V. Liutkienė: „Sėkmingų lyderių yra jau smėlio dėžėje, reikia tik juos palaikyti“
„Vieni žmonės tampa lyderiais todėl, kad daug ir nuoširdžiai mokosi lyderystės, kiti yra tokie charizmatiški, kad žmonės beatodairiškai seka paskui juos. Tretieji tiesiog sąžiningai ir nuoširdžiai dirba savo mylimą darbą ir tuo „užkrečia“ kitus, o ketvirtieji geba būti autokratiški ir nepalieka galimybės neiti paskui juos. Ir visais šiais atvejais žmonės vadinami lyderiais, todėl atsakyti, koks turi būti sėkmingas ateities lyderis, yra labai sudėtinga“, – tokiais žodžiais mūsų pokalbį pradėjo Kėdainių šviesiosios gimnazijos direktorė Violeta LIUTKIENĖ. Juos pasirinkau neatsitiktinai. Mat šįkart su gimnazijos bei Sėkmės ir lyderystės mokyklos direktore ir „Lyderystės ekspertų“ grupės vadove ir konsultante Nomeda MARAZIENĖ bandysime įžvelgti sąmoningo lyderio savybes, ko reikia joms pasiekti ir į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį, ugdydami ateities lyderius.
– Šiuolaikinė aplinka tarsi reikalauja, kad būtum lyderis. Kitu atveju tu lyg ir esi nesėkmingas, niekam tikęs, kitaip tariant, „lūzeris“. Vaikas dažnai dėl to jaučia kompleksą, kad jis nėra arba negali būti lyderis, nes lyderio poziciją užėmęs kitas – išvaizdesnis, iškalbingesnis, mokantis prieiti prie reikiamo asmens (pvz., mokytojo) ir pan. Tad kaip vaikui padėti įveikti tokius kompleksus ir stiprinti jame tą sąmoningo lyderio savybę?
Nomeda: Kiekvieną kartą, kai per seminarus prieina tėvai ir išreiškia panašaus pobūdžio susirūpinimą (vaikas nedrąsus, užsidaręs, „lūzeris“, nenori mokytis, nedalyvauja šeimos veiklose ir pan.) aš klausiu tėvų: o kaip vaikas išmoko elgtis tokiu būdu?
Bet koks vengimo elgesys įsijungia tada, kai vaikai yra nepatenkinti santykio šeimoje, klasėje, bendruomenėje kokybe. Kiek yra palaikymo, geranoriškumo iš suaugusiųjų pusės? Kiek pripažįstamas vaiko statusas, gebėjimai? Kaip dažnai jis įtraukiamas į šeimos sprendimų priėmimo procesą? Kai šie emociniai vaiko poreikiai yra patenkinti, galima daryti prielaidą, kad auginame konstruktyvios, kuriančios lyderystės pavyzdį.
Atlikta daugiau nei 3 000 mokslinių studijų EQ (emocinio intelekto) srityje ir viena iš pagrindinių išvadų yra ta, kad jautriausias periodas nuostatų, požiūrių, įsitikinimų, vertybių formavimuisi yra vaikystė. Vaikai modeliuoja suaugusių reakcijas, sprendimus, elgesį, jie programuoti mokytis iš tų pavyzdžių, kuriuos mato aplinkui. Todėl pirmiausia, siekiant vaiko konstruktyvios lyderystės, reikia dirbti su tėvų savęs pažinimu, savęs valdymo kompetencijomis, koreguoti nuostatas, požiūrius tam, kad savo pavyzdžiu darytume konstruktyvią įtaką vaikams.
