Tautinės mažumos: kuo daugiau tautų, tuo turtingesnė šalis
Turbūt nerastume pasaulyje šalies, kurioje nebūtų bent vienos tautinės mažumos. Tačiau tai tikriausiai nelabai ir stebina, nes žmonės yra linkę keliauti, migruoti, ieškoti tos tobulos vietos nugyventi žemiškąjį gyvenimą. Žinoma, ne retas atvejis yra ir, kai tautine mažuma tampama per prievartą – gimtoje šalyje vyksta karas, badas ar kitokios nelaimės, neramumai. Bet yra ir gražių meilės istorijų, kuomet svetimą šalį žmogus pasirenka sekdamas paskui savo širdį. Kad ir kokie bebūtų likimai, tos pačios tautos žmonės svetimoje šalyje ieško savųjų, buriasi į grupeles, kurios sudaro tautines mažumas.
Statistikos departamentas skelbia, kad 2011 m. visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių gyventojai. Lietuviai sudarė 84,2 proc. šalies gyventojų, kitų tautybių atstovai – 14,7 proc.
Lenkai – gausiausia Lietuvoje gyvenanti tautinė bendruomenė. Departamento duomenimis, 2011 m. mūsų šalyje lenkų gyveno apie 200,3 tūkst. (6,6 proc.), rusų – 176, 9 tūkst. (5,8 proc.), baltarusių – 36,2 tūkst. (1,2 proc.).
Nepaisant to, jog gyvena Lietuvoje, tautinių mažumų atstovai gimtųjų savo kraštų bei ten gyvenančių artimųjų nepamiršta ir nuolat su jais palaiko ryšį. Tą daryti šiais laikais yra itin patogu ir paprasta, kai technologijos taip toli pažengusios.
Dažnai aplanko „gyvai“
Kėdainių lenkų draugijos pirmininkė Irena Duchovska yra Lietuvos lenkė, kurios šaknys giliai įaugusios mūsų krašte, nes ne tik tėveliai, seneliai, bet ir proseneliai yra gimę ir augę Lietuvoje. Tačiau, nepaisant to, ji vis dar palaiko ryšį su Lenkijoje gyvenančiais giminaičiais, artimaisiais.
„Aš esu vilnietė, o čia (Kėdainiuose, – red.) nuo 1977 metų. Palaikome ryšius ne tik su Lenkija, bet ir su viso pasaulio lenkais. Tačiau glaudžiausi ryšiai – aišku, su Lenkija, su lenkais Latvijoje ir čia (Lietuvoje, – red.). Tam tikru laiku Vilnius buvo lenkų. Taigi, daugiausia giminaičių likę Vilniaus krašte.“
Anot I. Duchovskos, nepriklausomai nuo to, kur giminaičiai gyvena, atstumas matuojamas ne kilometrais ir jis niekada netrukdo palaikyti glaudžių ryšių su artimaisiais.
„Anksčiau buvo populiarūs laiškai, o dabar – skambučiai. Kai nuvažiuoju į Lenkiją, apsilankau pas giminaičius. Dažniausiai aš pas juos važiuoju, nes vyresni giminaičiai jau nebepajėgia, o jaunesnė karta vėlgi rečiau atvažiuoja, – pasakojo Lietuvos lenkų atstovė. – Taip, galima bendrauti naudojantis technologijomis, tik, deja, vyresnioji karta, ne visada moka jomis naudotis. Mano sūnus taip pat gyvena Varšuvoje, tad gana dažnai aplankau ir jį, ir kitus giminaičius. Tačiau, kai esu Lietuvoje, su sūnumi ir anūkais bendraujame telefonu, „Skype“ programa ir elektroniniais laiškais.“
[quote author=“I. Duchovska“]Nenoriu nei į Krokuvą, nei į Varšuvą. O į Vilnių, iš kur esu kilusi, kur aš noriu numirti, kur yra artimųjų kapinės, grįžti noriu. [/quote]
Ponia Irena teigė, jog gyventi Lenkijoje nenorėtų, tačiau, jei būtų galimybė, mielai grįžtų į gimtinę.
