Yra dantys, bus ir duonos?

Ar Jūs šiandien ką nors valgėte? Šį klausimą labai dažnai ir tėvai, ir seneliai užduoda vaikams. Vaikai, užsiėmę visais įmanomais dalykais pasaulyje, kalbas apie šiltus pietus ar vakarienę praleidžia pro ausis. O močiutės ypatingas rūpestis anūkų sotumu – tai viena populiariausių temų internete. Sakoma,  močiutės įsitikinusios, kad alkaniausi vaikai pasaulyje yra jos anūkai…

Taip, seneliams labai svarbu, kad jų anūkai būtų sotūs. O ar dažnai tokį klausimą išgirsta patys senoliai? Žmonėms, užauginusiems rūpestingus vaikus, badas į akis nežvelgia. Tai standartinis mąstymas. Tačiau kiekvieno žmogaus istorija yra vis kitokia. Ir rūpestingi vaikai ar anūkai ne visada turi galimybių aplankyti senolius, ne visada spėja paruošti jiems pietus – juk sukasi patys kaip voverės rate: savi vaikai, darbai, seni tėvai. O ką jau bekalbėti apie tuos, kurie gyvena tolėliau. Nepriklausinėsi ir neprivažinėsi. Yra ir senolių, kurie neturi artimųjų: nei vaikų, nei giminaičių. Kas jų paklausia: „Ar jūs šiandien ką nors valgėte?“

Tokį  klausimą mūsų rajone gyvenantiems senoliams kasdien užduoda Kėdainių samariečių bendrijos savanoriai. Ne tik paklausia, bet ir nuveža paruoštus šiltus pietus ar pagamina vietoje ir pietus, ir vakarienę.

Globotiniams reikia ne tik sočių pietų

Kėdainių samariečių bendrijos pirmininkė Severija Adomaitienė papasakojo, kad savanoriai šiuo metu globoja 12 senolių. Globa – tai ne tik kasdien vežamas ar vietoje ruošiamas šiltas maistas. Prisitaikoma prie kiekvieno žmogaus poreikių. Savanoriai tvarko namus, nuperka būtinų prekių, o esant reikalui, palydi ar nuveža iki gydymo įstaigos ir, kartais tai svarbiausia, pasikalba su senoliais, pabūna kartu, kad šiems vienatvė netaptų nuolatiniu gyvenimo palydovu.

– Kas gali tikėtis tokio jūsų gerumo, – klausiu Kėdainių samariečių draugijos, įsikūrusios 2011 metais, pirmininkės Severijos Adomaitienės.

– Žmonės mūsų globon patenka įvairiais keliais. Kelis asmenis globojame jų vaikų prašymu, – pradeda pasakojimą bendrijos pirmininkė. – Susiklosto gyvenime tokia situacija, kai vaikai gyvena toliau ir negali dažnai aplankyti savo tėvų, arba kai senoliams reikia nuolatinės priežiūros, o vaikai dirba, juk kasdien iš darbo kelioms valandoms neišeis, kad pamaitintų senolį ar palydėtų jį iki ligoninės. 

Tokiais atvejais žmonės kreipiasi į Kėdainių samariečių bendriją. Mes sudarome sutartį dėl senolių priežiūros. Tačiau būna ir taip, kad senoliai visai neturi artimųjų ir į mus kreipiasi jų kaimynai, pastebėję seno žmogaus vargą.

[quote author=“Aut. past.“]Gyvenime yra pusiausvyra: kuo daugiau yra žmonių, kuriems reikia pagalbos, tuo daugiau sutinkame žmonių, galinčių padėti.[/quote]

Nepaliekame likimo valiai tokių vienišų žmonių – vykstame pas juos, rūpinamės jų buitimi, maistu, sveikata. Šiuo metu iš 12 mūsų globojamų senolių du neregiai – jiems reikia ypatingo rūpesčio ir priežiūros.

– Ar šios paslaugos yra mokamos?

– Kėdainių samariečių bendrijoje nėra žodžio „užmokestis“. Žmonės mums aukoja tiek, kiek jie gali.

Su asmenimis, kurie kreipiasi į mus dėl artimųjų priežiūros, visada kalbame apie jų galimybes. Tikrai neturime nustatytų griežtų įkainių ir nereikalaujame, kad žmogus mokėtų būtent tiek. Kalbamės, derinamės ir randame tinkamą variantą. O tais atvejais, kai senoliai neturi artimųjų, ir dėl jų priežiūros kreipiasi kaimynai, pinigų visai negauname. Apsvarstome prašymą ir savo galimybes, ir tada priimame sprendimą – galime mes pagelbėti žmogui, ar ne.

– Jeigu Jūs duodate, o patys ne visada gaunate, iš ko gyvenate. Kiekvieną dieną pamaitinti 12 žmonių  nėra paprasta. Ar Kėdainių samariečių bendrijai mana krenta iš dangaus?

– Tikrai ne, – atsidūsta Severija Adomaitienė. – Gyvename sulig šia diena. Tačiau taip jau yra, viena ranka duoda, kita ima. Maisto produktų gauname iš Maisto banko. Noriu pažymėti, kad kas ketvirtį  Maisto bankui mokame tam tikrą sumą už jų darbą. Be to, patys mokame už transporto paslaugas, nes produktus reikia parsivežti. Labai graži draugystė sieja su Kėdainių konservų fabriku. Jie nuolat mus ir mūsų globotinius pradžiugina savo produkcija. Džiaugiamės kiekvienu, kas paremia mūsų veiklą – juk gyvename iš aukų.