[quote author=“N. Marazienė“]Kiekvieną kartą, kai per seminarus prieina tėvai ir išreiškia panašaus pobūdžio susirūpinimą (vaikas nedrąsus, užsidaręs, „lūzeris“, nenori mokytis, nedalyvauja šeimos veiklose ir pan.) aš klausiu tėvų: o kaip vaikas išmoko elgtis tokiu būdu?[/quote]
Violeta: Nemanau, kad visi žmonės turi būti lyderiais, įgyvendinančiais strateginius žmonių grupės planus. Tam neužtenka išmoktos lyderystės teorijos, tam reikia charizmatiškos, profesionalios asmenybės. Tėvai geriausiai mato, kurioje srityje jo vaikas yra stiprus. Ugdyti poreikį ir vertybes, būtinas lyderiauti atskirose srityse, reikia jau nuo mažens. O būti savo gyvenimo lyderiu turėtų išmokti kiekvienas.
– Nomeda, o gal lyderiu ne tampama, bet gimstama? Juk turbūt viena iš pagrindinių lyderio savybių – charizma, kurios tikriausiai įgyti neįmanoma, pataisykite prašau, jei klystu…
Graikai charizmą siejo su „Dievo malone“, gamtos dovana žmogui. Tačiau charizma yra nuostatų, požiūrių ir įgūdžių visuma, kuri įkvepia kitus žmones, skatina jungtis ir siekti bendrų tikslų. Visa tai yra įgyjama ir lavinama. Egzistuoja apie 30 charizmos apibrėžimų, vienas jų – „charizmatiška asmenybė yra ta, kuri geba autentiškai klausyti“… Lyderystė, mūsų supratimu, yra ne daiktavardis. Tai – veiksmažodis, t.y. lyderystė yra nuolatinis augimas, savęs tobulinimas, siekis tapti iš „gero geresniu“.
– Kokios yra pagrindinės sąmoningo lyderio savybės?
Violeta: Lyderis turėtų būti: ryžtingas, lankstus, organizuotas, empatiškas, verslus, mokantis bendrauti ir bendradarbiauti.
Nomeda: Pagrindiniai konstruktyvios lyderystės skiriamieji bruožai yra: aiškios vizijos turėjimas, siekiai, tikslai; gebėjimas savo pavyzdžiu užkrėsti kitus ir įgyti bendraminčių, pasekėjų; gebėjimas sutelkti komandą ir joje dirbti; atsakomybė už savo sprendimus, žodžius, veiksmus. Pažadėjau – ištesėjau; aukštas asmenybės integralumas, t.y. dažniausiai mes save vertiname pagal savo lūkesčius (pvz., manau, kad esu drąsi ir darbšti) ir dažnai atrodo, kad tokia ir esu. Tačiau tik tada, kai kiti iš mano veiksmų pastebi, kad esu drąsi ir darbšti, galima daryti prielaidą apie aukštą integralumą.
– O kokių lyderių reikės ateityje naujųjų technologijų pasaulyje?
Violeta: Yra sakoma, kad dabartiniai pradinių klasių mokiniai įgis tas specialybes ir dirbs tose srityse, kurių dabar net nėra. Kalbėti apie būsimojo lyderio savybes yra sunku. Tačiau aišku viena – lyderis visada turės būti kūrybiškas ir atsakingas asmuo. Nemanau, kad labai keisis pagrindinės lyderio charakterio savybės, tačiau iš esmės keisis darbo pobūdis. Dirbtinis intelektas (DI), sudėtingos IT sistemos reikalaus kūrybingumo ir atsakomybės. Liūdna, kad gali mažėti tiesioginio komunikavimo poreikis, tačiau jį keis skaitmeninis komunikavimas, kurio srityje mūsų vaikai jau ir dabar smarkiai mus lenkia.
