Kas mus veda į nesėkmingųjų ir nelaimingųjų pasaulį?

Paskutinieji informacijos srautai apie įvykius Lietuvoje žadina daugelio smalsumą. Panašu, jog gyvename laikotarpyje, kai viskas susimaišė: gėris ir blogis, begėdiškumas ir padorumas, vulgarumas ir kultūra, neišmanymas ir protas.

Atsirinkti kaskart vis sunkiau. Deramai nepasirinkus kenčia atskiri žmonės, šeimos ir visa visuomenė. Jau lengvai beriame žodžius „išvažiuosiu iš Lietuvos“, „niekas manęs čia nelaiko“, „nieko gero Lietuvoje nebus“.
Bet gi Lietuva – tai mes patys: su visais skandalais ir skandaliukais, su streikuojančiais mokytojais, moralumą praradusiais ministrais, su tėvų pražudytais vaikais ir alkstančiais senoliais, su nepragyvenamais pragyvenimui uždirbtais atlyginimais, su meile gimtai žemei ir savo namais…

Tai kas vyksta Lietuvoje?
Esame įtraukti į didžiulį negatyvios informacijos srautą. Nespėjame vartyti tinklapius: nusižudė, išprievartavo, „permiegojo“, apvogė, apgavo, „darė poveikį…“,ištaškė, išsiskyrė, sustreikavo ir t.t. Tai mums pateikiama kaip desertui kasdien.
Tai ir vyksta kasdien. Baugina tik tai, jog daugeliui jau to reikia kaip duonos ir vandens, kaip pagrindinio patiekalo.

„Ko norime, tą ir gauname”
O gal norime to, kas kasdien brukama?
Manau, kad esame taip įsukti į tariamų „žinių“ lauką, kad atrodo tik to mums ir bereikia. Visa kita – valstybės strategijos, projektai, vaikų auklėjimo klausimai ir kiti panašūs dalykai – daugeliui seniai tapo antraeiliais ir neįdomiais.
O ką jau kabėti apie tokias žinias kaip pasaulio, mokslo vystymosi tendencijos, ekonomikos raidos pokyčiai, atradimai, naujos knygos? Vis dažniau tai lieka gan tolimi miražai. Kaip sakoma išstumti „už gyvenimo borto“.
O štai vienadienės informacijos lavina šiandien pilnai patenkina daugelio iš mūsų smalsumą. Suprantama, smalsumas yra pirmapradis dalykas, skatinantis ieškoti informacijos; kartais lengvos ir bevertės, o kartais reikalingos darbui, laisvalaikiui ar šiaip poreikių tenkinimui.
Problema ta, kad mes savo smalsumo patenkinimą jau sutapatinome su susivokimu. O tai toli gražu ne tas pats.

Informacijos srautas ir žinios – ne tas pat
Gauti kasdienius informacijos srautus, tai nereiškia įgyti žinias, kurias galima pritaikyti asmenybės kūrimui ir tobulėjimui, šeimos stiprinimui, valstybės užduočių kėlimui.
Visiems norisi, kad valdžia būtų protinga, nesavanaudė, kad vaikai mus suprastų ir mylėtų, kad vieni kitus gerbtume ir išgirstume, kad globos ir rūpesčio apskritai visuomenėje būtų daugiau… Deja, to nėra. Ir nebus, nes būtent mes to iš tikrųjų nesiekiame. Mums daug maloniau, kaip tiems vaikams, žaisti gyvenimą: statyti smėlio pilis, klausytis valdininkų pasakų ir taip švaistyti savo gyvenimo laiką. Tradicinis kasdienio šeimos gyvenimo vaizdas: vyras prie televizoriaus ekrano, žmona prie serialo ar „facebooke“ įlindusi, vaikai – kompiuteriniuose žaidimuose „šaudo ir gaudo“, o susitikę kaimynai diskutuoja apie valdininkų ir valdžios „žygdarbius“. Žodžiu, kiekvienas žaidžiame savus žaidimus.
Tampame užsižaidusia visuomene
Šiandien kai kas galvoja, jog panaršę interneto puslapiuose, sudalyvavę mums pateiktose „žaidybinėse“ situacijose ir jas pakomentavę, (o ko nekomentuoti: gali tikru „ereliu“ , kad ir be sparnų ir tikro vardo pabūti tekštelint savo pyktį ir vidinį menkumą), jau yra įvaldę žinias apie supantį pasaulį. Deja deja, žiniomis čia net nekvepia.