„Aš norėčiau grįžti į savo tėviškę. Nenoriu nei į Krokuvą, nei į Varšuvą. O į Vilnių, iš kur esu kilusi, kur aš noriu numirti, kur yra artimųjų kapinės, grįžti noriu. Jeigu spėsiu šiame gyvenime, tai sugrįšiu. Jeigu ne, tai ne. Toli gražu ne viskas nuo manęs priklauso. Nuo mūsų nepriklauso daug kas“, – pripažino moteris.
Pašnekovės nuomone, kuo daugiau tautų, tuo turtingesnė yra šalis. O lenkų, kaip pagrindinį tautos bruožą, ji įvardijo tikėjimą.
„Pažiūrėkite, kaip įdomu yra nuvažiuoti pas karaimus, totorius arba susitikti su kitomis bendruomenėmis. Tai yra kita kultūra ir ją pažinti labai įdomu. Ji praplečia mūsų akiratį. Galų gale moko tolerancijos, praturtina dvasiškai. Esmė yra ne kokios tautybės žmogus, bet, koks jis yra žmogus, – apibendrino I. Duchovska. – Aš manyčiau, stipriausias lenkų bruožas – tikėjimas. Tai taip pat praturtina žmogų dvasiškai.“
Meilė iš Moldovos atvedė į Vilnių
Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ vadovė Lučija Bartkienė į Vilnių iš Moldovos Respublikos atvyko dar 1981-aisiais.
„Čia tapau svarbių istorinių įvykių – Sąjūdžio, Baltijos kelio, Lietuvos valstybingumo atkūrimo liudininke ir dalyve. Šie įvykiai paskatino ir tautinių mažumų atgimimą, ir mūsų bendrijos įkūrimą. Vilnius vaikystėje buvo mano svajonių miestas. Kai mokiausi penktoje klasėje, mano teta vyko į povestuvinę kelionę po Baltijos šalis, – prisiminė moteris. – Ji parvežė atvirukų iš Kauno ir Vilniaus. Vilniaus vaizdai, ypač šventos Onos bažnyčia, man taip patiko, kad pradėjau galvoti – ar Dievas leis kada nors pamatyti šį nuostabų miestą ir šalį? Ir atsitiko taip, kad Dievas leido ne tik pamatyti, bet ir praleisti čia didžiąją gyvenimo dalį.“
Ponia Lučija pasakojo, kad praėjus maždaug dešimtmečiui nuo atviruko istorijos, tapo meilės emigrante.
„Studijavau Sankt Peterburge, dabartinėje Kino ir televizijos akademijoje. Tais laikais iš kiekvienos respublikos ten galėdavo patekti daugiausia po du žmones. Mes su būsimu vyru buvome tie laimingieji, kurie atstovavo savo respublikoms – Lietuvai ir Moldovai, – atviravo L. Bartkienė. – Baigę studijas, 1981 metais atvykome į Lietuvą. Iš pradžių įsidarbinome Rytų Lietuvos, vėliau – Baltijos televizijoje. Galiausiai patekau į Lietuvos nacionalinę televiziją, kur praleidau dvylika įdomių metų.“
Iš televizijos į gides
Po ilgų metų, praleistų televizijoje, šiandien Lietuvos moldavė yra Tautinių bendrijų tarybos narė, dirba vertėja, gide.
„Kai nustojau dirbti televizijoje, mano draugė moldavė, dirbanti gide, paragino mane pačią užsirašyti į gidų kursus. Juos lankyti buvo išties labai įdomu – mokėmės Lietuvos istoriją, architektūrą, kultūrą. Mano vyras juokauja, kad po šių kursų baigimo Lietuvos istoriją tikrai žinau geriau už jį“, – juokiasi ponia Lučija.
