Ūpo gyventi sunkumai nenumaldo

Milžiniškame name Aristavoje šeimininkauja vieniša mama Rasa VITKAUSKIENĖ. Kiek lankėme šeimų, turbūt dar nė viena mūsų nepasitiko tokia miela plačia šypsena ir užkrečiamu linksmumu. Žiūrėdamas į besišypsančią Rasą tiesiog negali jai neatsakyti šypsena. Moteris žvali, smagiai nusiteikusi ir spinduliuojanti džiaugsmą gyventi. Jei nežinotum, nepasakytum, kad ant jos pečių gula sunki kasdienių pareigų našta, kuri, regis, turėtų būti gerokai per didelė vienai moteriai.

Yra, kam blogiau

Rasa sako gyvenimu labai skųstis nedrįstanti, nes, anot jos, yra žmonių, kuriems kur kas sunkiau.

„Gyvename, kaip sugebame, kaip išgalime. Rūpinuosi kartu gyvenančiais neįgaliais tėčiu ir mama, auginu du sūnus“, – trumpai kasdienybę reziumuoja moteris.

Rasa pasidžiaugia, kad vaikai nėra maži ir jai nebereikia budėti prie lopšio. Vienam sūnui devyneri, kitam gegužę sueis 14 metų.

Rasos tėveliams taip pat reikia nemenkos priežiūros. Mat tėtis po insulto. Nors vaikšto, bet visiškai pats savimi pasirūpinti sveikatos pristinga. Mamai operuotas klubas, tad senolei judėti irgi būtini ramentai.

Tiesa, kol Rasa pluša darbe, mama pasirūpina iš mokyklos grįžusiais anūkais – paruošia jiems valgyti.

„Namų aplinkoje mama gali šį tą padaryti, bet vienai nuvykti į miestą jau per sunku – reikia lydėti“, – pasakoja Rasa.

Iš pašalpų gyventi nenori

Rasa – entuziastinga konditerė. Ji dirba Kėdainiuose įsikūrusiuose „Kepinių namuose“. „Dirbu. O kaipgi kitaip? Iš ko gyventi? Iš pašalpų nenoriu, – sako pašnekovė. – Kol sveika ir galiu, stengiuosi uždirbti savo rankomis.“

Tortai – hobis ir darbas

Rasa šypsosi dirbanti mylimą darbą. „Iš kur toks susižavėjimas maisto ruošimu? Turbūt iš mamos. Ji baigė kulinarijos mokslus, o aš paskui mamą irgi ten pat nuėjau. Įgijau kulinarės ir konditerės specialybę. Labai smagus darbas. Tai netgi greičiau ne darbas, o hobis“, – patikina moteris.

Ir visai nesvarbu, kad į darbą keliauti reikia labai anksti. „Kasryt keliuosi 5.15 val., nes 6 val. jau turiu būti darbe“, – apie dienos pradžią prabyla mama ir užsimena, jog kartais darbe praleisti tenka ir po 12 valandų.

Net ir tiek laiko darbe ruošdama saldėsius Rasa vis tiek nepritrūksta noro jais palepinti savo vaikus. Be to, kaip sako pati mama, atlyginimai nėra tokie dideli, kad galėtum sau leisti tortus pirkti – pigiau pačiai paruošti namie.

„Labai patinka tortus kepti vaikams. Lepinu juos ne tik per šventes. Mano silpnybė – puošti tortus mažiesiems smaližiams. Lipdyti įvairiausius papuošimus, pavyzdžiui, automobiliukus, man yra didelis malonumas“, – kalba Rasa, o aš negaliu nepastebėti jos meilės bei atsidavimo profesijai.

[quote author=“R. Vitkauskienė“]Dirbu. O kaipgi kitaip? Iš ko gyventi? Iš pašalpų nenoriu, – sako pašnekovė. – Kol sveika ir galiu, stengiuosi uždirbti savo rankomis.[/quote]

Pinigėlių mažiau nei reikėtų

Pašnekovė skaičiuoja, kad didžiausia jos pajamų dalis – atlyginimas. Rasa su atžalų tėvu išsiskyrusi, bet gauna vaikų išlaikymo pinigus, o tėvų pensijos, pasak moters, labai menkos.

„Pinigėlių visą laiką mažai, nes iš minimumo išgyventi sunku. Trūksta, o vaikų poreikiai auga praktiškai su kiekvienais metais. Susidėliojam pinigėlius, pasiskaičiuojam. Pirmiausia sumokame mokesčius, o paskui jau kiek lieka.

Reikia pinigų tėvelių vaistams, reikia namą išlaikyti. Ką sugebėjome iki šiol užgyventi, tą turime“, – atvirai pasakoja Rasa.

Moteris neslepia, kad kartais skrandžius pasotinti belieka tik kruopomis. Jei su pinigėliais tampa visai striuka, ji pagalbos kreipiasi į draugus, brolius, seserį.

„Stengiamės nenuleisti rankų ir optimistiškai eiti į priekį“, – išsiveržia mamos sielos stiprybė bei šviesi gyvenimo filosofija.

Mažas ūkis

Didelio ūkio vienišai dirbančiai moteriai auginti nepavyktų. Tam būtina vyriška ranka bei pagalba. Rasai visad mielai padeda Lančiūnavoje ir Kėdainiuose gyvenantys broliai. Vienas jų nuveža seserį ir į darbą.