Žinios ir tušti plepalai – skirtingi dalykai
Žinių visuomenės taip nesukursi, nors ji labai reikalinga. Ypač tai reikalinga ir reikšminga, jei norime, kad mūsų visuomenė, mūsų žmonės darytų deramus pasirinkimus ir poelgius, ko pasekoje stiprėtų valstybė, bendruomenės ir šeimos. O gal to ir nesiekiama bei nenorima?
Mes dažnai mėgaujamės mažais arba tariamais pasiekimais. Pavyzdžiui susitikę didžiuojamės savo vaikais ar anūkais, jog jie nuo 3 metukų moka internetu naudotis, kompiuterinius žaidimus žaisti. Neabejotinai mokėjimas, mokymasis visada atneš tam tikrų rezultatų. Kad moka naudotis tai tikrai gerai. Bet tai tik laikmečio ypatumas ir tiek. Gyvenimas gan įvairus. Jame reikia daugelio dalykų. Informacijos susiradimas tėra vienas iš nedaugelio akcentų. Manau, labai svarbu, kad būtų subalansuoti informacijos, žinių ir pajausto dvasingumo srautai.
Kai nėra šio balanso, tai nėra ir skirtumo pajautimo tarp šių dalykų. O už to slypi neįvykę pasikalbėjimai apie pasaulio įvairumą, žmonių skirtingumus, susikaupusias emocijas ir jausmus.