Turime ir vyresnįjį brolį. Taip mes vadiname Zomerdos (Vokietija) samariečių bendriją. Kartais jie skiria lėšų patalpų nuomai. Kartą metuose atveža įvairios labdaros.

Maisto daviniai dalijami kiekvieną trečiadienį

– Globoti vienišus žmones – sunkus ir atsakingas darbas. Ar tai vienintelė Kėdainių samariečių bendrijos veiklos sritis?

– Mes darome ir daugiau gerų darbų. Kiekvieną trečiadienį dalijame maisto produktus, kuriuos gauname iš Maisto banko. Šiuos davinius gauna sunkiai besiverčiantys asmenys, dėl kokių nors priežasčių negalintys gauti paramos kitur. Šiuo metu turime 26 žmones, kuriems duodame maisto paketus. Kartą per metus asmenų, kuriems reikalinga parama maisto produktais, sąrašas yra koreguojamas. Vieni žmonės įsidarbina, todėl jiems nebereikia paramos, o kiti, ne paslaptis, mano, kad  produktai yra per prasti, jų netenkina tai, ką gauna.

– Jūs ieškote žmonių, kuriems reikia paramos maisto produktais, ar žmonės ieško jūsų?

– Patys žinote, kad geriausia informacijos sklaida yra iš lūpų į lūpas, – sako Kėdainių samariečių bendrijos pirmininkė. – Žmonės vieni iš kitų sužino, kad galime pagelbėti sunkiuoju gyvenimo periodu, ir kreipiasi į mus. Mes apsvarstome žmogaus prašymą, jo pateiktus dokumentus ir pagal galimybes padedame.

Mus randa ne tik tie, kuriems reikalinga globa ar parama maistu. Kaip minėjau, gauname labdaros iš Vokietijos samariečių bendruomenės. Kiekvienais metais jie mūsų turtą papildo medicinine technika. Tai funkcinės lovos, čiužiniai nuo pragulų, vežimėliai neįgaliesiems, ramentai. Šią techniką mes nuomojame visiems. Nuomos tvarką pakoregavo gyvenimas. Anksčiau pasitikėjome žmonėmis, tačiau, kai atsitiko taip, kad dalis medicininės technikos nebegrįžo pas mus – žmonės „pamiršta“ grąžinti išnuomotus daiktus, nusprendėme imti užstatą. Jo dydis priklauso nuo to, kokios įrangos reikia. Pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinama medicininė įranga – grąžinamas užstatas. O nuomos kaina tikrai nedidelė, pavyzdžiui, vaikštynės suaugusiam žmogui nuomos kaina vienam mėnesiui – 2 eurai, funkcinė lova ar čiužinys nuo pragulų kainuoja šiek tiek daugiau. Įrangos turime pakankamai, tad visada galima kreiptis į mus.

Komandoje per 50 savanorių

– Dirbate 7 dienas per savaitę: lankote senolius, gaminate maistą, nuomojate medicininę įrangą, ruošiate maisto paketus, be to, dar dalijate labdarą, kurią Jums atneša geros širdies kėdainiškiai: rūbai, avalynė. Kad visur spėtumėte reikia komandos.

– Taip, mūsų komanda ne maža. Kėdainių samariečių bendrija vienija 54 savanorius. Labai smagu, kad net 16 iš jų yra jauni, iki 29 metų žmonės. O dar smagiau pasidžiaugti, kad mes ne tik dirbame ir siekiame pradžiuginti kitus savo apsilankymu, parama, bet randame laiko ir suburti balsingus samariečių bendruomenės narius į ansamblį „Sidabrinė gija“. Entuziasto Kazimiero suburtas ansamblis dar tik žengia pirmuosius žingsnius į sceną, bet dainomis jau praskaidrino gyvenimą Josvainių socialinio centro gyventojams, Šv. Juozapo parapijos „Carito“ nariams ir draugams.

O svarbiausia, – pabrėžia Severija Adomaitienė, – kad mes matome, jog gyvenime yra pusiausvyra: žmonių, kuriems reikia pagalbos, vis daugiau, bet vis daugiau surandame žmonių, kurie noriai ištiesia tą pagalbos ranką. Kėdainių samariečių bendrija gyvena iš savanorių entuziazmo ir gerų žmonių aukų.

Prasmingi žodžiai, kuriuos papildyti ar komentuoti  nėra prasmės, tačiau aš užduodu dar vieną, paskutinį klausimą:

– Ponia Severija, dabar jau gerokai po pietų, ar jūs pati ir jūsų savanoriai šiandien ką nors valgėte?

–Ne, – nusijuokia bendrijos pirmininkė. – Nuo pat ryto dirbame, pakuojame maisto paketus, žmonės neseniai atnešė rūbų padovanoti – kabiname, rūšiuojame. Jau greitai turi grįžti savanoriai, išvykę aplankyti mūsų globotinių. Štai tada susėsime visi ir pavalgysime. Gal ir Jūs pasiliksite pietums?

Na, kaip galima atsisakyti? Atleiskite, gerbiami skaitytojai, bet pokalbis su samariečiais prie pietų stalo šiame straipsnyje publikuojamas nebus… Tik neieškokite intrigos, nes kalbėjomės ta pačia tema. Ir kalbėdama prisiminiau lietuvių liaudies patarlę: „Yra dantys, bus ir duonos“.