Daugiau vartodami laimingesni netampame

Kaip keičiasi vartojimo kultūra ir vartotojiškumas?

Vartotojiškumas – viena iš dažniausiai šiomis dienomis aptarinėjamų temų ir problemų. Dar ne taip seniai, vos prieš kelerius metus, stebėdavomės, kai Vakarų šalių žmonės mesdavo lauk vos vieną kitą kartą, o gal ir nei karto nedėvėtus rūbus ar nenaudotus daiktus. Tačiau net nepastebėjome, kaip patys įsisukome į vartotojiškos kultūros ratą ir perkame daiktus ne dėl to, kad mums jų reikia, o dėl to, kad vyksta akcija ar jie kainuoja gana nebrangiai. 

Vartojimo kultūra ir vartotojiškumas

Kaip sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė doc. dr. Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė, vartojimo kultūros ir vartotojiškumo žinovė, vadovėlio apie vartojimo kultūrą autorė, mes dar net nežinojome, kad mums to daikto reikia, bet po metų mes jo norime, nes maždaug per 29 kartus nuo pirmo reklamos pamatymo iki prekės įsigijimo mes tą poreikį išvystome. 

„Tai reiškia, kad rinka ne tik reaguoja į mūsų poreikius, bet ir juos kuria. Ir tas vartojimo ratas išsiplečia, mes vartojame vis daugiau ir daugiau“, – pastebi docentė.

Anot jos, vartotojiškumas ir yra vartojimo kultūra. Gyvenimo kokybę Pasaulio bankas nusako Bendrojo vidaus produkto (BVP) dydžiu. 

„Pasaulio bankas sako, kad tik didinant BVP, galima didinti žmonių gyvenimo kokybę. O tai yra vartotojiškos visuomenės ir priežastis, ir pasekmė. Mes galvojame, kad mūsų ekonomika skatina vartojimą, kad kuo daugiau prisigamintų ir to gėrio, ir pinigų, kad juos kuo daugiau leistume. Tarsi tas užburtas ratas mums užtikrins geresnę gyvenimo kokybę, – kalba dr. Ž. Sederavičiūtė-Pačiauskienė. – Iš vienos pusės tarsi ir matome, kad tose šalyse, kur BVP aukštesnis, lyg ir yra geresnio gyvenimo standartas. Bet kita vertus, tas užburtas ratas mus įtraukia į vartojimą – mes daugiau išleidžiame, prekės pinga, mums jos tampa labiau prieinamos, pradedame jų nevertinti, perkam daugiau negu reikia, nes rinka diktuoja pasiūlą, sukuria mums poreikį.“ 

Žmonija pati sau trumpina gyvenimą

Tačiau svarbiausia, į ką docentė atkreipia dėmesį, kad mes daugiau vartodami netampame laimingesni. Ir nei Pasaulio bankas, nei kiti analitikai nesieja BVP su laime. 

„Mokslininkai sako, kad nėra tos koreliacijos, kad turtingesnės tautos yra laimingesnės. Tada mes pradedame galvoti, ar vis daugiau vartodami, gamindami trumpalaikiškesnius daiktus, prekes, nekenkiame žmonijai. Nes siekdami išgauti ir pagaminti kuo daugiau produkcijos, labiau teršiame gamtą, orą, dirvą“, – besaikio vartojimo pasekmes vardijo VGTU docentė. 

Anot jos, taip elgdamasi žmonija pati sau trumpina gyvenimo trukmę, mažina resursus. 

„Paskutinių duomenų nežinau, bet prieš kurį laiką Lietuva maždaug 1,6 karto naudojo daugiau negu žemė sugeba tų išteklių produkuoti, Amerika maždaug 4–5 kartus daugiau, o Afrikos šalys – tik apie 0,2, – statistiką apibendrina dr. Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė. – Ištekliai mažėja, vartojimas didėja ir, aišku, kad tai veda prie išnykimo arba naujų išteklių formų atradimą. Apie tai pasaulis kalba jau seniai. Išsivysčiusiose šalyse, kurioms priklausome ir mes, tai dar nesimato, bet mokslininkų paskaičiavimu, vedama prie katastrofos.“

Žmones reikia šviesti ir ugdyti

Tačiau docentė juodomis spalvomis visko nepiešia ir teigia, jog yra vartojimo kultūros ugdymas, t.y. švietimas, edukacija. 

„Maždaug 2004 metais, kai įstojome į ES, į Lietuvą taip pat atėjo vartojimo kultūra, vartojimo kultūros ugdymas. Aš pati daug važinėjau po projektus, atvežiau ir sąvoką „vartojimo kultūra“, parengėme mokymų metodus, priemones, – kalba vartojimo kultūros pradininkė Lietuvoje. – Kiekvienoje mokyklos bibliotekoje yra vartojimo kultūros vadovėlis, kuris vis dar aktualus. Bet per tą laikotarpį, kai 2008 metais išleistas vadovėlis iki dabar, tos temos mums tapo savaime suprantamos – pasikeitė reklamos supratimas, nebetikime ja taip aklai, pradėjome skaityti etiketes ant cheminių priemonių, dažniau naudojame ir tapo prieinamesni ekologiški produktai.“ 

Docentė pastebėjo, jog ypatingai tai jaučiama tarp jaunimo. 