Žinios nepelnytai nuvertintos
Man atrodo, kad žinių sąvoką perdėm ir ne laiku nuvertinom. Mes tarsi išsigandome. Išsigandome savų gyvenimų, savos praeities, net savų marcinkevičių… Nepasitikime savimi ir savo vaikais: neišmoks, nesugebės, bus per sunku. O ar yra lengvų, nereikalaujančių jokių įdėjimų ir kartu gerų bei kuriančių dalykų šiame gyvenime?
Visur reikia darbo, atsakomybės ir žiniomis, protu bei meile ir kantrybe pamatuoto veiksmo.
Deja, šiandien vis dar vaikų ir jaunimo tarpe pirmenybę pasaulio pažinime atiduodame pasiūlydami jiems ne žinias ir jose slypinčią veiklą, bet tik atverdami plačius vartus neaiškios kilmės informacijos naudojimuisi, tikėdamiesi, kad jie supras ir deramai tai priims ir įvertins. Naiviai tikimės, nes mes patys turėdami kelių dešimtmečių gyvenimo ir veiklos patirtį vis dar sunkiai sugebame susivokti užgriūvančioje informacijos lavinoje.
Daugelio visuomenės problemų neišsprendžiame tik todėl, kad įsivyravo paviršutiniški pamąstymai, plėtojama angažuota nuomonė, o ne žinių pagrindu atliekama įvairių procesų analizė.
Kodėl reiktų visiems mokytis atskirti žinias nuo informacijos pliūpsnių? Ogi pirmiausiai tam, kad galėtume gyvenimą suvokti ir priimti pilniau. Tada tikrai sumažėtų mūsų tarpe, mūsų valstybėje nepamatuoti ir nesuprantami naujumo, manipuliacijų vajai, legendų kūrimas bei dalies noras išlikti šiame gyvenime tik bręstančio vaiko stadijoje.
1. Bręstančių vaikų sindromas.
Informacijos gausa, sklindanti iš socialinių tinklų, žiniasklaidos, jos nuolatinė tėkmė neskatina analizuoti ir atpažinti tikrovės priežastingumą ir pasekmes.
Susiformuoja nuostata, jog viskas, greitai ateina, bet greitai ir praeina. Žmogus neskatinamas tapti brandžiu.
Brandus žmogus turi veikti pagal savo potyrius ir suvoktas žinias, priimti kitokią nuomonę, požiūrį, nežeminant ir nepriekaištaujant pagelbėti kitam. Galiausiai, brandus žmogus turi turėti kuo pasidalinti su kitais.
Kol kas daugeliui geriau išlikti bręstančiais vaikais, kuriems reikšminga tik imti, gauti, susipažinti ir užmiršti. Gal todėl taip skundžiamės, kad jaunimas neskaito, o į bibliotekas eina kompiuterinių žaidimų pažaisti, tėvai talžo savo atžalas, o valdžios atstovai tiesiog apvaginėja su „šypsenėle“ tuos, kurie juos į tą valdžią taip viltingai įkėlė.
2. Naujumo vajus.
Brukama negatyvi ir, manyčiau, perteklinė informacija neskatina noro iš esmės pažinti ir suvokti įvykių esmę ir prisiliesti prie pirminių žinių šaltinių.
Gavome dozę informacijos, apšnekėjome, papykome, na, dar padejavome ir tiek žinių.
Nesame nusiteikę pažinti, suprasti, mokytis, todėl skubotai toliau dairomės ieškodami naujumo visame kame. Ir toks mūsų „žinių“ surinkimo būdas įsirėžia į visus gyvenimo kampus: tarpusavio santykius, šeimą valdžią ir valdymą.
Į kasdieninę rutiną įsisukę žmonės greit pamiršta ką ir apie ką skaitė vakar, per ką į šį pasaulį atėjo, kokius pažadus ir kam dalino.
Vis laukiama tik naujos informacijos smalsumui patenkinti. Gal kas apsivogė ar nusižudė, išsiskyrė ar mirė. Neduok, Dieve, ne pirmas sužinos. Juk žinios svarbiausia…
3. Manipuliacijos klestėjimo laikas.
Informacijos gausa šiandien visai neužtikrina realios tikrovės suvokimo. Per ją dažniausiai tik kontroliuojamos ir valdomos į šį tinklą patekusių asmenų mintys ir gyvenimas.
Ir visai nesvarbu ar tai valstybė, ar bendruomenė, šeima ar pavienis asmuo.
Informacijos srautai kartais tampa manipuliatorinėmis jėgomis, kuriomis siekiama valdyti, bet ne šviesti visuomenę.
Kaip kartais perkrautas bereikšme ar pasenusia informacija mokymo turinys mokykloje atima galimybę iš jauno žmogaus kurti ir tobulinti save, taip šie, tarsi ir informatyvūs srautai apie tai „kas dedasi mūsų Lietuvoje“, ar „Petro šeimoje“, atima galimybę iš daugelio būti savitiems, analizuojantiems ir pažįstantiems procesus. Vietoje to esame įspraudžiami į siauro vertinimo liniją: teisingas – neteisingas, blogas – geras.
Ar tai vertinga? Manau, kad ne. Juk reikšminga mums visiems, mūsų šeimoms, valstybei yra gebėjimas kurti naujas ir orginalias idėjas, turinčias vertę, auginti ir stiprinti dorą bei moralumą.
Svarbu, kad mes dalintumės savo patirtimi, galimybėmis ir jas susietume su pasaulio žinių lobynu.
4. Saldainis ne visada saldus.
Pati informacija, ypač iš politikų lūpų, dažnai mums, eiliniams vartotojams, pateikiama sąmoningai dozuotai ir apgalvotai.
Gauname saldainį, kurio blizgus popieriukas tarsi ir tiesa: panašu, kad turėtų būti skanu (panašiai kaip pakels, duos, padalins…), bet jį išvyniojus – gryna apgavystė: nei saldu, nei skanu, nes pasirodo, kad norint paskanauti, pirmiausiai reikia iš kažko kito atimti, nes papildomai nieko mes nepadarėme, nesuformavome, nesukūrėme.
Atpažinti ir atskirti išoriškai nelengva. Reikia žinių. O jų kaip tyčia stokojama. Tam reikia skirti neskubaus laiko.
Reikia susitikti ir pabendrauti su pirminiais šaltiniais: intelektualiomis asmenybėmis, rankraščiais, gera knyga. Tik tada galime neprasilenkti su tikrove, sugebėti pažinti žmogų ir sukurti savo, bendruomenės ir šeimos brandžius ryšius, kurie kiekvieną skatintų pažinti ir kurti, bet ne draskyti, smerkti ir kirsti kaip šiandien yra įprasta.
5. Legendų kūrimo laikas.
Informacijos srautai gan dažnai pateikiami kažkam siekiant naudos. Per pateikiamą informaciją jau taip įprato piktnaudžiauti „tiesa“ visi, kas netingi, o ypač politikai, visuomenės atžvilgiu, kuri ir taip jau senokai įtraukta į informacijos laviną ir jai vis dar… maža naujienų. Bet kokių: gerų ar blogų, teisingų ar melagingų. Todėl dažnai jos kurpiamos, sudaromos dirbtinės situacijos, kurios tiesiog skirtos manipuliuoti žmonėmis.
Kiekvienas suprantame, kad vaikystė skirta imti, gauti, formuotis. Gi brandaus gyvenimo paskirtis – atiduoti, pasidalinti tuo, ką sukaupėme, suformavome savyje.
Ar šiandien mus užvaldanti informacija padeda žmogui, ypač jaunam, sukaupti ir pažinti realųjį pasaulį iš esmės?
Mokykliniai vadovėliai ir tie, kalbama, kad atrenkami į mokyklas ir keičiami „ne už gražias akis“.
Kai skatinamas tik vartojimas, skubėjimas, noras greitai pasidžiaugti, greitai supykti ir greitai turėti, tai veda mus į nesėkmingų ir nelaimingų pasaulį. Veda į valstybę, kurioje sprendžiami tik „atkatų“, kažkieno meilužių, „kaip laimėti rinkimus“ klausimai, o ne žmonių gerovės kėlimo galimybių ieškojimai, strategavimas ir naujų projektų sukūrimas.
Neabejotinai kiekvieno iš mūsų gyvenimas vis kitoks, todėl ne be reikalo sakoma, jog kiekvienas toje pačioje situacijoje dėlioja kitus akcentus, nes turi savitus išgyvenimus, savitas patirtis ir galimybes įvaldyti skirtingą kiekį žinių. Bet, sutikime, ir bendrumo turime pakankamai.