[quote author=“V. Liutkienė“]Yra sakoma, kad dabartiniai pradinių klasių mokiniai įgis tas specialybes ir dirbs tose srityse, kurių dabar net nėra.[/quote]
Nomeda: Vienas labiausiai pripažįstamų intelektualų pasaulyje Yuval Noah Harari teigia, kad ateityje būtent emocinio raštingumo įgūdžiai bus patys svarbiausi komunikacijoje su DI. Turima omenyje gebėjimą nubrėžti ribą komunikacijoje su DI ir tą ribą ginti nuo DI siekio perimti mūsų sprendimo priėmimo funkciją. Didėjant neapibrėžtumui, informacijos gausai vis didesnį svorį įgauna emocinis asmenybės atsparumas, nuostatos ir požiūriai, susiję su siekiu kurti abipusę vertę komunikacijoje, gebėjimu kurti tvarų emocinį ryšį (empatijos klausimas). Kalbama ne apie naują technologiją, naujus įrenginius ar naujausią socialinės medijos formą. Kalbama apie žmones, siekiančius prasminių tikslų, kuriančius naują kultūrą ir naują realybę pasaulyje.
– Ar apskritai keičiasi „reikalavimai“ lyderiui ir lyderio suvokimas lyginant su ankstesniais laikais?
Nomeda: Turbūt niekada iki šiol pasaulyje nebuvo vienu metu tiek „karštų taškų“ (karų, konfliktų įvairiu pagrindu, tragedijų ir epidemijų), narcisizmo apraiškų, kritusio pasitikėjimo svarbiausių institucijų atžvilgiu. Iš kitos pusės, žmonija niekada negyveno tokiomis geromis sąlygomis, kokias turime dabar. Didėjantis neapibrėžtumas kelia iššūkius, kurių „seno modelio pasaulio matymas“ yra nepajėgus išspręsti. Ateities lyderystė – tai bendradarbiavimas, lankstus kūrybiškas mąstymas, aiškus suvokimas, kokį pokytį noriu sukurti. Tai aiškus suvokimas, kad esu pasaulio dalis ir kiekvienu savo sprendimu ir veiksmu darau teigiamą įtaką kažkam „dideliam“ – pasauliui.
– Dažnu atveju lyderis – tai savimi pasitikintis, išsilavinęs žmogus. Turbūt norint tokį užauginti reikia nemažai į jį investuoti ne tik laiko, bet ir finansų. O ar įmanoma ateities lyderį užauginti naujųjų technologijų pasaulyje be didelių finansinių investicijų?
Violeta: Aš manau, kad visų tėvų ir mokytojų tikslas išugdyti savimi pasitikintį ir išsilavinusį žmogų, jis nebūtinai turėtų būti lyderis mums įprasta prasme. Jeigu mes tik ugdysime lyderystę (būreliai, kelionės, literatūra, mokymai ir t. t.), tai gali pareikalauti daug finansinių investicijų. Bet jei mes išugdysime vaiko žingeidumą, poreikį tobulėti ir ugdytis, tai gali būti daug pigiau. Sėkmingų lyderių mes matome jau smėlio dėžėje, reikia tik juos palaikyti.
Nomeda: Daugybė tyrimų EQ srityje teigia, kad galutinis rezultatas kiekybiniais ir kokybiniais parametrais matuojant bet kokioje organizacijoje (šeimoje taip pat) tik iki 30 proc. priklauso nuo turimų resursų (techninių, laiko, finansinių taip pat). Visą kitą rezultato dalį lemia nuostatos, požiūriai, įsitikinimai, vertybės, gebėjimas kurti produktyvius ir tvarius santykius su savim ir kitais. Pats svarbiausias veiksnys lyderystės ugdymui yra kokybiškas laikas, praleistas su vaiku, įtvirtinant vaikui proaktyvų požiūrį, demonstruojant optimistinį mąstymo stilių nesėkmės situacijoje, pastebint vaiko veiksmus siekiant rezultato ir kuriant teigiamo palaikymo kultūrą.
– Na, gerai, tarkim, tėvai savo vaikuose įžvelgė lyderio gyslelę ir sąmoningai jį pradėjo ugdyti lyderystės link. Bet ar taip nėra užkraunamas tėvų lūkestis vaikui, kurį vaikas neša tarsi naštą? O tų lūkesčių neįgyvendinęs arba įgyvendinęs, jo nuomone, netinkamai, jaučia nusivylimą savimi, tampa nelaimingas ir turi visokių kitokių psichologinių problemų. Kitaip tariant, ar tai nėra meškos paslauga vaikui?