„Jaunimas iš idėjos nori gerinti pasaulį, prisidėti prie vegetariškos mitybos, kad išsaugotų gyvūnus, jie nori švaresnės aplinkos. Ir tikrai, manau, kad tokios katastrofos neįvyks“, – optimistiškai kalba pašnekovė. 

Ji prisiminė, jog žiūrint istoriškai, tų, kurie pranašauja pasaulio pabaigą, visada buvo nemažai. 

„Gyvenime balansas vis tiek yra ir žmonija problemai spręsti visada randa sprendimą. Aš galvoju, kad visiškai iki katastrofos nenusirisime, bet mums pasaulis tikrai šaukia SOS. Šalys jau užsiima švietimu, vartotojų ugdymu bei didesne jų apsauga“, – sakė Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė. 

[quote author=“Prof. dr. Vytis Čiubrinskas“]Mes esame centrinė Rytų Europa, tam tikros globalizacijos ir modernizacijos situacijoje. Dabar einam pertekliaus visuomenės linkme.[/quote]

Kas nereikalinga – išnyksta

Paklausta, ar mažiau vartojanti žmonija taip pat nenukentės – būtų mažiau darbo, mažiau uždirbtų ir pan., ji turėjo savo versiją.

„Sunku pasakyti, bet futuristai sako, kad, kai atsirado mašina, visi galvojo, kaip čia dabar bus su arkliais, ar nedings visai darbas, ar jų apskritai reikės ir t.t. Tokių faktų, kur automatizacija pakeitė žmogaus veiklą, tikrai istoriškai buvo. Bet dėl to nesumažėjo darbo vietų, o jų padaugėjo, nes atsiranda sritys, kurių mes net nežinojome, kad reikės.

Pavyzdžiui, kūrybinės industrijos, kas prieš dešimt metų pagalvojo, kad reikės medijų specialistų, kurie prižiūri socialinius tinklus, kuria video turinį? Arba kad reikės biologo programuotojo ar neurokomunikacijos, nano industrijos specialisto. Atsiras kiti poreikiai, atsiras kitos darbo vietos“, – įsitikinusi VGTU docentė. 

Ji taip pat pasidalijo ir dar viena hipotetine teorija, kuri galėtų būti pritaikyta ateityje.

„Jeigu anksčiau žmogus dirbdavo be atostogų, dabar jau turi atostogas, gal kažkada dirbs nebe 8 darbo valandas, o užteks dviejų ir turės pakankamai išteklių, – užbėgdama įvykiams už akių svarsto Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė. – Keičiasi viskas – ne tik darbas ir jo atlikimas, bet ir poreikiai, aplinka, gyvenimo būdas. Kadangi visa sistema keičiasi, aš nemanau, kad tai ves prie kažkokio darbo, uždarbio susinaikinimo. Pasaulis yra pažinus – mes pažįstame vis daugiau ir vis daugiau atsiranda galimybių. O tas, kas nebereikalinga, išnyksta.“

Apibendrinti neįmanoma

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės antropologijos centro vadovas profesorius dr. Vytis Čiubrinskas apgailestavo, kad šiuolaikiniai žmonės, nevertindami daiktų ir nesistengdami jų panaudoti keletą kartų, teršia aplinką ir gamtą.

„Yra lietuvių amerikiečio John J. Macionio vadovėlis „Sociology“. Ten pavaizduota labai graži nuotrauka, po kuria yra užrašas „My grandma had no trash“ (angl. mano močiutė nieko neišmesdavo). Joje pavaizduota, kaip moteris kažką lopo ar permezginėja, t.y. iš vieno rūbo daro kitą. Mes antropologijoje tai vadiname terminu „self–sufficiency“ (angl. savęs  apsirūpinimas) – natūralus išgyvenimo būdas, kurį dabar labai sunku besurasti, – aiškina VDU profesorius. – Jeigu pasižiūrėtume į dabartinius čiabuvius, pavyzdžiui, jie dėvi tuos pačius T formos marškinėlius, vartoja kitus masinės produkcijos daiktus, gyvena šalia vandenynų, kuriuose vis daugėja įvairių šiukšlių, plastikinių butelių.“ 

Paprašytas apibendrinti, kaip keitėsi žmonių vartotojiškumo įpročiai per pastaruosius kelis dešimtmečius, dr. V. Čiubrinskas atkreipia dėmesį, jog tai yra neįmanoma.

„Per tą laiką įvyko labai dideli lūžiai visuomenėje – sekuliarizacija, urbanizacija, iškerojęs individualizmas. Tie modernizacijos procesai padarė labai daug įtakos vartojimui bei gyvenimo būdui. Ir jeigu žmogus atsimena, kas buvo prie Smetonos, sovietmečiu, ir dabar lygina visus tris laikotarpius, žinoma, kad yra labai didžiuliai vartojimo skirtumai“, – kalba profesorius.

