žmonių religingumas tampa vis labiau individualesnis, arba, gal kitaip tariant, vis mažiau bažnytinis.

Dėl įrodinėjimo… Jauniems žmonėms nereikia nieko įrodinėti, nieko įteigti. Reikia tik būti pasiruošus juos išgirsti bei atsakyti į jų klausimus, kuriuos jie užduoda ne tik verbaliniu būdu, bet ir visu savo elgesiu. Reikia, manau, ne tiek teigti pirmiausia, bet klausytis ir išgirsti.

[quote author=“T. Venskūnas“]Vertybės yra žmogaus pamatas, ant kurio yra statoma jo ateitis, tikslai, formuojama asmenybė. Dirbdami su jaunuoliais matome, kad  šiuolaikinis jaunimas yra pakankamai ryžtingas, žinantis, ko nori, ir siekiantis savo tikslų. [/quote]

– Jūsų nuomone, ar šiuolaikiniam jaunimui šalies nepriklausomybė yra vertybė ar jie to tiesiog nesuvokia, nes užaugę laisvoje Lietuvoje ir paprasčiausiai nesupranta, kaip gali būti kitaip?

T. Venskūnas: Bendraudamas su jaunaisiais šauliais matau, kad jie supranta laisvės svarbą, jie vertina galimybę laisvai rinktis, daryti tai, ką nori, kas jiems svarbu. Kaip ir minėjau anksčiau, jaunieji šauliai dažnai domisi istorija, jie žino, kokia buvo Lietuvos žmonių praeitis ir tikrai ne vienas sako, kad to nenorėtų šiandien. Vien tai, kad jauni žmonės ateina į mūsų organizaciją, parodo, kad jiems svarbi mūsų valstybė, šalies nepriklausomybė. Dauguma jaunuolių, ateidami į Šaulių sąjungą, jau turi užsibrėžę tikslą eiti tarnauti į Lietuvos kariuomenę, tai puikiai parodo, jog jie supranta laisvės ir nepriklausomybės svarbą.

Kun. Gintaras: Atrodo, kad šiandien nedaug jaunų žmonių domisi politika, tačiau, mano požiūriu, daugelis brangina laisvę kaip vertybę. Todėl ką gali žinoti, kaip jaunimas elgtųsi, jei reikėtų ginti Lietuvą nuo priešo? Kai pasižiūri gimimo ir mirties metus ant partizanų paminklų matai, kad dauguma jų buvo jaunimas. Ar prieš okupaciją jie galvojo, kad Lietuva gali būti ir vėl pavergta? Nežinau. Bet, atėjus metui, tie jauni žmonės nepabūgo padovanoti savo jaunystės. Manau, kad jaunas žmogus yra idealistas. 

Pasak Lietuvos šaulių sąjungos atstovo Tado Venskūno, tinkamiausias būdas ugdyti vertybes yra asmeninis pavyzdys. / Asmeninio archyvo nuotr.– Ar galėtumėte pasakyti, kaip, Jūsų nuomone, keitėsi vertybės per Nepriklausomos Lietuvos formavimąsi?

T. Venskūnas: Nauja karta visada perima buvusios kartos praktiką. Jeigu jos nebūtų, negalėtume kalbėti apie visuomenės raidą. Natūralu, kad žmonių požiūriai ir idėjos kažkiek keičiasi. Tačiau esminiai dalykai dažniausiai išlieka tie patys.

Kun. Gintaras: Manau, kad į šį klausimą labiau galėtų atsakyti sociologai, kurie daro tyrimus. Aš tik galėčiau pasakyti, kad jauni žmonės visada troško ir tebetrokšta mylėti ir būti mylimi. Skiriasi tik būdai (jei norit – klaidos), kaip jie to siekia… 

– Kunige Gintarai, Jūs taip pat esate gerai susipažinęs ir su italų jaunimu,, jo vertybėmis, kadangi ten praleidote nemažai laiko, gyvenote. Ar jos labai skiriasi nuo lietuviško jaunimo vertybių? Gal galėtumėte įvardyti panašumus ir skirtumus?

Kun. Gintaras: Italijoje labiau yra tekę susitikti su katalikišku jaunimu. Ir tikrai pastebėjau, kad jie mėgsta klausytis. Pavyzdžiui, netoli lietuvių kolegijos Romoje vienoje bažnyčioje pirmadieniais vyksta paskaitos apie 10 Dievo įsakymų. Jos prasideda 21 val. Nėra privalomos, visi ateina savo noru. Ir susirenka kas savaitę pilnutėlė bažnyčia, sėdi net ant žemės. Apie 800–900 jaunų žmonių ateina pasiklausyti, ko Bažnyčia moko apie 10 Dievo įsakymų! Ir tas kunigas, kuris jau per 20 metų veda tuos mokymus man sakė, kad Romos seminarijoje 70 proc. seminaristų yra atėję iš tų kursų.

– Esu girdėjusi tokią nuomonę, jog šiuolaikiniai žmonės nebežino, kas iš tiesų yra vertybės, kokios jos ir kam jos reikalingos. Sutiktumėte su tokia nuomone?

T. Venskūnas: Ne tik, kad nesutikčiau, netgi prieštaraučiau. Šiomis dienomis labai daug dėmesio skiriama vertybiniam ugdymui, kalbama apie vertybes, jų svarbą. 

Kun. Gintaras: Nesutikčiau. Nes tada reikštų, kad nieko jiems nėra vertinga. Galbūt tos vertybės tiesiog yra kitokios nei prieš 30 metų ar tiesiog vertina mažiau vertingus dalykus, bet netikiu, kad žmonės neturi vertybių.

– Kaip jas įskiepyti jaunam žmogui, kai aplinkui tiek daug netikrumo, melo, skubos, veidmainiškumo?

T. Venskūnas: Pirmiausiai vertybės yra formuojamos šeimoje, kiek vėliau mokykloje, būreliuose, organizacijose ir, be abejo, visa supanti aplinka turi tam įtakos. Tinkamiausias būdas ugdyti vertybes yra asmeninis pavyzdys. 

Kun. Gintaras: Jauniems žmonėms nereikia nieko skiepyti. Jei paskiepysi, tai ir „nesusirgs“. Juokauju. Bet iš tiesų nereikia nieko skiepyti. Reikia patiems būti autentiškiems. Jaunimui yra svarbus suaugusiųjų pavyzdys. Jaunas žmogus nemėgsta veidmainystės. Taip pat su jaunimu reikia būti, būti arti jų. Ir, kaip minėjau, reikia turėti noro ir drąsos jų klausytis bei atsakyti į jų keliamus klausimus.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video