Tiesa, ji dar prieš atvykdama į Lietuvą turėjo šiokius tokius lietuvių kalbos pradmenis – Sankt Peterburge buvo perskaičiusi lietuviškų-rusiškų pokalbių knygutę.
„Kai gimė sūnus, pradėjau jam skaityti lietuviškas pasakas. Galima sakyti, kad pasakų knygos buvo mano pirmi vadovėliai. Vėliau lankiau kursus „Žinijos“ draugijoje, mokiausi iš aplinkos, o labiausiai kalbą patobulinau dirbdama televizijoje“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji taip pat džiaugėsi, kad prisitaikyti prie gyvenimo būdo Lietuvoje nebuvo sunku. Svarbiausia, kad vyro tėvai ją priėmė itin gerai, o netrukus atsirado ir lietuvių draugų, kurie nelaikė ir nelaiko jos kitokia ir elgiasi kaip su lietuve.
„Kišiniove, Moldovos Respublikoje, gyvena mano mama ir sesuo, pusbroliai Rumunijoje ir dukra Prancūzijoje. Jų aplankyti keliaujame su visa šeima. O būdami per atstumą, ryšį palaikome bendraudami socialiniuose tinkluose, „Skype“ ar kitais medijos kanalais“, – apie šiuolaikinius bendravimo būdus su toli gyvenančiais artimaisiais pasakojo ponia Lučija.
Jubiliejaus proga – kelionė po Lietuvą per Kėdainius
Šiais metais bendrija „Dačija“ minės 30 metų jubiliejų. Ta proga spalio pabaigoje planuojama rengti šventinį susirinkimą.
„Į jį kviesime visus savo draugus, kurie mus palaiko ir remia. Tuo tarpu spalio penktą bendrijos nariams organizuojame kelionę po Lietuvą. Vyksime maršrutu Vilnius–Žiežmariai–Kaunas–Kėdainiai–Šiauliai–Kryžių kalnas, pakeliui pasiimdami narius iš kitų miestų. Kėdainiuose aplankysime stačiatikių Viešpaties Atsimainymo Cerkvę, kurią Jonušas Radvila pastatė savo antrajai žmonai moldavei Marijai Lupu, – planais dalijosi ponia Lučija. – Tuomet važiuosime į Kryžių kalną, kur 2011 metais bendruomenės vardu pastatėme iš Moldovos atvežtą balto akmens kryžių. Tai yra mūsų dėkingumo Lietuvai – šaliai, kurioje gyvename, simbolis.“
Čia gyvenantys rumunai ir moldavai stengiasi neatitrūkti nuo aktualijų savo šalyse, tad įvykius stebi internetiniuose laikraščiuose ar televizijose.
„Meilę ir pagarbą rumunų kalbai stengiamės skiepyti ir kitais būdais. Štai jau 5 metus, vasario mėnesio pirmą sekmadienį, vadovaudamiesi gražiu Lietuvos pavyzdžiu Tautinių bendrijų namuose rašome rumunų kalbos diktantą, – šiltų žodžių Lietuvai negailėjo L. Bartkienė. – Beje, nacionalinio diktanto idėją norime nuvežti ir į mūsų gimtąsias šalis – Rumuniją ir Moldovą.“
Paklausta, ar kada nors ketina grįžti į savo gimtąjį kraštą, L. Bartkienė tokios galimybės neatmetė…
„Gal kada nors, kadangi Lietuvoje nėra kalnų, norėčiau į Rumunijos kalnus, ten pasakiškai gražu… Labiausiai pasigendu saulės ir šilumos“, – svajingai pokalbį baigė moteris.
Atstovauja ir rusų, ir žydų bendruomenėms
Pakalbinti Elą Kanaitę, Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacijos pirmininkę, ketinau kaip rusų tautinės mažumos atstovę. Tačiau paskambinusi jai supratau, jog ši moteris galėtų atstovauti net dviem tautinėms mažumoms – rusų ir žydų. Mat jos tėtis – iš Kazanės totorių, o mama – litvakė, Lietuvos žydė.
