Dainavimo neišsižadėjo net ir pasirinkusi teisininkės kelią

Viltė Barasevičiūtė

Kėdainiai nėra vienas iš didžiausių miestų Lietuvoje, bet jame talentingų žmonių tikrai netrūksta. Viena iš jų – atlikėja Morta Šablevičiūtė, kurią galbūt esate girdėję dainuojančią Kėdainių senamiestyje, įvairių renginių scenose ar kitur. Tačiau talentinga dainininkė, pasirodo, pasuko visai ne dainavimo keliu – šiuo metu ji studijuoja teisę Vilniaus universitete, tačiau sako, kad studijos ir jos hobis – dainavimas, yra puikiai suderinami dalykai. Kaip prasidėjo atlikėjos kelionė į muziką, kodėl ji pasirinko teisės studijas ir kaip pasikeitė merginos gyvenimas po dalyvavimo populiariame muzikiniame projekte „X Faktorius“?

– Ar belaukdama netrukus prasidėsiančių antrųjų studijų metų jautiesi radusi savo kelią?

– Taip, regis, esu ten, kur turiu būti. Studijuoju teisę Vilniaus universitete. Baigusi pirmą kursą iš tikrųjų labai džiaugiuosi ir įsivaizduoju savo ateitį šioje srityje.

Aišku, visada šalia manęs yra ir muzika. Visą gyvenimą ji buvo šalia manęs, nuo pat vaikystės. Užaugau su muzika, ji visuomet skamba mano aplinkoje, tačiau dabar ji yra mano hobis, terapija ir pabėgimas nuo rutinos bei streso.

Muzikoje visada galiu rasti sau vietą ir tai noriu pasilikti kaip hobį (šypsosi).

Dar man labai patinka keliauti. Aišku, dabar tai daryti yra sunkiau dėl situacijos pasaulyje, bet labai viliuosi, kad greit vėl prasiplės galimybės ir galėsiu įgyvendinti savo tikslus, susijusius su kelionėmis (juokiasi).

– O kodėl visą gyvenimą dainavusi, nusprendei studijuoti būtent teisę?

– Net negalėčiau pasakyti tiksliai kodėl. Studijuoti muzikos niekada neplanavau, visą gyvenimą rengiausi stoti į mediciną, ir šis mano planas, galima sakyti, pasikeitė pačią paskutinę akimirką.

Besimokydama dvyliktoje klasėje, jau pasibaigus pirmajam paskutinių mokslo metų pusmečiui, supratau, kad medicina nėra man ir nenoriu su ja sieti savo gyvenimo.

Tačiau daug metų mačiau gyvą pavyzdį, kokiu keliu eina žmogus, pasirinkęs teisininko profesiją. Ir tai mane traukė, tad pagalvojau, kodėl gi ir man nepabandžius įstoti į teisę. Ir pavyko. Tai buvo spontaniškas sprendimas.

Kol kas dar nežinau, kurioje teisės srityje save realizuosiu, bet studijuojant, manau, atsiras daugiau aiškumo.

– O kada supratai, kad muzika ir dainavimas yra tartum terapija?

– Mano rimtesnis dainavimas, tiksliau – dainavimas ne tik sau, prasidėjo būtent tada, kai dalyvavau konkurse, kai man buvo galbūt trylika metų. Tame konkurse man pasisekė gerai pasirodyti ir nuo tada pradėjau dainuoti.

Padainuodavau tai vienuose renginiuose, tai kituose, bet negalėčiau pasakyti, kad tuomet tai buvo mano tikroji terapija. Savotiška terapija prasidėjo tada, kai pradėjau kurti, o tai įvyko visai neseniai, besimokant gimnazijoje. Tiesiog nepabijojau ir prisėdau kurti.

Tėvai visada mane labai palaikydavo ir skatindavo tiesiog prisėsti ir pabandyti kurti, bet aš visuomet atsakydavau, kad ne ne, kad tai yra visiška nesąmonė, kad aš nemoku eilėraščių kurti, eilučių rašyti. Bet prisėdus, man pavyko, tad nuo tada kūryba man ir yra ta terapija.

Aišku, pats dainavimas irgi yra savotiška terapija, o jeigu dar galvoji apie tą dainą, kuri tau kažką reiškia ir yra artima, joje gali kažką rasti iš savo istorijos. Nes didžiausia terapija yra ta, kai sukuri dainą iš savo giliai užkapstytų nuoskaudų ir jeigu tą padarai nuoširdžiai, tada ir būna ta didžioji terapija, kai gali suprasti labai daug apie save ir aplinką. Tačiau viskas priklauso nuo to, apie ką daina yra parašyta.