Violeta: Mes ir be lyderystės ugdymo labai dažnai užkrauname vaikams nepamatuotus savo lūkesčius. Jie dažnai slegia vaikus, nes jų pačių lūkesčiai yra visai kitokie. Jei kalbėtume apie lyderio savybių formavimą, manau, kad tai tik pagalba, siekiant ateities profesinės karjeros. Išmintingi tėvai sieks ugdyti būtent savybes, o ne puikiai mokytis visų dalykų. O ugdyti galima tik pavyzdžiu, nes kitaip tai bus imitacija, kurią labai greitai supranta vaikai.
Nomeda: Taip, tiesa, kartais tėvai užkrauna vaikams savo didelius, dažnai jų pačių gyvenime nerealizuotus lūkesčius, nuo kurių vaikai tampa „kuproti“. Vaikai, be abejo, jaučia esantys emociškai įpareigoti pateisinti tėvų lūkesčius, išorinis spaudimas didžiulis ir nesėkmės atveju frustracija būna ryški, turinti neigiamas emocines pasekmes. Dažnai įsisuka ydingas ratas tėvų ir vaikų komunikacijoje ir tokie tėvai atveda savo vaikus pas specialistus su lūkesčiu vaiką „pataisyti“…
– Vis dėlto būti lyderiu psichologiškai turbūt nėra lengva, o ypač vaikams. Kaip žinia, šių dienų vaikai nėra labai stiprūs psichologiškai, turi daug įvairių sutrikimų. Tad ar jie pasirengę rytdienos iššūkiams?
Violeta: Mes dažnai painiojame kelias sąvokas: lyderis ir žmogus, turintis lyderystės savybių bei žinių. Tikram lyderiui yra psichologiškai sunku juo nebūti, kaip ir žmogui, turinčiam žinių lyderystės klausimais, dažnai sunku juo būti. Tikras lyderis turi charizmos, lyderystės savybių, gebėjimą vesti paskui save ir motyvuoti. Žmogus, kuris mokėsi lyderystės, gali naudoti žinias savo profesinėje karjeroje, gyvenimo situacijose, bet versti jį būti lyderiu neverta, jei jis pats nemato savirealizacijos galimybių šioje srityje.
[quote author=“V. Liutkienė“]Mes dažnai painiojame kelias sąvokas: lyderis ir žmogus, turintis lyderystės savybių bei žinių. Tikram lyderiui yra psichologiškai sunku juo nebūti, kaip ir žmogui, turinčiam žinių lyderystės klausimais, dažnai sunku juo būti.[/quote]
Nomeda: Vaiko lyderystė yra visų mūsų, suaugusiųjų, bendradarbiavimo, sąveikos kokybės rezultatas. Dirbdama su tėvais, ugdytojais EQ lavinimo mokymų metu matau, kad ypatingą dėmesį verta atkreipti į tėvų empatijos, proaktyvumo, optimistinio mąstymo stiliaus lavinimą; mažinti tėvų egocentruoto elgesio ir išorinės kontrolės perteklių („žinau, kaip turi būti“, „užaugsi – suprasi“ ir t.t.); skatinti vaikų saviraišką; projektuoti teigiamus lūkesčius vaiko atžvilgiu, neleisti užsibūti vaikui nesėkmių ruože.
Vienos dažniausių priežasčių, sukeliančių vaikų psichologines problemas, yra ignoruojami emociniai vaikų poreikiai.
– Ar šių dienų vaikai, jaunuoliai yra labiau linkę į lyderystę nei ankstesnių laikų jaunimas?
Violeta: Šių dienų jaunimas yra labiau linkęs į lyderystę nei ankstesnių dienų jaunimas. Jie daug drąsesni, linkę reikšti savo nuomonę, jie laisvesni nuo išankstinių nuostatų.
– Ar gali būti taip, kad gyvenime lyderystės savybės daugiau kenkia nei padeda?
