Verta perskaityti: knyga „Žr.: Meilė“ ‒ apie Holokausto įtaką vaikui

 Verta perskaityti: knyga „Žr.: Meilė“ ‒ apie Holokausto įtaką vaikui

Rūta Švedienė

Devynerių Momikas – Holokaustą išgyvenusios poros vaikas. Rimtas berniukas, beveik nerandantis bendros kalbos su bendraamžiais, laiką dažniausiai leidžia skaitydamas „Hebrajų enciklopediją“ ir persirašinėdamas įvairiausias mintis į savo užrašų knygelę. Iš nuogirdų berniukui aišku, kad Nacių Žvėris padarė kažką siaubinga visiems, anuomet atsidūrusiems Ten šalyje. Augdamas tėvų išgyvento siaubo šešėlyje ir matydamas juos išgąstingai krūpčiojant nuo menkiausio garso, girdėdamas košmarų žadinamas aimanas, kasdien stebėdamas, kaip tėvai sukerta krūvą maisto, idant išliktų stiprūs, mat vieną sykį jiems jau pavyko išvengti mirties, bet kitą kartą taip lengva nebus, Momikas apsiginkluoja berniukiška drąsa susidoroti su Žvėrimi, kad išgelbėtų tuos, kuriuos myli.

Taipgi kartu su devynmečiu Momiku žengiame į mažą tamsų rūsį, kuriame jis slapta augina Nacių Žvėrį, stebime, kaip vaikas neatpažįstamai pasikeičia, kai ne viskas einasi pagal planą; lydime ieškojimuose Momikui suaugus ir tapus rašytoju, siekiančiu papasakoti istoriją, – nuo pradžios iki galo, ne protu, o pasiaukojimu.

Romanas „Žr.: Meilė“ įtraukia į pagrindinio veikėjo, siekiančio susidoroti su Nacių Žvėrimi, vidinį pasaulį. Tai jautrus, nepaprastai vaizdingas kūrinys, kuriame meistriškai sulydoma išmonė, gilios įžvalgos ir postmodernistinis pasakojimo stilius. Skaityti knygą nebuvo lengva.

Davidas Grossmanas (g. 1954) – vienas žymiausių šiuolaikinių Izraelio rašytojų, pripažintas visame pasaulyje. Jo knygos išverstos į beveik pusšimtį užsienio kalbų, pelniusios rašytojui keliolika reikšmingų apdovanojimų. 2017 m. D. Grossmanas įvertintas prestižine „Man Booker International“ premija už romaną „Užeina kartą arklys į barą“, o 2018 m. – Izraelio premija už nuopelnus literatūrai ir poezijai.

Knygą vertė Olga Lempert, išleido leidykla „Sofoklis“.

Kviečiu skaityti knygos „Žr.: Meilė“ ištrauką: BUVO TAIP, KAD keli mėnesiai po to, kai senelė Henė mirė ir ją palaidojo po žeme, Momikas gavo naują senelį. Tas senelis atsirado 5719 metų švato mėnesį, o nežydiškai tai būtų 1959 metai. Atsirado jis ne iš radijo laidos „Sveiki atvykę, imigrantai“, kurios Momikui buvo pavesta klausytis kasdien pietų metu, 13.20–13.30, tikrinant, ar minimas vienas tų vardų, kuriuos tėtė užrašė ant lapo.

Ne, senelis atsirado iš greitosios su mėlyna Dovydo žvaigžde, sustojusios popiet, pliaupiant lietui, prie Belos Markus krautuvės-kavinės. Iš greitosios išlipo storulis tamsiai įdegusia oda, bet ne švarcė, juodas, o normalus, kaip mes, ir paklausė Belos, ar ji šitoje gatvėje pažįstanti Noimanų šeimą, o Bela išsigandusi greitai nusišluostė rankas į prijuostę ir paklausė: taip, taip, ar kas atsitiko, gink Dieve? O tas vyras pasakė, kad nereikia išsigąsti, nieko neatsitiko, kas gali atsitikti, mes jiems tiesiog atvežėm giminaitį, ir nykščiu bedė sau už nugaros į greitąją, kuri atrodė visiškai tyli ir tuščia, o Bela staiga išbalo kaip ši siena, nors ji, kaip žinia, nieko nebijo, ir nėjo prie greitosios, o pasislinko link Momiko, kuris sėdėjo prie kavinės staliuko ir ruošėsi Toros pamokai, ir pasakė: vei iz mir, vaje, koks dar giminaitis?

O vyras pasakė: na, ponia, gaila laiko, jei pažįstat juos, gal pasakykit, kur jie, nes pas juos namie niekas nėra. Jis kalbėjo netaisyklingai, nors atrodė seniai čia gyvenąs, ir Bela pasakė: aišku, kad pas juos dabar nieko nėra, nes jie ne parazitai, o sunkiai dirbantys už duonos kąsnį žmonės, jie nuo ryto iki vakaro sėdi anoje gatvėje loterijos būdelėje, o šitas štai mažius yra jų, taigi lukterėkite, pone, eisiu jų pakviesti.

Ir Bela nubėgo, net prijuostės nenusirišusi, o vyras pažvelgė į Momiką ir pamerkė jam akį, o kai Momikas jam nieko neatsakė, gerai žinodamas, kaip reikia elgtis su svetimais, vyras patraukė pečiais, pradėjo skaityti Belos paliktą atverstą laikraštį ir pats sau tarstelėjo, kad nors dabar lyja, bet bus sausros metai ir to tik mums betrūko.

Tačiau Momikas, kuris šiaip jau yra mandagus vaikas, nesiklausė ir išbėgo į lauką, kur lietus ir greitoji, užlipo ant šios gale pritaisyto laiptelio, nubraukė lietų nuo apvalaus langelio ir viduje pamatė seniausią pasaulio vyrą, plaukiojantį viduje tarsi žuvis akvariume. Jis vilkėjo pižamą mėlynais dryžiais ir buvo sudžiūvęs kaip senelė Henė prieš mirtį. Nukarusi kaklo ir sulysusių rankų oda buvo geltonai ruda, kaip vėžlio, galva buvo visiškai plika, o akys – mėlynos ir tuščios.

Jis plūduriavo greitosios viduje, galingai it plaukikas irdamasis rankomis, ir priminė Momikui
tetos Itkos ir dėdės Šimeko dovanų atvežtą liūdną šveicarų valstietį mažame stikliniame kritulyje, kuriame snigo ir kurį Momikas netyčia sudaužė.

Tad Momikas nedvejodamas atidarė duris, bet išsigando išgirdęs, kad vyras pats su savimi šneka keistu, tai aukštu, tai žemu balsu, tai įsijaučia, tai bene pravirksta, tarsi vaidintų spektaklį ar kažkam pasakotų stebuklingą istoriją, ir tuo pačiu metu, kad ir kaip būtų keista, Momikas buvo tūkstančiu procentų tikras, jog tas senukas – tai Anšelis, jaunesnysis senelės Henės brolis, mamos dėdė, apie kurį visi sakė, kad Momikas į jį panašus, ypač smakru, kakta ir nosimi, kuris rašė apsakymus mažiems vaikams užsienio laikraščiuose, bet juk Anšelis žuvo pas nacius, tebūnie prakeiktas jų atminimas, o šitas atrodė gyvas.“

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video