Darbas nuotoliu: virtualūs susitikimai, laiko taupymas ir „ofisas“ oro uostuose

Prieš gerą pusmetį apie tai, kad darbas nuotoliniu būdu taps įprasta kasdienybe kone kiekvienam, dar negalėjome įsivaizduoti. Tačiau viską aukštyn kojomis apvertęs karantinas privertė ne tik tai įsivaizduoti, bet ir patirti daugeliui darbuotojų.

Apie tai, ar darbas nuotoliniu būdu yra vis dar neįprastas dalykas, ar tai jau nieko nestebinanti kasdienė praktika, diskutavome su „Vikonda“ grupės inovacijų direktoriumi Pauliumi Guzevičiumi. Pokalbio metu jis atskleidė ir savo mėgstamiausią bei netikėčiausią darbo vietą, kurioje jam yra tekę dirbti.

Darbas nuotoliu – įprasta kasdienybė

Pauliaus nuomone, šiandien darbas nuotoliniu būdu tikrai nėra jokia privilegija ar išskirtinumas.

„Per karantiną vadybinį, kūrybinį ar kitą darbo vietoje fiziškai nereikalaujantį būti darbą dirbantis žmogus tiesiog buvo priverstas dirbti nuotoliniu būdu. Todėl tai nebuvo joks privalumas, – įsitikinęs mano pašnekovas. – Dabar pasaulis pasikeitė iš esmės ir, aš manau, kad gali būti netgi taip, kad mes ne tik šiais metais, bet ir ateityje dirbsime nuotoliniu būdu. Aišku, priklauso nuo to, kaip situacija klostysis toliau.“

„O jeigu kalbėtume bendrai ir įsivaizduotume, jog karantino nebuvo, kaip manote, ar tai vis tiek būtų kasdienis įprastas dalykas?“ – paklausiau Pauliaus.

„Kalbant bendrai, mano nuomone, tai taip pat nėra joks pranašumas. Yra tam tikros darbo sferos, kur tu netgi privalai dirbti nuotoliniu būdu. Pavyzdžiui, darbas komandiruotėse. Kad ir esu komandiruotėje, bet vis tiek turiu nudirbti tuos pačius darbus kaip ir ofise, – kalbėjo didelę darbo nuotoliniu būdu patirtį turintis „Vikonda“ grupės inovacijų direktorius. – Taigi nesakyčiau, jog tai yra kažkoks privalumas, tai yra visiškai normali darbinė praktika nuo tada, kai pradėtas plačiai naudoti internetas. Tuo metu žmonės pradėjo ir daugiau keliauti.“

Taupo laiką

P. Guzevičius įsitikinęs, jog technologijos mus ir mūsų veiklą keičia iš esmės.

„Jei anksčiau galėdavai bendrauti tik elektroniniais laiškais, tai vėliau jau atsirado ir tokios bendravimo platformos kaip Zoom ar Teams, kai būdamas bet kurioje pasaulio vietoje, gali dalyvauti konferencijose, pasitarimuose, – mūsų pokalbį tęsė pašnekovas. – Dar viena priežastis, dėl ko nemanau, jog tai yra ypatingas privalumas, kad žmonės iš Vakarų pasaulio ar kad ir Japonijoje stengiasi taupyti laiką.

Todėl gyvi susitikimai yra keičiami į konferencinius skambučius. Netgi nereikia žvalgytis į kitas šalis. Tarkim, jei įmonė yra viename mieste, o žmogus ar keli žmonės dirba kitame, dažnai būna, jog kažkokie klausimai, ypač, jeigu yra didesnė grupė žmonių, sprendžiami nuotoliniu būdu.“

Kad pokalbis nebūtų toks rimtas, Paulius pajuokauja, jog jo buvimas biure yra tarsi poilsis.

„Kalbant apie darbo vietą – ar tu esi biure, ar kažkur kitur – nemanau, kad turi labai didelės įtakos. Manau, jog tai labai priklauso nuo darbo specifikos. Mano atveju, jeigu aš sėdžiu biure, tai kaip ir pailsiu, – juokiasi „Vikonda“ inovacijų vadovas ir čia pat surimtėjęs prideda. – Aišku, kažkiek aš čia šaržuoju, bet įprastai daug važinėju, susitikinėju su verslo partneriais, keliauju į komandiruotes.“

Konferencinis skambutis – žingsnis gyvo susitikimo link

Mes, žmonės, esame linkę socializuotis. Todėl manome, jog net ir darbiniai kontaktų užmezgimai ar jų palaikymai yra šiltesni, kuomet bendraujame gyvai. Tad ir rezultatai gyvų susitikimų metu paprastai pasiekiami geresni. Paulius iš dalies su manimi sutinka, bet turi ir savų argumentų.

