Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės sodybos puoselėtojai – aukščiausias arkivyskupijos apdovanojimas
Asmeninio archyvo nuotr.
Trečiadienį, birželio 24-ąją, Kauno arkivyskupija iškilmingai paminėjo savo veiklos šimtmetį. Šia proga Kauno arkikatedroje bazilikoje aukotos šv. Mišios, į kurias susirinko arkivyskupijos vyskupai, kunigai, diakonai, vienuolijų, parapijų bei kitų bendruomenių atstovai. Šventės metu pagerbti žmonės, ypač nusipelnę arkivyskupijos istorijai, kultūrai ir sielovadai. Tarp apdovanotųjų – ir su Kėdainių kraštu susijusi Irena Dirsytė-Liubkevičienė.
Skirtas aukščiausias arkivyskupijos garbės ženklas
I. Dirsytė-Liubkevičienė, garsios kraštietės, Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės dukterėčia, apdovanota Šiluvos Dievo Motinos medaliu. Tai – aukščiausias arkivyskupijos garbės ženklas, skiriamas už gyvą tikėjimo liudijimą, iniciatyvumą ir nuoširdžią tarnystę bendruomenei.
Moteris įvertinta už daugiau nei tris dešimtmečius trukusį rūpestį Adelės Dirsytės gimtine – sodybos priežiūrą bei piligrimų svetingą priėmimą.
Gyvas istorijos liudininkas
Tolumoje, už Aukštųjų Kaplių kaimo, matyti vienišas senas pastatas. Tai vienintelis išlikęs Dirsynės, dar vadinamos Pramislavos vienkiemiu, sodybos fragmentas. Būtent čia užaugo viena žymiausių Kėdainių krašto moterų – Adelė Dirsytė, sovietiniame lageryje sukurtos maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorė.
Šios vietos išsaugojimui ir buvo skirta didžioji I. Dirsytės-Liubkevičienės gyvenimo dalis.
„Stengiausi ne dėl medalio“
Pati apdovanotoji neslepia – žinia apie tokį įvertinimą ją nustebino.
„Buvo labai netikėta sužinojus apie tokį įvertinimą, apėmė didžiulis džiaugsmas, net sunku žodžiais apsakyti. Juk aš ne dėl to medalio ten stengiausi. Stengiausi dėl savo tetos, tai veiklai paaukojau visą savo dvasią“, – sako ji.
Pasak moters, kiekvieną laisvą akimirką ji skirdavo sodybai.
„Kai tik turėdavau laisvo laiko, visada į tą sodybą važiuodavau, nes buvau pažadėjusi ja pasirūpinti“, – pasakoja Irena.
I. Dirsytė-Liubkevičienė, garsios kraštietės, Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės dukterėčia, apdovanota Šiluvos Dievo Motinos medaliu. Tai – aukščiausias arkivyskupijos garbės ženklas, skiriamas už gyvą tikėjimo liudijimą, iniciatyvumą ir nuoširdžią tarnystę bendruomenei.
Aut. past.
Dešimtmečiai rūpesčio ir išbandymų
Daug metų moteris beveik pusmetį gyvendavo sodyboje – nuo pavasario iki rudens.„Būdavo, balandžio mėnesį atvažiuoju ir tik spalį išvažiuoju. Gyvendavau palapinėje“, – prisimena ji.
Tačiau rūpintis sodyba nebuvo lengva – ji ne kartą tapo vandalų taikiniu.
„Nors toje sodyboje nieko vertingo nebuvo, ją labai dažnai apvogdavo, išnešdavo viską ir dar sulaužydavo, kas pakliūdavo po ranka“, – pasakoja pašnekovė.
Ypač skaudus įvykis, anot jos, nutiko po vieno didelio renginio.
„Po 100-ojo jubiliejaus šventės, į kurią buvo susirinkę daug žmonių, sodyba buvo visiškai suniokota – viskas išvogta, langai išdaužyti, net mano darbo drabužius suplėšė. Toks jausmas, kad kažko ieškojo, – sako ji. – Žmonės dažnai manęs klausdavo, kaip aš nebijau ten būti. Bet aš nebijojau“.
Piligrimų traukos vieta
Nepaisydama sunkumų, Irena kūrė jaukią aplinką lankytojams – sodino gėles, žoleles, rengėsi priimti piligrimus.
„Kai sodybą sutvarkiau, prisodinau gėlių, atvažiuodavo daug žmonių, fotografuodavosi. Kasdien kas nors apsilankydavo, pabendraudavome. Turėjau tokią knygą, kurioje atvykę svečiai pasirašydavo“, – prisimena ji.
Atvykusius svečius moteris vaišindavo iš pačios augintų žolelių paruošta arbata.
„Buvo atvykusių net iš Australijos, Briuselio. Visiems virdavau čiobrelių, mėtų arbatą. Vėliau dar ilgai sulaukdavau iš jų šiltų linkėjimų“, – šypsosi Irena.
Padėjo bendraminčiai
Prižiūrėti sodybą moteriai padėjo ir kiti žmonės.
„Mano pusbrolis su šeima – Skorupskai iš Daukainių kaimo – labai daug padėjo, taip pat Vilius Skinulis iš Paobelio, Rita Griniuvienė iš Ukmergės. Esu jiems labai dėkinga“, – vardija ji.
Tačiau pastaruosius trejus metus Irena nebegali vykti į sodybą dėl sveikatos problemų.
„Labai gaila, bet jau treji metai ten nebevažiuoju. Dabar skaudu žiūrėti, kaip viskas apleista – vėl dilgėlėmis apaugę“, – sako ji.
Anot pašnekovės, net ir gamta primena apie laikui nepavaldžius pokyčius – į netoliese augusį medį trenkė žaibas ir šis skilęs nuvirto.
Paklausta, ar atsiras kas perims šią veiklą, moteris išlieka atsargi, bet viltinga.
„Sunku pasakyti, tikiuosi, kad anūkė perims, bus matyti. Bet kažką daryti tikrai reikia“, – teigia ji.
Ryšys, kuris nepraeina
Irena atvirai kalba apie išskirtinį ryšį su šia vieta.
„Labai ilgiuosi to kaimo, tos vietos. Juk galima sakyti, kad ši sodyba yra ir mano gimtinė – aš ten gimiau ir iki trejų metų gyvenau“, – sako ji.
Anot moters, šį ryšį sustiprino ir ypatinga patirtis.
„Kažkada sapne Adelė manęs paprašė neapleisti tos vietos. Tą ir dariau kone visą gyvenimą. Turbūt ji mane saugojo, globojo“, – dalijasi ji.
Reikšmingiausias įvertinimas
Nors padėkų anksčiau yra sulaukusi, toks įvertinimas – pirmasis toks reikšmingas.
„Anksčiau esu gavusi padėkų, bet toks reikšmingas įvertinimas man pirmas“, – sako Irena.
Šiluvos Dievo Motinos medalis, įteiktas Irenai Dirsytei-Liubkevičienei, tapo ne tik jos asmeninės tarnystės įvertinimu, bet ir priminimu apie išsaugotos atminties svarbą bei žmones, tyliai ir kantriai puoselėjančius Lietuvos istorijos ženklus.
