Iš vaikų namų – į čempionų gretas

„Gyvenimo siunčiami smūgiai yra kur kas skaudesni už tuos, kuriuos tau ringe suduoda net pats galingiausias varžovas. Mėlynės sugyja per savaitę, o gyvenimo kirčiai į širdį įsirėžia visam gyvenimui“, – neabejoja kėdainietis boksininkas Mindaugas BANKAUSKAS (21), praėjusį savaitgalį atvertęs naująjį Kėdainių bokso istorijos puslapį ir trečiąjį kartą iš eilės tapęs Lietuvos vyrų bokso čempionu svorio kategorijoje iki 56 kg.

Iš girtaujančių tėvų – į globos namus

Pats gražiausias gyvenimo tarpsnis – vaikystė – Mindaugui prabėgo „Saulutės“ vaikų globos namuose, kur jis atsidūrė būdamas šešerių. „Tėvai murkdėsi alkoholizmo liūne, jie nesugebėjo išmaitinti manęs ir mano sesutės, todėl atsidūrėme vaikų namuose“, – prisimena jaunuolis.

Labai ryškiai į jo atmintį įsirašė ta diena, kai „Saulutės“ globos namai virto vieninteliais jo namais.

[quote author=“M. Bankauskas“]Boksas – mano laisvalaikis, mano gyvenimo būdas. Juo užsiėmiau ne tam, kad muščiausi su kuo nors gatvėje.[/quote]

„Prisiminimas toks aiškus, kad, rodos, tai būtų įvykę tik prieš keletą dienų. Buvo žiema, vidudienis. Vaikais besirūpinančios institucijos darbuotojai pasibeldė į mūsų duris ir įžengė į vidų. Aš tuo metu žiūrėjau televizorių, namuose buvo tik mama. Jie priėjo ir pasakė, kad privalau eiti kartu su jais.

Iki šiol baisiausiuose sapnuose išnyra epizodas, kai svetimi žmonės mane plėšė iš namų, laikydami už vienos rankos, o mano mama, įsitvėrusį į kitą mano ranką, klykdama mane bandė traukti atgal.

Jau netrukus sėdėjau jų automobilyje. Stabtelėjome prie mano vyresnės sesers darželio ir paėmėme ją iš ten. Abu mus nuvežė į vaikų namus“, – atsidūsta Mindaugas.

Prie lango laukdavo ateinančios mamos

Tačiau skaudžiausia, kad tėvai savo atžalų susigrąžinti nė nebandė – labiau nei savi vaikai rūpėjo „velnio lašai“.

„Mane slėgė didžiulis mamos ilgesys. Sėdėdavau prie lango laukdamas, kada ji ateis manęs aplankyti. Pradžioje ateidavo dažnokai. Laikui bėgant jos vizitai retėjo, ir nuo tada, kai buvau devynerių, mama pas mane nė karto nebeatėjo…“ – skaudžiais išgyvenimais dalijasi čempionas.

Mamai Mindaugo nebereikėjo. Tiesa, ir šiandien jai savo vienintelio sūnaus prireikia tik tada, kai jiedu netyčia vienas kitą sutinka mieste. Dažniausiai mama būna neblaivi, paklausia, kaip sūnui sekasi, o po to nesibodi ir pinigų pakaulyti.

„Grynųjų aš jai niekada neduodu – pats nueinu ir nuperku maisto. Nors ryšio mes ir nepalaikome, ji yra mano motina, privalau ja rūpintis. Daugiau nėra nieko, kas galėtų tai padaryti – mama nieko neturi, ji gyvena nakvynės namuose.

Mano tėtis prieš šešerius metus žuvo gaisro metu. Jis, ko gero, „baliavojo“ su draugais. Kambarys, kuriame du jo draugai miegojo, užsiliepsnojo. Tėtis tuo metu snaudė gretimame kambaryje ir jis užduso smalkėmis“, – pasakoja Mindaugas.

Geriau vaikų namai, negu tėvai alkoholikai

Paklaustas, kaip pats nenuklydo tėvų numintais šunkeliais – juk būtent tokį pavyzdį vaikas ir regėjo – vaikinas tikina dar anksti supratęs, kad mamos ir tėčio gyvenimo būdas nėra toks, kokį reikėtų pasirinkti jam.

