Ūkininkė vaikams kepė senovines bandas
Kalnaberžės ūkininkės Danutės Šarienės virtuvėje sausakimša. Nedidelį kambarėlį okupavo šurmulys, klegesys, keliasdešimt smalsiai klapsinčių akių, karštis ir lietuvio nosį viliojantis aromatas. Krosnyje ant kopūsto lapų kepa senovinės bulvinės bandos.
„Niekas nenori priimti vaikų ir pamokyti senųjų patiekalų gamybos, amatų, bet juk reikia išsaugoti tradicijas, tad kažkas turi pasiaukoti“, – mano į savo namus per 20 etninėje stovykloje laiką leidžiančių vaikų pakvietusi ūkininkė. Ji stovyklautojus priima jau trečius metus ir kaskart jiems pristato vis kitokį iš senųjų laikų atkeliavusį valgį
Trečius metus neišlenda iš kuparo
Kėdainių kultūros centro Kalnaberžės skyriaus vadovė Daiva Staškuvienė trečius metus organizuoja etnines-edukacines stovyklas krašto vaikams. Pirmoji vadinosi „Kuparo dangtį pakėlus“, antroji – „Kuparo lobiai“ ir šiųmetė – „Kuparo lobiai 2“. Pavadinimas neatsiejamas nuo stovyklos veiklų. Mat kuparas yra medinė, gaubtu viršumi skrynia, skirta įvairiems daiktams sudėti. Iš šio kuparo vaikai traukia žinias apie senovinius amatus bei valgius.
„Labai smagu, kad tai gali parodyti vietiniai žmonės. Tie, kurie visa tai atsimena iš savo mamų, močiučių, – džiaugiasi D. Staškuvienė. – Vis tik sunku tokių gyventojų besurasti. Yra senolių, kurie moka, bet jie nebenori namie dvidešimties vaikų šurmulio. Jiems reikia tylos ir ramybės. Taigi tokią energingą ir mokančią teturime tik Danutę.“
Nuo kraujinių vėdarų iki marmūcių
Su Danute vaikai senosios kulinarijos paslaptis gvildena tiek metų, kiek vyksta stovykla. Anksčiau mažieji kepė tradicinį kaimo skanėstą – razavą ragaišį, bei kimšo kraujinius vėdarus. O čia visai smagi istorija.
„Nuvažiavau į skerdyklą ir parsivežiau šviežio kraujo, – pasakoti pradeda D. Staškuvienė. – Prisiruošusi žarnų atvyko Danutė. Vaikai patys išminkė kraują su kruopomis ir patys sukimšo masę į žarnas.“
„Visi iki vieno tvirtino, kad nė neragaus, – dabar prisiminusi juokiasi Danutė. – O kai iškepė, tai ir paragavo, ir patiko, ir pakartoti paprašė.“
Dar šiemet vaikai kepė vietinių vadinamąsias marmūces – ant laužo kepamas bandeles. Taip pat darė kermošavą – spalvingus blizgius saldainius, kuriais, kaip pastebėjo D. Staškuvienė, močiutės prekiauja prie bažnyčių.
„Tai kruvinas, juodas darbas, tad jei kada močiutė prie bažnyčios už tą saldainį paprašys euriuko, nesiderėkit, nes jį paruošti labai sunku“, – šyptelėjusi paaiškina moteris.
Atradimas: šienas – iš žolės
Stovykloje vaikai sužinojo, kaip atsiranda pienas, grietinėlė bei sviestas. Čia irgi padėjo karvių ūkį turinti Danutė.
„Danutės ūkyje žiūrėjome, kaip aparatais melžiamos karvės. Paskui separavome pieną, darėme grietinėlę, anksčiau mokėmės mušti sviestą“, – pasakoja stovyklos vadovė ir priduria, kad vaikams šios veiklos labai įdomios. Mat dabar daugelis težino, kad pienas parduotuvėje iš butelio, o sviestas – iš pakelio ant lentynos.
Moteris ypač nustebino didelis vieno vaiko atradimas, parodęs, kad tokių etninių-edukacinių stovyklų išties nepaprastai reikia: „Jis paklausė savo mamos: „Mama, ar tu žinojai, kad šienas daromas iš žolės?!“
„Vaikas gimęs ir augęs kaime iki 12 metų nežino, iš kur atsiranda šienas, – sako Danutė. – Tai internetiniai Z kartos vaikai. Jie nebežino to, ką žinojo jų tėvai ar seneliai, o ir tėvai nesistengia vaikams tų žinių perduoti. Tad kaip vaikai žinos? Aš laiminga, kad mano dukra visko išmoko iš manęs, dabar ir anūkė mokosi. Žinoma, yra tokių vaikų, kurie neturi, kas jiems parodo. Tad reikia aukotis. Be to, šiame stovyklautojų būryje yra ir mano anūkė.“
Danutei pritaria ir jos dukra Vaida Bočkuvienė. Jauna mama stengiasi ir savo dukrytei perduoti kuo daugiau senųjų tradicijų, tautiškumo.
„Dukrai labai patinka visi tautiški dalykai, tautiška muzika. Džiaugiuosi, kad mano mama mielai priima apylinkių vaikus. O kas daugiau priims? Kas norės 20 vaikų kambary turėti? Taip, stovyklą finansuoja, bet reikia ir savęs įdėti, – tvirtai tiki moteris ir nusišypsojusi ištaria. – Mes va tokie – labai daug savęs atiduodam.“
Šiemet vaikų daugiau
Šią vasarą prie stovyklaujančių kalnaberžiškių prisidėjo ir sirutiškėnai. Veiklose dalyvavo ir pas senelius vasaroti atvykę anūkai. Iš viso susidarė nemenkas būrys – 24 vaikai.
Ketvirtadienį Paberžėje „Kuparo lobių“ ieškotojai su stovykla atsisveikino iki kitos vasaros. Labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ senovinių patiekalų prisiskanavusius vaikus vaišino „Dadu“ ledais.
Danutės receptas
Bulvines bandas iškepti nesudėtinga, bet tikrajam jų skoniui pajusti būtinai reikės kepti krosnyje!
„Tarkuojame bulves kaip įprastiems bulviniams blynams, tik reikia truputį nusunkti. Tada užplikome verdančiu pienu. Įdedame druskos, svogūno ir džiovintos morkytės, – receptu dalijasi Danutė. – Tada masę dedame ant džiovinto kopūsto lapo ir pašauname į krosnį. Valgome, kaip kam patinka: užsigerdami pienu ar su spirgučių bei grietinės padažu.“
Bandau su Danute pasiderėti. „Gal panašios pavyktų ir keptuvėje ar orkaitėje?“ – klausiu. „Ant keptuvės tokių bandų tikrai neiškepsite. Šįsyk, kadangi reikėjo daug ir vienu metu, tai dalį kepėme elektrinėje orkaitėje, bet skonis vis tiek truputį kitoks. Tikrasis atsiskleidžia tik iškepus krosnyje“, – it kalbėdama apie kažką magiška paslaptingai šypsosi Danutė.
Vaida pasakoja šį patiekalą puikiai atsimenanti iš tėčio mamos. „Močiutė kepdavo būtent duonkepėje ir ant žalio kopūsto lapo, mama – ant džiovinto. Mes, anūkai, eidavome močiutei tų žalių lapų priskinti. Man pačiai bulvinės bandos labai skanu. O kokiam lietuviui nebūtų?“ – nusijuokia moteris.
