Vasario 16-osios pamokos
Šiandien minime visiems itin svarbią datą – Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybingumo atkūrimo dieną.
Kuo ši diena svarbi kiekvienam mūsų? Ar tai dar viena data, kai privalu iškelti valstybės vėliavą, eilinis laisvadienis, kai valdžios atstovai surengia jau įprastais tapusius minėjimus, o televizija transliuoja iškilmingą Seimo posėdį?
Vasario 16-osios svarbą derėtų nagrinėti globaliame istorijos raidos kontekste. 1918 metais grupė drąsių valstybininkų, Nepriklausomybės akto signatarų paskelbė – nuo šiol Lietuva vėl tampa nepriklausoma respublika, o tolimesnis jos likimas bei raida patikima Atkuriamajam Seimui. Istorinių kataklizmų kontekste tai buvo ryžtingas žingsnis, neabejotinai pateisinęs visos tautos lūkesčius.
Jei ne Vasario 16-oji ir jos Akto signatarai, nežinia kaip mūsų visų likimas šiuo metu būtų susiklostęs. Gal lietuvių kalba jau būtų nuėjusi užmarštin, o daugelis kalbėtume rusiškai, vokiškai ar lenkiškai? Ką jau kalbėti apie Lietuvos kaip valstybės identitetą, apie kurio egzistavimą be nepriklausomybės atkūrimo negali būti nei kalbos.
[quote author=“Aut. past.“]Galbūt kai kuriems pavieniams individams niūri egzistencija autoritarinėje santvarkoje, totalios kontrolės ir visiško asmens laisvių suvaržymo sąlygomis ir buvo priimtina. Juk visuomenės paribiuose egzistuoja tam tikra kategorija žmonių, kriminalinių elementų, kuriems gyventi už grotų nepalyginamai lengviau, nei laisvėje.[/quote]
Už tai, kad šiuo metu gyvename nepriklausomoje Lietuvoje turėtume dėkoti 1918 metų didvyriams – Nepriklausomybės akto signatarams, valstybingumo kūrėjams. Kai kas pasiginčytų, istoriniame kontekste ne mažiau svarbi ir Kovo 11-oji. Čia esama tiesos, tačiau be 1918 metų akto nebūtų ir 1991 metų persilaužimo, taikaus sukilimo, lėmusio ganėtinai neskausmingą pasitraukimą iš „broliškų respublikų“ sąjungos.
Nūdienos aktualijų kontekste vis dar galima išgirsti viskuo nepatenkintų tautiečių balsus: „ar tokios Lietuvos mes norėjom?“. Nostalgija netolimai praeičiai ne vieną pakursto svarstymams, jog „prie ruso“ buvo geriau? Galbūt kai kuriems pavieniams individams niūri egzistencija autoritarinėje santvarkoje, totalios kontrolės ir visiško asmens laisvių suvaržymo sąlygomis ir buvo priimtina. Juk visuomenės paribiuose egzistuoja tam tikra kategorija žmonių, kriminalinių elementų, kuriems gyventi už grotų nepalyginamai lengviau, nei laisvėje. Juk ten, anapus spygliuotų užtvarų egzistuoja aiškios taisyklės, tiek rašytos, tiek ir nerašytos. O laisvės poreikio nekankinamam individui egzistuoti tokioje terpėje kur kas paprasčiau, nei vis labiau liberalėjančioje visuomenėje, kur reikia paisyti ne tik savo pačių norų, bet ir aplinkinių interesų. Kitaip tariant, mankurtiško mentaliteto individų visada buvo ir bus, laimei, jie nesudaro kritinės masės.
Bet grįžkime prie Vasario 16-osios ir jos Akto svarbos. Ko galime pasimokyti iš šios datos? Visų pirma – pilietiškumo, o tiksliau – valstybinio mąstymo. Prisimenant Akto signatarus, kurie ryžosi itin drąsiam žingsniui, padarė tai, kuo mes šiuo metu didžiuojamės – atkūrė Lietuvos valstybę.
Iš jų galėtume pasimokyti ne tik drąsos bei ryžto veikti sudėtingomis sąlygomis, bet ir gebėjimo mąstyti kur kas plačiau, aprėpiant ne tik savo, bet ir visos šalies, tautos interesus. Galvoti ne vien apie savo gerovę, poreikių tenkinimą, konfortabilios egzistencijos sukūrimą, bet apie visuomenės, kurioje gyvename mes ir gyvens ateities kartos, interesus.
Tad minėdami Vasario 16-ąją galime patys sau užduoti klausimą – ką mes kasdieniais savo veiksmais darome tam, kad gyventume geresnėje, liberalesnėje ir labiau klestinčioje visuomenėje. Koks mūsų pačių indėlis į gerovės valstybės, apie kurią taip mėgsta kalbėti politikai, kūrimą?