„Aš iš mamos pusės esu litvakė, bet atstovauju rusų bendruomenei ir savo gimtąja kalba visada laikiau rusų kalbą, – apie savo tapatybę pasakojo ponia Ela. – Gimiau čia (Lietuvoje). Mano mama yra iš Tauragės, seneliai iš Kupiškio ir Jurbarko, o tėtis – iš Kazanės totorių ir atvažiavo į Lietuvą tik po karo.“
Moteris sakė, kad su Rusijoje gyvenančiais artimaisiais ryšių nepalaiko, tačiau su mamos giminaičiais, gyvenančiais svetur, mielai bendrauja.
„Su giminaičiais iš tėčio pusės ryšių nepalaikau, nes mano tėvai išsiskyrė, kai aš buvau dar labai maža. Taigi, tai nuo manęs nelabai ir priklauso. Giminaičių, aišku, ten yra, bet šeimoje susiklostė tokia situacija, kad jokio ryšio su jais nepalaikau, – trumpai šeimos istoriją apibūdino E. Kanaitė. – Kalbant apie giminaičius iš mamos pusės, jie gyvena įvairiose šalyse, taip pat ir Izraelyje. Su jais palaikau ryšį per socialinį tinklą „Facebook“ ir kitas technologijas.“
Pašnekovė teigė, kad, nors jos mama, seneliai ir ji pati gimę ir gyvenę visą gyvenimą Lietuvoje, bet Izraelyje giminaičių yra daugiau nei čia, Vilniuje. Tačiau pripažįsta, kad gyventi ten nenorėtų.
„Buvau keletą kartų Izraelyje, bet gyventi ten nuolatos nelabai norėčiau. Galbūt jei būčiau išvažiavusi, kai buvau jauna, būčiau pritapusi, tačiau dabar jau ir amžius nebe tas, ir klimatas man ten nelabai patinka, nes nemėgstu karščio, – šypsojosi ponia Ela. – Čia, Lietuvoje, nieko netrūksta. Mūsų, žydų, bendruomenė maža, bet labai stipri.“
Pašnekovės nuomone, tautinės mažumos bet kuriai šaliai yra didelis turtas ir nauda.
[quote author=“E. Kanaitė“]Aš visada sakiau, kad valstybės turtas yra skirtingų kultūrų atstovai, kalbų įvairovė.[/quote]
„Aš visada sakiau, kad valstybės turtas yra skirtingų kultūrų atstovai, kalbų įvairovė. Labai gerai, kad pagal Konstituciją valstybė turi palaikyti tautines mažumas. Bet kartu ir pačios tautinės mažumos turi puoselėti savo kultūrą, kalbą, – įsitikinusi E. Kanaitė. – Lietuvoje, ačiū Dievui, mes turime valstybinių mokyklų rusų, lenkų, baltarusių, žydų kalba. Tačiau apskritai – nesvarbu, kokia tautybė, svarbu, kad žmogus būtų geras.“
Išsibarstę po pasaulį
Lietuvos žydų bendruomenės atstovas Šiaulių skyriaus pirmininkas Sania Kerbelis taip pat yra vienas iš tų, kurie gimė ir augo Lietuvoje. Tačiau nepaisant to, ne tik žydišką kultūrą, papročius, bet ir jidiš kalbą išsaugojo, kuria ir dabar dar kalba artimųjų rate.
