Apie „budulius“ ir telenoveles ligoninės priimamajame
Visur, kur tik pasisukame, mūsų laukia viena ir ta pati frazė: Prašome palaukti.
Prašome palaukti bet kuriame šalies banko padalinyje ar pašto skyriuje, prašome palaukti autobusų ar geležinkelio stoties kasoje, prašome palaukti apsipirkinėjant vaistinėje, knygyne ar internetinėje parduotuvėje.
O jūs paprašykite palaukti skausmų kamuojamus žmones, sėdinčius ligoninės priimamajame. Jiems kiekviena sekundė, kurios jų prašoma dar šiek tiek palaukti, išsitęsia iki amžinybės.
Paprašykite eilėje pas gydytoją palaukti senyvo amžiaus moteriškės, kuriai tąryt žalmargė karvutė Žibutė spyrė ir, ko gero, suknežino blauzdos kaulą.
Tegul dar šiek tiek palaukia tos moteriškės kaimynų sūnus, kuris ją atvežė iš gilaus rajono užkampio. Šis į ligoninės priimamąjį atvyko tiuninguotu automobiliu be duslintuvo – kad tik jo metalo laužas kuo garsiau burgztų ir potencialių mergelių dėmesį patrauktų. Kaimo bernas į ligoninės priimamąjį atvyko pasipuošęs sportine budulio apranga, kalbėjo žemu, nuo pigių kontrabandinių cigarečių prikimusiu balsu ir aplinką stebėjo surauktu, intelekto nesužalotu veidu.
Tegul palaukia tas veikėjas kantriau, o tai nuolat nevalingai trinasi po priimamąjį ir necenzūriniais žodžiais plūsta medikę, įtikinėjančią kaimo tamsuolį, kad eilė ir močiutei prieis – tik kiek vėliau, juk priimamasis – pilnas nelaimėlių.
Budulis, medicinos seselei išdidžiai pademonstravęs trijų pirštų kombinaciją, o po to rankas susigrūdęs į kišenes, man labai priminė Izraelio dykumoje, medžiaginėje palapinėje gyvenantį beduiną, iki artimiausios parduotuvės keliaujantį kupranugariu.
Iš Izraelio trumpam sugrįžkime į ligoninės priimamąjį. Čia ligonius priiminėja trys gydytojos, iš kurių viena – kartas nuo karto pribėga ir atsisėda nedideliame kioskelyje, kur registruoja atvykusius. Dar būna, kad ji nušliaužia nusipirkti bandelių arba pagelbėti budinčioms gydytojoms. Prašome palaukti – pirmiausia ji sutikrins jūsų asmens duomenis, sužiūrės, ar jūs turite sveikatos draudimą, ir tik tada jums bus suteikta būtinoji pagalba. Juk, neduok Dieve, esate nedirbantis ir nedraustas arba gyvenantis kitoje šalyje ir turintis svečios šalies sveikatos draudimą – juk Lietuvoje nedraustiems ir skaudėti negali!…
Pasakykite prašome palaukti moteriai, kuri priimamajame rymo stipriai susiėmusi už pilvo. Ji bijo judėti, nes skausmas – tiesiog nepakeliamas, jos akys – stiklinės, ir sėdi ji perbalusi it kokia drobė.
Tegul ji kantriai laukia toje eilėje, kad ir su pūlingu apendicitu, kol dar visas tuzinas nelaimėlių bus apžiūrėtas budinčių medikų.
O kiti eilėje laukiantys, į priimamąjį anksčiau atvykę žmonės perbalusios moteriškės neužleis – kiekvienas žiūri tik savo gerovės. Ir už pilvo susiėmusiai moteriškei kiti tarsi nebyliai sako: Palaukite ponia, palaukite dar.
O budulis su kupranugariu, žinoma, nesivaržytų to išsakyti ir garsiai.
Tik Lietuvoje eilės priimamajame ir budinčiųjų medikų (kalbu apie didesniąją dalį, tačiau jokiu būdu ne apie visus) dėmesys toks, kad galima ir numirti belaukiant savo eilės.
Tik Lietuvoje greitukė tampa lėtuke ir vos už dviejų kilometrų nuo ligoninės gyvenančio ligonio pasiimti su klykiančiomis sirenomis važiuoja pusvalandį. O dar greičiau negu lėtukė neretai tarpdury pasirodo dorovingieji „juodvarniai“.
Lietuvos ligoninių priimamųjų scenarijus tiesiog vertas Telemundo presenta, telenovelių arba, tiesiog, muilo operų siužeto.
O dabar trumpam mintimis užklyskime į kurį nors didesnį prekybos centrą savo mieste.
Jeigu tuzinas žmonių susidaro eilėje, kas įvyksta? Visiškai teisingai: atidaroma kita kasa – juk pirkėjai neša eurus. Negi versi juos laukti?
O sopulių užvaldyti sergantieji priimamajame eurų atneša retai. Tad neverta ligoninių priimamuosiuose įdarbinti daugiau medikų, kad pacientams kuo greičiau būtų suteikta būtinoji medicinos pagalba.
O gal visgi truputėlį palauksite?…
„O gal jūs pats palaukite, ponas šule? Eilėje, pirkdamas savo naująjį „Mercedes“ automobilį, palaukite prie šviesoforo, prie kelto ties Smiltyne į pasiturinčiųjų pamėgtą Nidą, prie brangiausiai degalus šalyje pardavinėjančios degalinės kolonėlės. Palaukite ilgėliau ir prie ligoninės, į kurią neblaivus atvykote pasišalinę iš eismo įvykio vietos tam, kad paneigtumėte policijos pareigūnų užfiksuotus alkotesterio rezultatus. Ai, tiksliai… Jums prašome palaukti nėra…
Ir galų gale argi neapmaudu – visi šią kelionę užbaigiame vienodai.
„Gydytojau, man visur skauda: bedu pirštu į koją – skauda, bedu pirštu į kaklą – skaudą, bedu pirštu į pilvą – irgi skauda…“
„Gerbiamasis, tai kad jūsų pirštas lūžęs… Tuoj subintuosime, tik… prašome palaukti…“
