Ieškant Dainio ežero

 Ieškant Dainio ežero

Rytas Tamašauskas

Trapūs kai kurie žemėvardžiai, nes per kelis amžius vieni raštuose tik nugulę, kai kurie kasdienybėje dar fiksuojami gerokai apeižėję. Bet, aiškinantis protėvių savivokas, dalis vardų yra tiesiog šventi. Tokios mintys aplanko, kai, susidėliojęs krūvon Kėdainių krašto vardyno bendrašaknius dain-, praregi, kad tai ne tik krašto vardyno paliudijimai, bet juose suaugę žmogaus potyriai iš aplinkos vaizdų ir garsų samplaikos. Nors pirmiausia taip norėtųsi svajingai romantizuoti apie protėvių dainingas sielas, apie galbūt iš to kilusius ir XVI a. paliudytus asmenvardžius Daĩnius, Dainỹs, dvikamienį Daĩnoras.

Pakeliui su kalbine byla

XVIII a. pirmojoje pusėje Krakių bažnyčios metrikose trissyk randamas sudėtinis gyvenamosios vietos pavadinimas *Dainiai Jaugiliai, vieta prie Rukų kaimo. Tikriausiai tos pačios vietos atošauka 1755 m. fiksuota kaip sinoniminis pavadinimas Rukai arba Jaugiliai.

Norint pagrįsti kelias žemės vardų samplaikas, reikia sukurpti kalbinę bylą. Jos objektai vienvardžiai – buvusio Dainių kaimo vieta; ežero, pradanginusio Dainio vardą, šiandienos lokalizacija ir šiandien žemėlapiuose tebesanti Dainio upė, Rukų ežero intakas.

Istoriniai argumentai. Jaugiliai, *Jaugilių laukas istorinis laukas (žemė), dvaras, buvę prie Jaugilės upės (Smilgos intako), dokumentuose randami nuo XVI a. antrosios pusės. Tuo pačiu laiku tuose pačiuose kontekstuose fiksuotas kaimas *Dainys (*Dainiai), esantis prie *Dainio (Dainių) ežero Jaugilių lauke. Rukų kaimas man žinomas Krakių bažnyčios metrikose užrašytas nuo 1712 m. Dainio upės vardą atrandame XX a. raštuose: esanti Rukų k., apie 700 m ilgumo, iš Antikudrio įteka į Rūkų ežerą.

1912 m. žemėlapio iškarpa. Ties Rukais yra nežymi melsva – ežero – dėmelė.

Kur gyventa

Dainių kaimas fiksuotas XVI a. antrojoje pusėje. Deja, vėlesniais šimtmečiais įrašų apie kaimą jau neaptinkama, išskyrus 1734 ir 1738 m. samplaiką *Dainiai Jaugiliai (prie Rukų k.), kuri po pusantro šimtmečio yra kelių žemėvardžių pakartojimas.

Byloje leidžiamas lyrinis nukrypimas, pagrįstas tik galimais, spėjamais variantais. Dainiai Jaugiliai ir Rukai arba Jaugiliai tikriausiai apie 1734–1755 m. buvo Jaugilių dvaro teritorijos paribyje. Iš Dainių kaimo per pusantro šimto metų belikę gal kelios sodybos, tik senbuvių lūpose vos gyvastį turintis senasis pavadinimas, kuris dažniau jau keičiamas kitu – Rukų – vardu. Dėl pastarojo dar aiškinsimės.

Po bažnyčios sakramentų kelissyk išdrįsta žmogaus pasakyti apie savo kiltį ir gyvenimus Jaugilių dvaro teritorijoje, bet dar tarsi primenant senąjį kaimo vardą arba patikslinant apie brangią sodybą, prisišliejusią vandens telkinio – Dainio ežero ir (ar) Dainio upelio – pakrantėje. Pagal kelias erdvines nuorodas bažnyčios žmogaus metrikose buvo užrašyta sudėtiniu junginiu Dainiai Jaugiliai.

Rimkų ežero rytinė pusė, toliau už sąsmaukos Jaugilių ežeras.

Diskusijos dėl ežerų vardų

Mūsų vienas bylos siekių – identifikuoti ežerą *Dainys (*Dainiai), teturint tik XVI a. antrosios pusės liudijimus. Jaugilių lauke, Jaugilių dvaro valdose, prie Dainių kaimo, netoli Jaugilės upės, greta Jaugilių (Jaugėlių) ežero, buvo Dainio ežeras. Byloje privalu suklusti: Jaugilių dvare 1591 m. fiksuoti du ežerai šalia vienas kito – Явгилы, им. въ Явгильскомъ поле, Велен. в. … въ нем оз. Дайнисъ возле оз. Явгиль. Taigi Dainys greta Jaugilių ežero. Šiandien šalia jo tvyrantis žinomas kaip Rimkų ežeras.