Moteris augina vištų. „Juk skaniems tortams ir pyragams būtini naminiai kiaušiniai“, – pasijuokiame kartu su Rasa.

Veši jos valdose ir daržai. Tik nuo pernai, pasiligojus mamai, Rasai vienai tenka prižiūrėti visas lysves: „Iki tol mama labai daug padėdavo: nuravėdavo, prižiūrėdavo, bet dabar nebegali.“

Namie tenka pašalti

Visas Rasos gyvenimas neatsiejamas nuo Aristavos. Ji čia senbuvė. Tiesa, gimė moteris Panevėžyje. Vėliau su tėvais kurį laiką gyveno Krakių seniūnijoje, tada atsikraustė pas senelius į Aristavėlę, kol galiausiai gimdytojams kolūkis padėjo pastatyti namą Aristavos kaime. Čia Rasa lankė darželį, baigė mokyklą.

Anais laikais, kai viskas nebuvo taip brangu, milžinišką tėvų namą išlaikyti buvo paprasčiau, o dabar – kišenė cypia.

„Būdavo, kad langai, durys apšąla. Jei speigas paspaudžia, sunku prikūrenti – daug reikia. Bet pastaraisiais metais žiemos šiltesnės, tad labai šalta nebūna“, – žiemos kasdienybės sunkumais dalijasi mama.

Daugiau atžalų neplanuoja

Du sūnus auginanti Rasa išduoda daugiau vaikų turėti neketinanti.

„Nebent atsirastų idealus vyras, – nusikvatoja moteris. – Tačiau jau ir amžius toks. Reikia abu sūnus užauginti, į mokslus išleisti.“

O berniukus mamai kartkartėmis tenka paraginti atsiversti mokyklos vadovėlius. „Nors vaikai gabūs ir gali gerai mokytis. Taip mokytojai sako, bet berniukai… Vyresnėliui paauglystės laikotarpis savo daro, o mažesnis sūnus irgi iš vyresniojo pavyzdį ima“, –situaciją nupasakoja mama.

Gal prie knygų sūnus paspausti Rasai ir tenka, tačiau rasti ryšį bei palaikyti atvirus, draugiškus santykius šiai trijulei pavyksta.

„Auginti du berniukus man, vienai mamai, manyčiau, sekasi gerai. Stengiamės labiau būti draugais, – atskleidžia Rasa. – Tada galiu suprasti, pati prisiminti save tokių metų, ką dariau, ir palyginti, ką jie daro. Visada stengiamės rasti kompromisą.“

Para per trumpa

Pirmiausia jėgas ir laiką Rasa dosniai bei sąžiningai atiduoda darbui. O tvarkaraštis neretai būna įtemptas.

„Penkias dienas mamos namie praktiškai nėra, bet tada močiutė pasirūpina vaikais. Jai esu labai dėkinga. Be to, ir sūnūs nėra tokie mažiukai – daug ką gali patys. Grįžusi namo stengiuosi pailsėti, sužiūrėti, ar vaikai paruošė pamokas, suruošiu jiems drabužius rytdienai. Kartais paroje 24 valandų būna per mažai“, – nusprendžia mama.

Spėja su bendruomene

Rasa sukasi it vijurkas: dirba, augina vaikus, rūpinasi tėvais, ūkiu ir dar aktyviai dalyvauja kaimo bendruomenės veikloje.

„Negi atsisakysi, jei prašo padėti? Kaip sakoma, jeigu nori gauti, turi ir duoti, – nepamiršti svarbiausio ragina moteris. – Per Žolinę atstovavau bendruomenei ir padėjau prekiauti, su vaikais statėme spektaklį, Užgavėnėms kepiau tortuką. Kiek galiu, kiek laikas ir jėgos leidžia, visada padedu“, – sako ji.

Dovana – tiesiai į dešimtuką

Gyvenimo kalnu atkakliai tik aukštyn kopiančiai Rasai koncerno „Vikonda“ remiamas labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ dovanojo naujutėlę viryklę su puikia elektrine orkaite. Dabar šeimą ir bendruomenę stebinti gardžiausiais tortais Rasai niekas nesutrukdys.

„O dar ir spalva kaip tyčia dera prie šaldytuvo! Labai džiaugiuosi“, – išpakuodama viryklę linksmai kalbėjo mama.

Didžiuojasi

Gerai Rasą pažįstanti Aristavos seniūnaitė Lida Kanapinskienė veikliajai kraštietei dosniai žėrė pagyrimus.

„Rasa – aktyvi, linksma moteriukė. Ji labai užimta, tačiau randa laiko savo bendruomenei – niekad neatsisako padėti.

Planuojame įgyvendinti tokį projektėlį – surengti bendruomenei kulinarijos kursus. Kreipsimės į Rasytę, kad pamokytų gražiai puošti tortus“, – pasidalijo seniūnaitė.

„Fondo „Viltis–Vikonda“ dovanota viryklė Rasai labai pravers. Mat ji kaip tik neseniai pasiguodė, kad senoji sugedo. Juk tokiai puikiai kepėjai reikia tokios pat geros viryklės“, – dvejonių nepaliko ponia Lida.