„Sunku vertinti. Iš vienos pusės pirmas susipažinimas, kontaktų užmezgimas internetu nėra toks šiltas. Galbūt kažkiek artimesnis kontaktas užmezgamas ne telefonu, elektroniniu laišku, o konferencinio skambučio metu, kai gali matyti kitą žmogų. Tačiau, aišku, jis yra šaltesnis negu gyvas susitikimas, – dėstė pašnekovas. – Iš kitos pusės konferencinį skambutį yra lengviau gauti negu gyvą susitikimą. Todėl, mano nuomone, konferencinis skambutis daugeliu atvejų yra vienas žingsnis prieš susitikimą gyvai.“

Norėdamas pagrįsti savo išsakytas mintis, P. Guzevičius pateikė pavyzdį iš savo praktikos dirbant su partneriais iš Japonijos.

„Turėjome keletą vizitų tiek pas juos, tiek jie pas mus, bet mūsų bendravimas prasidėjo nuo el. laiško. Paskui susipažinome konferencinio skambučio metu. Taigi iš karto į susitikimą mes nevykome, – apie savo patirtį pasakojo inovacijų direktorius. – Todėl aš vertinčiau, kad technologijos leidžia paprasčiau pasiekti šiltą kontaktą – nereikia nuo skambučio iš karto eiti prie susitikimo. O rezultatą bet kuriuo atveju, manau, galima pasiekti tą patį.

Ir netgi pasiūlymas surengti vaizdo skambutį kartais priimamas daug pozityviau nei gyvas susitikimas, nes taip parodai, kad taupai verslo partnerio laiką.“

Svarbiausia – disciplina

Įdomu buvo išgirsti didelę patirtį turinčio savo srities profesionalo nuomonę apie tai, ar reikalingos kokios nors ypatingos savybės žmogui, norinčiam ar ketinančiam dirbti nuotoliniu būdu.

„Jeigu nuotoliniu būdu dalyvauji konferencijose, susitikimuose, tada reikalingos kažkokios bent minimalios technologijų žinios, gebėjimai. Tačiau kalbant apie darbą iš namų ar kitos vietos, viena iš pagrindinių savybių – disciplina. Žmogus turi būti motyvuotas dirbti, kad nereikėtų jo stumti, mokėti planuoti tiek laiką, tiek darbus. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad čia kaip universitete: tavo rezultatas paskui parodo, ar sugebėjai savarankiškai dirbti, ar ne“, – pastebėjo P. Guzevičius.

Žvelgdamas į priekį, Paulius svarstė, jog gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo iki atsirandant internetui ir įvairioms programoms, leidžiančioms dirbti nuotoliniu būdu.

„Manau, ateityje technologijos dar labiau keis žmonių gyvenimus – darbą, įpročius, pomėgius. Kad ir chirurgai, galvoju, netolimoje ateityje galės operuoti žmones nuotoliniu būdu, pasitelkę į pagalbą robotus, kurie bus prie paciento, o chirurgas tiesiog jį valdys per nuotolį.

Arba odontologai panašiu principu galės taisyti pacientams dantis. Taip, kad kuo toliau, tuo daugiau atsiras sričių, kuriose galima bus dirbti nuotoliniu būdu“, – savo įžvalgomis dalijosi inovacijų vadovas.

Žiūrint iš praktinės pusės, Paulius sutiko su mano išsakytu teiginiu, jog darbas nuotoliniu būdu leidžia sutaupyti ne tik laiko, bet ir kuro, pinigų darbo vietos išlaikymui. Jo nuomone, kai kuriais atvejais dirbti nuotoliu netgi yra efektyviau nei biure.

„Aš pats nesu pririštas prie darbo vietos. Mano darbo specifika leidžia dirbti, iš kur noriu. Mano darbas yra orientuotas į rezultatą. Bet man patinka būti biure. Aš galiu dirbti ir komandiruotėse, namie, automobilyje – nesu tas, kuris atidirba nustatytas darbo valandas ir išeina. Mano darbas nesibaigia ties 17 val. Kad ir važiuojant ilgesnį atstumą, aš turiu laiko paskambinti reikiamam žmogui ir su juo pakalbėti“, – savo darbo užkulisius atskleidė pašnekovas.

[quote author=“P. Guzevičius“]Teko dirbti iš paplūdimio, iš miško – iš labai įvairių vietų. O vieną kartą netgi rengiau prezentaciją, kai važiavome automobiliu Dramblio Kaulo Krante iš vieno miesto į kitą. Vienu momentu kelias buvo gan duobėtas – sakyčiau tai buvo viena iš įdomesnių ir ekstremalesnių vietų, iš kurios teko dirbti.[/quote]

Mylimiausia darbo vieta – lėktuvas

Paulius jau užsiminė, jog jis iki karantino daug keliavo, todėl tikrai turi gausų patirties dirbant nuotoliniu būdu iš įvairių vietų bagažą. Jis atskleidė, kad jo mėgstamiausia darbo vieta iš tiesų yra kiek neįprasta – lėktuvas.