Niekuo nesiskiriam nuo kaimynų

Netgi kalbant tik apie šių dienų lietuvius, vis tiek sunku būtų bendrai apibūdinti jų vartojimo kultūrą ir vartotojiškumą.

„Kai šnekame apie šiuolaikinę lietuvių visuomenę, turime neužmiršti, kad joje yra daug įvairių sluoksnių, klasių susiskirstymo: vieni yra vadinamieji baltųjų apykaklių, kiti – mėlynųjų apykaklių žmonės, t.y. vieni dirba vadinamąjį rankų darbą, kiti – protinį, treti – benamiai, dar kiti – kitaip nužeminti, kaip pavyzdžiui, pabėgėliai. Dėl to bendro vardiklio, kaip lietuviai, nenaudočiau. Reikia į tą dalyką žiūrėti konceptualiai – kokie žmonės, jų gyvenimo būdai, dabar jau ir stiliai, o tada atitinkamai nagrinėti jų vartojamą“, – kalbėjo VDU profesorius.

Jis taip pat teigė, kad vartojimo kultūra labai priklauso ir nuo to, kur žmonės gyvena.

„Žinoma, tie, kurie gyvena vadinamuosiuose „gated comunity“ (angl. aptvertose bendruomenėse), kurios pastaruoju metu sparčiai dygsta aplink didžiuosius miestus, jų vartojimas bus vienoks, o tų, kurie gyvena miestuose ar kaimuose – kitoks, – aiškina dr. V. Čiubrinskas. – Mes esame centrinė Rytų Europa, tam tikros globalizacijos ir modernizacijos situacijoje. Dabar einam pertekliaus visuomenės linkme. Aišku, pertekliaus daugiau yra Vakaruose nei Rytuose ir žmonių gyvensenos labai skiriasi.

Lietuvių kaip tautos bruožus vartotojiškumo prasme būtų labai sunku išskirti iš aplinkinių tautų – latvių, lenkų, baltarusių. Tai ta pati zona, tie patys procesai. Tačiau jeigu lygintume Rytų ir Vakarų vartojimą, būtų labai didelis skirtumas. Vadinamoji „welfare state“ (angl. gerovės valstybė) vakaruose yra susiklosčiusi anksčiau.“

Darosi madinga vartoti apdairiai

Anot profesoriaus, vartotojiškumas – tai šiuolaikinio pasaulio grimasa. Jos iš tiesų šiandien yra daug. Bet, jo nuomone, tvarkytis su ja labai padeda ekologinis sąjūdis. 

„Tarkim, pažiūrėkime ir Lietuvoje, kol nebuvo užstato sistemos, būdavo pilni miškai plastikinių butelių. O dabar netgi pirmaujame Europoje pagal priduodamos taros skaičių. Jeigu žiūrėtume tradiciškai, aišku, yra išlikęs lietuvių bruožas taupumas. Žiūrint į tai, atrodo, jog švaistymo yra mažiau, bet, kita vertus, ir galimybės švaistyti nėra tokios kaip vakariečių. Taip pat turi įtakos ir prieinamumas. Didmiesčio žmogui yra lengviau, bet vis tiek viskas priklauso nuo pajamų, o dabar gal jau ir nuo stiliaus“, – svarsto antropologas.

Jis optimistiškai žiūri į ateitį ir tiki, kad visuotinis susirūpinimas Žeme, jos išsaugojimu, klimato kaita vis tiek duos vaisių ir ateityje tarša mažės. O aplink turimų išteklių panaudojimas, pavyzdžiui, vėjo jėgainės, saulės energijos taps tam tikru stiliumi, taps madingu. Dr. V. Čiubrinsko teigimu, darosi madinga apdairiai vartoti. Ypatingai tai teigiamai madai pasiduoda jaunimas.

„Yra tikrai daug pasipriešinimų vartotojiškumui. Taigi atitinkamai augant jaunimo potencialui ir jam įgyjant politines galias, aš manau, kad teigiamų rezultatų ilgai laukti nereikės“, – kaip ir prieš tai kalbėjusi Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė, optimistiškai sakė profesorius. 

Nors siekiant išsaugoti gamtą reikalingos ir nemažos investicijos, o lietuviai jų tam neturi pakankamai, tačiau pirmieji žingsniai, anot V. Čiubrinsko, jau yra žengiami.

„Didelis pasenusių automobilių mokestis, ateityje brangsiantis dyzelinas, taros užstato mokestis – valstybė tikrai primoka, kad būtų „švarinama“ aplinka. Juo labiau kad tai labai skatina ir ES, nes jei Lietuva ir nenorėtų, tuomet, manau, ateitų direktyvos. Mes šioje vietoje esame ne vieni, o Sąjungos dalis ir pinigų tam turėtų netrūkti.“