Kalbininkas Antanas Salys XX a. sakė, kad senųjų amžių Dainio ežeriuko vardu bevadinamas Jaugilių ežeras, tai kartojama ir šiandienos vikipedijoje. Abejojame. Vėl kaip argumentas atkreiptinas dėmesys, kad prieš daugiau nei tris šimtmečius buvo konstatuoti du netoli vienas kito Jaugilių dvaro ežerai – Dainio ir Jaugilių, pastarasis ir šiandien tuo pačiu vardu tebėra.

Taigi reikėtų tikslinti, ar Dainio ežeras virto pelke, ar jo vardas buvo prarastas, ar tebelikęs vandens telkinys pradėtas vadinti kitu vardu. Siūlyčiau pastarąjį variantą.

Negalima primygtinai teikti kaip tiesą, bet tikimybė, kad Dainio ežero vardas atsiradęs ir gyvenamosios vietos pavadinime. Kalbininkai teigia, kad vandenvardžiai yra seniausias vardyno sluoksnis. Abiejų objektų – ežero ir kaimo – vardai per kelis šimtmečius sugležo žodinėje senbuvių atmintyje, bet šiandien lūpos tebetaria daugmaž kaimyninių erdvių vandenvardį Dainys – tikriausiai senųjų epochų bendraamžę upelę, Rukų ežero intakėlį.

Kaip sutvertas upėvardis

Priartėjome prie trečiojo bylos objekto. Kalbininkų raštuose randu dvi ištarmes apie upėvardžio Dainỹs, Daĩnys kilmę: 1) siejama su latvių deju, diêt ,,šokti, pašuokomis bėgti“ ir indoeuropiečių ,,lėkti, dumti, skubėti; suktis, greitai judėti (ratu)“; 2) baltų *dei- ,,žibėti, šviesti“.

Trumpa, bet išties ne apsunkusi nuovargio vaga buvo. Žmogaus žvilgsniais palydėta greita tėkmė, iš Antikudrio pakriūtėmis tarsi jaunamartė nudumianti į Rukų ežero glėbį. Skubančios upelės vilnių tonacijos buvo pagaulios žmogaus ausiai – šiandien mūsų galbūt tapatintinos su vingria dainos melodija (tačiau ,,Dainavos vardas greičiausiai pramintas iš upėvardžio *Daina ar *Dainava, reiškusio – greitoji, sraunioji, ir nieko bendro neturinti su to krašto dainingumu nei su prievardinėmis pavardėmis Dainys, Dainius“, sako Antanas Salys). Medžių, krūmų vaga neapvaldyta, todėl ratilais pasismaginanti, nuolat švytėdama sublyksi regose. Iš skubrios, sūkuriais ir balsais aidinčios, žibančios upės buvo suvertas žodis – Dainỹs.

Tarsi duoklę atidaviau upelei, tačiau išties nėra visiškai aišku, kuriam vandenvardžiui – ežero ar upelės – pirmiausiai nusėdo gamtos siųstas smagus tekėjimas ir žėrėjimas. Istorijos šaltiniuose gerokai senesnis ežero vardas. Gal bendraamžė, bet kilometro neturinti vaga žemvaldžiui nebuvo joks sklypo atskaitos taškas, todėl ir senuosiuose žemės aprašuose neminėta. Galbūt dunksinčiai ir švytinčiai upelei užkibęs kaimynų ežero vardas.

Dainio upelė įteka į Rukų ežerą, taigi tikriausiai šis galėtų pretenduoti į ankstesnį Dainio vardą. Galėję būti susiliejantys vienvardžiai upė ir ežeras. Rukų ežeras plyti šiek tiek į šiaurę nuo Jaugilių ir Rimkų ežerų.

Rukie karčema, į š. nuo Krakių. Iškarpa iš 1855 m. žemėlapio.

Įsitvirtinę Rukai

Atkreipkime dėmesį, kad į vakarus nuo Jaugilių ežero visai ranka pasiekiamas yra Rimkų ežeras, aptartas XX a. užrašuose, jo pakrantėse buvo Rimkų kaimas, viensėdis, palivarkas, žinomi iš XX a. dokumentų, karčema iš XIX a. vidurio žemėlapio. Abu kaimyniniai vandens telkiniai sujungti upele.