„Kalbant apie ankstesnius metus (iki karantino), nemažai laiko teko praleisti lėktuve, oro uostuose. Ir turbūt mėgstamiausia mano darbo vieta būtų lėktuvas. Nes ten gali geriausiai susikaupti. Žinai, kad niekas tavęs neišblaškys, tau tuo metu nepaskambins, nereikės staiga niekur bėgti… Žinai labai aiškų laiką, kiek praleisi vienoje vietoje ir taip gali planuotis savo darbus. Todėl man lėktuve labai patinka daryti prezentacijas, planus, sisteminti tam tikrą informaciją, skaityti straipsnius, ruošti kažkokias ataskaitas“, – detalizavo pašnekovas.

„O kokia įdomiausia, keisčiausia vieta, iš kurios teko darbuotis?“ – smalsavau besiklausydama įdomios P. Guzevičiaus patirties.

„Teko dirbti iš paplūdimio, iš miško – iš labai įvairių vietų. O vieną kartą netgi rengiau prezentaciją, kai važiavome automobiliu Dramblio Kaulo Krante iš vieno miesto į kitą. Vienu momentu kelias buvo gan duobėtas – sakyčiau, tai buvo viena iš įdomesnių ir ekstremalesnių vietų, iš kurios teko dirbti“, – savo darbo vietas prisiminė „Vikonda“ grupės inovacijų direktorius.

Darbas po darbo valandų

Besikalbant apie laisvą darbo grafiką ir neribotas darbo vietas, Pauliaus paklausiau, ar nenorėtų dirbti, kaip tai daro daugelis biuruose dirbančių žmonių: ateiti į darbą 8 val. ryto ir išeiti 17 val. vakaro.

„Seniai jau nedirbu oficialiai nustatytu darbo laiku, todėl nebeįsivaizduoju savęs tvarkingai kas dieną ateinančio ir išeinančio tuo pačiu laiku, – šyptelėjo pašnekovas. – Mano darbo teritorija neapsiriboja tik Lietuva. Dirbu tiek su Rytais, tiek su Vakarais, JAV, todėl tenka bendrauti ir prieš aštuntą valandą ryto ar net po dvyliktos nakties, kadangi, tarp šalių yra įvairūs laiko skirtumai.

Esu įsitikinęs, kad ir kokios srities vadybinį darbą bedirbtum – darbuotojo ar vadovo pozicijoje, – tavęs neturėtų riboti darbo valandos, nes vis tiek paprastai esi orientuotas į rezultatą. Todėl turi nusiteikti, kad su partneriais ar klientais teks pabendrauti ir po darbo valandų, galbūt ir neoficialioje aplinkoje.“

Paulius pasidžiaugė, kad jam darbas, kurį dirba, patinka. Todėl nejaučia jokio diskomforto dirbdamas jį ir kitu laiku nei visiems įprasta.

„Man labai pasisekė, nes aš myliu savo darbą ir man patinka tai, kuo užsiimu. Nežiūriu į darbą taip, kad reikėtų save versti. Nesikeliu su ta mintimi: „Oi, kaip čia dabar reikės eiti į darbą“. Be abejo, būna, kad reikia atostogų, reikia atsitraukti nuo darbų, kad pakeistum savo mintis, pažiūrėtum į viską kitu kampu.

Tačiau bendrai paėmus, nematau jokių problemų, kad turiu dirbti ir po oficialių darbo valandų pabaigos. Jeigu veikla tave džiugina, tai tada nesukelia didesnių problemų, jeigu turi tvarkyti darbo reikalus ir ne darbo valandomis. Aišku, be darbo gyvenime turiu dar daugybę įvairių kitokių veiklų – sportą, socialinę veiklą, taip pat dar yra šeima, draugai. Todėl savo laiką reikia mokėti planuotis“, – dar kartą pagrindinę nuotolinio darbo taisyklę priminė profesionalas.

Kolektyvo dvasia

„Beklausant Jūsų, Pauliau, atrodo, jog esate katinas, kuriam patinka vaikščioti vienam. O kaip su kolektyvo dvasia, ar ji nedingsta, kai Jūs dažniausiai jame nebūnate, nebelieka kavos pertraukėlių su kolegomis, gyvų minčių pasikeitimų ir kitų tik „gyvam“ darbui būdingų dalykų“, – savo mintimis pasidalinau su pašnekovu.

„Taip, iš tiesų geras pastebėjimas. Sutinku, kad su kolegomis gyvo bendravimo būna mažiau. Iš vienos pusės gyvas kolektyvinis darbas yra geresnis, kai esi kartu, ir ryšys su kolegomis tada yra visai kitas, bet, mano atveju, aš kažkiek dirbu ir biure, susitinku su kolegomis“, – patikslina P. Guzevičius.