[quote author=“M. Bankauskas“]Į bokso treniruotę nuėjome keturiese. Po metų likome dviese, o po trejų likau vienas.[/quote]

„Kai matau alkoholį, prisimenu tėvus, prisimenu, kad namie nebūdavo, ko valgyti. Todėl nepiktnaudžiauju alkoholiu, stengiuosi laikytis gerų manierų, nesusidėti su blogą įtaką galinčiais padaryti draugais. Keletą tokių man jau teko eliminuoti iš savo gyvenimo.

Ir visuomet pagalvoju, kad labai nenorėčiau, jog mano vaikams tektų patirti tai, ką patyriau aš. Padarysiu visą, kad taip nenutiktų“, – sako vaikinas.

Mindaugas nė neabejoja, kad jam, užaugti doru, sąžiningu, užsispyrusiu ir tikslo siekiančiu žmogumi padėjo tai, kad jis augo vaikų namuose:

„Džiaugiuosi tuo, koks esu šiandien. Jau geriau tegu vaikas auga vaikų namuose, be tėvų, tačiau auga saugiai, šiltai, švariai, ten, kur suaugusieji stengiasi tave išmokyti tinkamų socialinių įgūdžių, padeda, būna šalia.“

Pabūgo savarankiško gyvenimo

Sunkiausia, anot Mindaugo, vaikų namuose jam buvo prisitaikyti. Prisitaikyti prie aplinkos, bendro gyvenimo, taisyklių – juk jis buvo vietoje nenustygstantis, judrus, neretai mėgstantis „išeinantis iš namų“ vaikas.

„Tačiau vaikai ten nėra tokie žiaurūs, kaip pasakojama. Būdavo, kad pasistumdydavome, kai buvau mažesnis, tačiau nieko išskirtinio neteko išgyventi“, – teigia kėdainietis.

„Kai man suėjo aštuoniolika ir reikėjo palikti vaikų namus, mane apėmė didžiulis siaubas. Apie tai tikrai nesvajojau. Juk nebuvau suplanavęs, ką darysiu, kur eisiu. Prašiau „Saulutės“ direktorės pratęsti mano buvimo laiką, kol man sukaks dvidešimt vieneri, kol aš baigsiu mokslus Kėdainių PRC, tačiau ji to leisti negalėjo – vaikų namuose ne tik nebuvo vietos, bet ir buvo vaikų, laukiančių savo eilės ten pakliūti.

Visiems vaikų namų gyventojams tai yra baisiausia. Jie nežino, kur eiti. Vieni eina, glaudžiasi pas mamas, kol gauną darbą ir butą.“

Išėjęs – ilgėjosi triukšmo

A. Bankauskas tikina, kad vaikų namuose tikrai nėra taip blogai, kaip daug kam gali pasirodyti iš šono: „Ten mumis rūpinasi, nuolat turime šiltą maistą, švarią patalynę, keliaujame į įvairiausias ekskursijas. Ten gyvendamas nesijaučiau nė kiek atstumtas ar niekam nereikalingas. Pripranti prie to, kad aplink yra daug žmonių, pastoviai esi jų apsuptas. Kai pragyvenau ten beveik trylika metų ir kai išėjau, jau netrukus ėmė trūkti to triukšmo, bruzdesio. Nors ten gyvenant jis kartais erzindavo.“

Kitos sporto šakos nesužavėjo

Boksu Mindaugas susidomėjo trylikos. „Šį sportą išbandyti man pasiūlė vaikų namų „Saulutė“ auklėtoja. Pagalvojau: „Kodėl gi ne?“.

Į bokso treniruotę nuėjome keturiese. Po metų likome dviese, o po trejų likau vienas“,– prisimena Mindaugas, šią sporto šaką kultivuojantis daugiau nei aštuonerius metus.

Kol su juo sportavę berniukai vienas po kito atkrito, šiandien triskart šalies čempionas buvo užsispyręs – kantriai lankė treniruotes ir pamažu džiaugėsi pergalėmis ringe.