Galbūt galima svarstyti: prarastuosius Dainių kaimo ir Dainio ežero vardus užgožė įsitvirtinęs Rimkaĩ? Raštuose vieną kartą užrašytas vietovardis Rimkai – de rimkij 1607 m. – galėtų būti tos pačios vietos permainų liudininkas. Josvainių apylinkėse ir kaimynuose XVII a. būta bendrašaknių asmenvardžių Rimkus, Rimkūnas, Rimkevičius ir Rimas, Rimaitis.

Dainių kaimas, žinomas iš XVI a. antrosios pusės, paskui tik prisimenamas 1734 ir 1738 m. junginyje *Dainiai Jaugiliai. Tai prie Rukų kaimo. Pagaliau į Rukų ežerą įtekanti (paminėta XX a.) Dainio upelė logiškiau siūlo Dainio ežerą tapatinti su to paties regiono šiandienos Rukų ežeru.

Matyt, po ypatingų socialinių permainų Jaugilių dvaro žemėse būta gyventojų kaitos, viena atvykėlių giminė buvo šaukiama *Rukų ir *Rukaičių asmenvardžiu.. Kai XVIII a. antrojo dešimtmečio bažnyčios raštuose pasirodo Rukų kaimo vardas, lygiagrečiai tuose pačiuose aktuose šalia gyvenamosios vietos pavadinimo kelissyk įrašomas ir bendrašaknis asmenvardis *Rukas. Šis galbūt kildintinas iš lietuvių bendrinių žodžių rū̃kas, rū̃kti, rū̃kanas „miglotas“.

Būtent iš šios pavardės kilęs toponimas Rukai, o pastarojo kaimo vardą pasiskyręs vasarą žiemą ir šiandien kaip pirminiu hidronimu laikomas Rukai arba fiksuojama kilmininkinė lytis Rukų ežeras. Ežero vardo forma Rukis, esanti XIX a. antrosios pusės apraše, galbūt yra senesnioji. Tarp pastovumo ir laikinumo kalbinėmis jausenomis atsiduria ir žmogus, ir gamta.

Kaip formavosi kraštovaizdis

Pasirodo, Rukų ežeras sulaukė ne tik kalbinės, bet ir geomitologinės bylos.

Telkšantis Rukų ežeras gali būti poledynmečio pėdsakas. „Dugne dumblas. Randama kelmų. Seniau išversdavę medžių. Pasakojama, kad senovėje čia buvęs miškas“, – užrašyta 1935 m. vienoje Lietuvos vietovardžių anketoje iš Krakių valsčiaus.

Aiškintina, kad dauboje augusi giria buvusi apsemta ir patvenkta vandenų. Arba prasivėrusi požeminė ertmė ir išsiveržęs ežeras, kai po žemių nuogulomis tūkstantmečius slūgsojusi ištirpo ledyno atskala ir į gelmę nugrimzdusi žemė su giria. Apie tokį staigų gamtos virsmą – loboje susiformavusį didelį telkinį galbūt iš lūpų į lūpas ateina iki mūsų laikų pasakojimas:

Rūkų ežeras kilo, kad žmonės pasakojo: kadaise buvo didelis rūkas ir tuo laiku nuplyšo žemė per pusę, ir buvo užėjęs didelis lietus, ir kai rūkas susimaišė su vandeniu, tai nuo pavadinimo kilo Rūkų ežeras.

Kai pasaulyje žmogui buvo nepažinūs gamtos gaivalai, kai netikėtai apstulbino stichija ir, nusėdus žemei, išsiliejo vanduo, aiškinantis reikėjo telktis archetipinių genties regų.

Ši sakmė apie Rukų ežerą nukeliavo ir į vikipediją.

Laiminamas Dainio ežeras

Kažkada būta gyvenimo, bet Dainio gyvenamoji vieta per amžius buvusi maža, todėl ir vardas tik baksnojamas bažnyčios raštuose. Mūsų valia neleisti sunykti ir laiminimo maldelėje istorinį Dainio vardą sugrąžinti Rukų ežerui, nuošaliau nugulusiam nuo Rimkų ir Jaugilių ežerų. Tokia kraštotyrininko prielaida apie ne visagalę užmarštį.

Rukų ežerui tiktų Dainio rūbas, nes vardas ir vaizdui, ir ausiai keliomis prasmėmis yra svaiginantis.

Atiduodamas ne atsisveikini, bet atgimsti kalbos istorijai ir mitologijai.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video