„Giminaičiai išsibarstę po visą pasaulį – Ameriką, Izraelį, PAR, Argentiną. Su Izraelyje gyvenančiais giminaičiais palaikome labai glaudų ryšį visomis įmanomomis komunikacijos priemonėmis. Taip pat nuolatos keliaujame vieni pas kitus, – apie bendravimo ypatumus su artimaisiais pasakojo litvakas. – Pastaruoju metu atstumas įtakos visiškai neturi. Sovietmečiu ryšys buvo nutrūkęs, bendraudavome tik laiškais, kurie būdavo cenzūruojami. Nuo M. Gorbočiovo atšilimo laikų vėl prasidėjo nuoširdus bendravimas. Atsiradus galimybei, vieni iš pirmųjų nuvažiavome į Izraelį.“
Santykių palaikymas su toli gyvenančiais artimaisiais, anot S. Kerbelio, yra labai svarbus.
„Norisi kuo daugiau sužinoti apie savo giminės šaknis, kuo jie užsiėmė, kur ir kaip gyveno. Kuo dažniau susitinkam, tuo daugiau naujo sužinom, nors kartais jau atrodo, jog viskas yra žinoma ir nieko naujo daugiau nebesužinosi. Tačiau visai neseniai atradom dar vieną dalyką – kad vienu laikotarpiu mūsų giminei teko gyventi netgi Ukrainoje. Nors mūsų giminėje šito epizodo daug kas nežinojo“, – pasakojo vyras.
Pagrindiniai bruožai – religingumas ir bendruomeniškumas
Paklaustas, ar nenorėtų vykti gyventi į tikrąją žydų žemę, Izraelį, ponas Sania užtikrino, kad jis, gyvendamas Lietuvoje, puikiai jaučiasi ir nesant reikalui išvykti neketina.
„Aš save tapatinu su Lietuva. Bent jau kol kas labai komfortiškai čia jaučiuosi. Galiu jaustis visaverčiu žydu, laisvai keliauti į Izraelį ir atgal. Taigi, dabar nematau prasmės vykti gyventi į Izraelį. Nebent susiklostytų kokia nors nepalanki situacija, dėl kurios reikėtų išsikraustyti, – atviravo litvakas. – Šiandien žydai Lietuvoje išgyvena Renesansą. Aišku, yra visokių buitinių dalykų, nesusipratimų, visko pasitaiko. Tačiau, kalbant apie žydų kultūrinį, religinį gyvenimą, tikrai niekas netrukdo. Duok Dieve, kad ir toliau taip būtų. Reikia tik pasidžiaugti, kad šiandien žydams yra sudarytos visos sąlygos gyventi visavertį gyvenimą.“
S. Kerbelis, kaip ir prieš tai kalbėjusios pašnekovės, įžvelgia nemažai tautinių mažumų privalumų bet kurios šalies gyvenime.
„Kuo daugiau skirtingų žmonių, tuo įdomiau gyventi. Jeigu tie žmonės yra tolerantiški vieni kitiems ir vieni kitus papildo kultūriškai, tai reikia tuo tik džiaugtis. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad tarpukariu, kai žydai puikiai gyveno, vien iš Žagarės yra kilę Nobelio premijos laureatų, mokslininkų, dailininkų. Reiškia, buvo palankios sąlygos žmonėms mokytis, formuotis. Man atrodo, visada yra ko pasimokyti tiek lietuviams iš žydų, tiek žydams iš lietuvių“, – svarstė pašnekovas.
Anot jo, pagrindiniai žydų tautos bruožai – religingumas ir bendruomeniškumas.
„Netgi tie žydai, kurie nevadina savęs religingais, vis tiek švenčia religines šventes. Tas tikėjimas žydams turbūt ir padėjo išlikti kaip tautai, – mintimis dalijosi ponas Sania. – Aš galiu nuvažiuoti į bet kurį pasaulio kraštą, kur yra žydų bendruomenė, ir, jei aš pas juos nueisiu, esu tikras, kad jie mane priims, esant reikalui, apnakvindins ir pamaitins. Aišku, visko pasitaiko – žmonės keičiasi. Reikia suprasti, kad žydai išgyveno ir holokaustą, ir sovietizmą, bet nepaisant to, viduje vis tiek yra išsaugoję bendruomeniškumą.“