„Bandžiau ir futbolą, ir dziudo, tačiau nei viena sporto šaka manęs nesudomino taip, kaip boksas. Manau, kad didžiausią įtaką tam turėjo mano treneris Bronius Šimokaitis. Mus sieja ne tik labai glaudus ryšys, bet ir vienas labai įdomus sutapimas – tądien, kai atėjau į pirmąją treniruotę, buvo jo pirmoji darbo diena Kėdainių sporto mokykloje. Tai – lyg savotiška kelionė, kurią pradėjome kartu ir tęsiame iki šios dienos.“

Treneris – kaip tėtis

Mindaugą ir jo trenerį Bronių Šimokaitį sieja labai glaudūs bičiuliški ryšiai. Mindaugui jis – ne tik treneris, o kur kas daugiau – kone tėtis.

„Kartą varžybų metu man lūžo ranka. Nusprendžiau neiti į treniruotes, kol ji gijo, nors svarbiausia priežastis buvo ta, kad man sportbačiai suplyšo – tik pripažinti buvo labai gėda. Sulaukiau trenerio skambučio – jis klausė, kur aš esu, kvietė ateiti nors šiek tiek pajudėti. Pasakiau, kad negaliu, nes suplyšo mano sportbačiai.

Treneris tą patį vakarą nupirko man naujus. Jis nuolat už savo lėšas siuntė mane į įvairiausias stovyklas, į Europos, į Pasaulio čempionatą. Rūpinasi ir tada, kai susergu, tuoj perka man žolelių arbatų. Kai išlaikiau vairuotojo teises, automobilį man padovanojo jo geriausias draugas.

Tiesą pasakius, tik trenerio ir sporto dėka užaugau doras, geras žmogus“, – nė neabejoja vaikinas.

Varžovas dėkojo už išmuštą dantį

Per daugiau nei aštuonerius metus, praleistus šiame grubiame vyriškame sporte, būta visko – lūžusi ranka, mėlynės po akimis, patinęs veidas, kraujas, srūvantis iš nosies.

„Danties man nėra išmušę, nors manoma, kad išbyrėję dantys bokse – kasdienybė, – juokiasi Mindaugas. – Tačiau pats esu išmušęs varžovui dantį. Po stipraus mano smūgio dešine ranka iškrito oponento krūminis dantis.

Tiesa, jis man už tai tik padėkojo, kadangi draudimo įmonė jam už tai sumokėjo didžiulius pinigus.“

Nokauto nėra gavęs

Triskart Lietuvos čempionas, bokso klubo „Bronas“ narys, Europos ir Pasaulio jaunimo bokso čempionatų dalyvis prasitaria, kad gražiausio bokso elemento – nokauto – jis dar nėra gavęs.

„Pats irgi nesu nokautavęs varžovo. Neturiu daug jėgos, esu smulkaus sudėjimo. Dažniausiai varžovui kirsdavau per kepenis.

Tačiau nokautas yra labai gražus dalykas. Kai turnyre yra keturiasdešimt kovų, o dešimt iš eilės jų yra lengvos, ir vienas boksininkas staiga nokautuoja savo varžovą, visus tarsi ištinka šokas, stiprus impulsas“, – bokso subtilybėmis dalijasi Mindaugas ir priduria, kad nokautas yra negražus tik vienu atveju – kai jį gauna artimas draugas ar klubo narys.

Pečius slegia čempiono našta

Mindaugas neslepia, kad šių metų Lietuvos vyrų bokso čempionate jo laukė kaip niekad sudėtinga užduotis – išeiti į ringą kaip čempionui ir stengtis apginti savo titulą.

„Kasmet į vyrų grupę ateina naujų varžovų iš jaunesnės grupės. Kasmet tenka kautissu  kovotojais iš įvairių miestų.

Sudėtingiausia gyvenimo kova ringe buvo kokių šešiolikos. Šalies bokso čempionate kovojau dėl trečios vietos. Patekau į dvikovą su dvidešimt septynerių metų vyru. Pirmą raundą pralošiau, antrą sužaidėme lygiosiomis, o trečiąjį, regis, turėjau pralošti, tačiau sukaupiau visas jėgas ir laimėjau“, – prisimena vaikinas.