– O kaip tau pavykdavo tiek mokykloje, tiek dabar universitete suderinti dainavimą su mokslais?

– Mokykloje jeigu nori, gali viską suspėti, atrasti laisvo laiko savo kažkokiam hobiui. Kad ir dvidešimčiai minučių prisėsti ir pagroti, padainuoti laiko visada yra.

Pasidaryti tokią pertrauką tarp pamokų yra labai naudinga. Grįžusi iš mokyklos nors ir būdavau pavargusi, net ir žinodama, kad laukia dar begalė darbų, aš vis tiek eidavau padainuoti ir pagroti. O tai padariusi, visai kitaip pradėdavau į viską žiūrėti. Taip net lengviau ir geriau sekasi, nes per tą laiką, kol dainuoju, pailsiu. O ir koncertų turėdavau tiek mokykloje, tiek kitose Kėdainių erdvėse.

Universitete kol kas dar neteko derinti dainavimo ir mokslų, nes universitete visą laiką mokiausi nuotoliniu būdu, tai realiai visą laiką gyvenau Kėdainiuose. O mokantis nuotoliniu būdu yra žymiai lengviau derinti savo laisvalaikį su mokslais. Žiūrėsim kaip bus ateityje, kai jau teks išvažiuoti (šypsosi).

– Kur artimiausiu metu būtų galima išgirsti tavo solinį dainavimą ar išvysti pasirodymą su grupe ,,Kepti zefyrai“?

– Labai gaila, bet šiuo metu neplanuojame jokių koncertų, bet dabar yra daugiau laiko kūrybai ir tikėkimės, ateityje bus daugiau koncertų.

– Manau, po koncertų pertraukos, ateityje į sceną grįši su trenksmu. Beje, esu girdėjusi tave dainuojant ir su žinomu atlikėju Mantu Jankavičiumi, kaip tau tai pavyko?

– Ačiū labai už tikėjimą, aš irgi labai tikiuosi (šypsosi).

Dėl dainos su Mantu… Tą dainą prieš metus sukūrė mano tėtis Edvinas Šablevičius. Iš tikrųjų tai labai graži daina ir mes norėjome ją įrašyti kartu su Mantu, kuris yra senas mano tėčio pažįstamas.

Gimus šiai dainai, visus metus laukėme Kalėdų, o joms artėjant, susisiekėme su Mantu ir pakvietėme jį dainuoti šį kūrinį.

Mums labai padėjo Karolis Valiauga, kuris dirba studijoje „Studija 1212“. Mus priėmė į studiją ir mes kartu įrašėme tą dainą.

Mantas yra labai šiltas žmogus. Kai su juo pirmą kartą susitikome, greičiausiai muzika mus sujungė ir mes labai greit įrašėme dainą ir labai puikiai praleidome laiką.

Į šią dainą buvo įdėta labai daug geros energijos. Tai, tikiuosi, ir kitiems kažkaip mūsų šiluma ir energija persiteikia.

– Ar tave visą gyvenimą supa muzika dėl to, kad tavo tėtis yra muzikantas?

– Mano tėtis yra mokytojas muzikos mokykloje. Dabar dar ir Kėdainių ,,Aušros“ progimnazijoje jis moko vaikus muzikos, taip pat kuria ir savo namuose (juokiasi). Yra įsikūręs ministudiją, kur sėdi ir rašo dainas įvairiausias, aranžuotes daro. Tikrai sumanus muzikai ir dėl to mane visą gyvenimą supa muzika.

– Galbūt tėtis yra tas žmogus, į kurį lygiuojiesi ir laikai jį savo autoritetu?

– Abu tėvai yra man labai didelis autoritetas. Padeda jie man ir dėl požiūrio į pasaulį – parodo, kas yra teisinga ir neteisinga, visada pataria ir žinau, kad tikrai visada galiu jais pasitikėti ir jausti jų palaikymą.

– Esi dalyvavusi televizijos projekte „X Faktorius“, ar po šio projekto padidėjo tavo žinomumas?

– Galėčiau pasakyti, kad taip. Iš tikrųjų padidėjo žinomumas. Daugiau sekėjų atsirado.

Iškart po projekto buvo ir momentinis žinomumo padidėjimas, kai sulaukdavau daugybės klausimų, o po to viskas nurimo. Bet aš ir nesiskundžiu, man patiko ir to užteko.

O dabar mano dienos kitokios. Be viešumo ir dėmesio. Tiesiog darau tai, kas man patinka, kas įdomu ir siekiu savo tikslų.