Nomeda: Be abejo, galima destruktyvi, toksiška lyderystė. Tokie lyderiai dažnai yra atpažįstami savo sustiprintos kontrolės elgesiu, jautrumu grįžtamajam ryšiui, arogantišku, kitus žmones bei jų nuopelnus menkinančiu elgesiu. Papildomas atspalvis destruktyviai lyderystei yra narcisizmas, lydimas empatijos stokos požymių, energijos generavimu žeminant kitus ir pan.
Violeta: Vaikas – lyderis išryškėja jau vaikystėje. Tėvams tenka sunkus uždavinys – išlaikyti ir teisingai formuoti lyderystės savybes (dažnai vaikystėje jos perauga į isterines, diktatorines). Jeigu vaikas nuo vaikystės įgijo diktatoriškų savybių, jam tikrai bus sunku klasės kolektyve. Jei šeimoje vyravo tarimosi atmosfera, ji persikels ir įbendravimą su bendraamžiais. Dažnai lyderiu mes laikome vaiką, kuris nori dominuoti visur ir visada, bet tai nėra teisinga. Lyderis yra tas, kuris veda ir leidžia dominuoti ir kitiems (priklausomai nuo kompetencijos sprendžiant vieną ar kitą klausimą).
– Įvardinkite prašau, Jūsų nuomone, kelis sėkmingiausius naujųjų technologijų Lietuvos ir pasaulio lyderius. Kokios savybės šiuos žmones daro sąmoningais, sėkmingais lyderiais?
Nomeda: Ilja Laurusas – verslininkas ir investuotojas, Jack Ma – Kinijos verslo magnatas, filantropas, elektroninės komercinės bendrovės „Alibaba Group“ įkūrėjas, Elon Musk – PAR, Kanados ir JAV verslininkas, filantropas, išradėjas, inžinierius.
Aukšta savidisciplina, kūrybiškas mąstymas, ypatingai aukštas emocinis atsparumas, siekis prisidėti prie pasaulio žmonių gyvenimo kokybės tiek einamuoju periodu, tiek ateityje; drąsa ir aukštos ambicijos bei nuolatinis progreso pojūčio poreikis.
– Kokie būtų Jūsų, kaip lyderių ugdytojų, pagrindiniai patarimai ateities lyderiams?
Nomeda: Lyderystė – ne stotelė, lyderystė – kasdienis, nuolatinis savęs tobulinimas, juvelyrinė komunikacija su savimi ir kitais. Mano rekomendacijos lyderystės stiprinimui: domėtis EQ, taikyti savęs pažinimo, suvokimo, valdymo kompetencijų lavinimo pratimus kasdien; turėti aiškius, ambicingus asmeninius tikslus ir kriterijus; apsupti save žmonių, kurie „augina“, draugija (palaiko, padrąsina, siekia bendrų tikslų); fiksuoti pergales ir jas švęsti – tai stiprina sveiką pasitikėjimą savimi.
Indėnai mėgo sakyti: „Nėra tobulų žmonių, bet gali būti tobuli tikslai“. Mano pagrindinė rekomendacija: siekime tapti iš „gero geresniu“, nes dabartis yra ateities šešėlis.
Violeta: Kėdainių šviesiosios gimnazijos Sėkmės ir lyderystės mokykloje pirmais metais teorinę lyderystės programą (pritaikytą amžiaus tarpsniui) siūlėme šeštos klasės mokiniams, kuriems buvo 12–13 metų. Praktika parodė, kad tai buvo per anksti. Dabar į programą priimame 7-osios klasės mokinius.
Pabaigai noriu pasakyti, kad mūsų Neformaliojo švietimo skyriaus mokyklėlės mokiniai nebūtinai visi taps visuomenės lyderiai. Tai ir nėra pagrindinis mūsų tikslas. Tačiau jie visi turės instrumentų ir žinių, kaip spręsti iškilusias problemas, mokės bendrauti, tinkamais būdais reikšti savo nuomonę, būti savo gyvenimo lyderiais.