[quote author=“M. Bankauskas“]Globėjai dažniausiai rinkdavosi mažus vaikučius, kuriuos neretai išsiveždavo ir į užsienį.[/quote]

Karjeros pabaiga – jau arti

Tiesa, kad ir kaip puikiai jam sekasi boksas, sportininkas gyvenimo šia sporto šaka nesieja. „Nėra taip, kad man labai gerai sektųsi sportas. Sportuoju dėl savęs. Kol kas esu mėgėjų grupėje, kitas žingsnis būtų keliauti į profesionalus. Bet ten manęs visiškai netraukia. Kai pasižiūriu į kitus, į vyresnius, galvos trankymas atrodo beprasmis.

Ketinu atšvęsti savo, kaip sportininko, dešimties metų jubiliejų ir stabdyti šią veiklą. Noriu išeiti oriai. Neverta laukti nuosmukio ir tik tada viską palikti“, – tikina M. Bankauskas ir juokiasi, kad jo kolekcijoje medalių prikaupta tiek, kad jų jau nebėra kur dėti.

Tikri vyrai prieš moteris nesmurtauja

Gatvėje Mindaugas vengia bet kokių galimų sudėtingų situacijų. Nors ir vaikų namuose neretai būdavo provokuojamas žodžiais ar veiksmais, erzinamas, kumščių į darbą nepaleido.

„Boksas – mano laisvalaikis, mano gyvenimo būdas. Juo užsiėmiau ne tam, kad muščiausi su kuo nors gatvėje. Jeigu kada nors tektų apginti silpnesnį, gatvėje užpultą žmogų ar bejėgę moterį, stengčiausi jai padėti, tačiau to daryti dar nėra tekę.

Visą įsiūtį, susikaupusį pyktį ir emocijas išlieju ringe. Manau, kad kiekvienam reikia užsiimti viena ar kita sporto ar meno sritimi tam, kad būtų kur nukreipti neigiamas emocijas.  Man boksas – būtent tai, kas padeda atsipalaiduoti.

Lygiai taip pat nesuprantu vyrų, kurie kelia ranką prieš savo moteris. Jie man – ne vyrai. Nesuvokiamas dalykas. Nori muštis? Tuomet išsirink lygiavertį varžovą!“

Tėvų pėdomis neseks

„Gyvenimo kova sunkesnė negu ringe. Gyvenime yra buvę labai skaudžių epizodų“, – tarsteli jaunuolis. Jis pamena, koks sujudimas tarp vaikų kildavo vaikų namuose, kuomet ten atvykdavo potencialūs globėjai. Ten vykdavo tikrų tikriausia emocinė kova.

„Globėjai dažniausiai rinkdavosi mažus vaikučius, kuriuos neretai išsiveždavo ir į užsienį. Viltingai laukdavome globėjų, kurie ateidavo ir rinkdavosi norimą įsivaikinti vaiką.

Kiekvieną kartą, kai atvykę potencialūs globėjai išsirinkdavo kitą vaiką, aš galvodavau: „O kodėl ne mane?“ Manau, kad kiekvienas vaikų namų auklėtinis galvojo būtent taip“, – prisimena Mindaugas ir pasakoja kelis kartus globėjų paimtas ir pats, tačiau sugrąžintas atgal.

„Nežinau, kuo jiems neįtikau“, – atsidūsta vaikinas ir tikina padarysiantis viską, kad jo vaikai niekada neatsidurtų tokioje įstaigoje.

Dar Mindaugas žada, vos tik tvirtai atsistosiantis ant pagrindo, iš „Saulutės“ vaikų namų pasiimti vienos iš trijų seserų vaikus – ten pateko du Mindaugo sūnėnai.

„Galiu garantuoti, kad tėvų keliu nenueisiu. Manau, kad to lengvai išvengsiu, jeigu nepadarysiu lemtingų klaidų, nevartosiu alkoholio, nesusidėsiu su netinkamais draugais ir nemesiu sporto. Ir baigęs karjerą, vis tiek sportuosiu, nes be sporto gyventi aš paprasčiausiai nebemoku. Manau, kad būtent sportas ir treneris lėmė tai, kad šiandien esu toks, koks esu. Esu matęs gana nemažai šalių, kurių nebūčiau matęs, jei nebūčiau sportavęs. Esu laimingas žmogus.“