„Svarbiausia – ne pasiimti, o atiduoti save“
Jei paklaustume aplinkinių, kas yra savanoris, daugelis atsakytų panašiai, jog tai yra žmogus, kuris savo noru padeda kitiems. Tačiau iš tiesų mes padedame daug kam – kaimynui, praeiviui gatvėje, mamai virtuvėje, tėčiui garaže. Tad ar galime dėl to vadintis savanoriais? Ne, nes savanoriška veikla yra tokia veikla, kai laisva valia savo laiką, patirtį ir žinias skiriame visuomenės naudai ir negauname už tai jokio piniginio atlygio.
Kėdainietis Tadas Komisaraitis į savanorišką veiklą labdaros ir paramos fonde „Viltis–Vikonda“ įsitraukė aktyvios savanorės draugės dėka tuo metu besimokant vidurinėje mokykloje. Nė pats nežinodamas, ar jam ši veikla patiks ir ar turės jai laiko, Tadas šiandien šypsosi ir sako, jog apsilankęs fonde pirmą, antrą, trečią kartą suprato, jog ši veikla išties kabina, nes daryti gerus darbus yra nepaprastai gera!
Įsimintiniausi įspūdžiai
Prisiminęs pirmuosius darbus, kuriuos reikėjo atlikti vos įsitraukus į savanorišką veiklą LPF „Viltis–Vikonda“, Tadas šypteli ir sako, jog tai buvo lauknešėlių pakavimas socialiai remtinoms šeimoms.
„Pamenu viską, lyg tai būtų įvykę vakar. Puikiai prisimenu, kiek daug lauknešėlių tąkart reikėjo supakuoti. Ateidavome po mokyklos ir pakuodavome, nešiodavome.
Vėliau, žinoma, kada įsivažiavau, tekdavo pabendrauti ir su tais žmonėmis, kuriems būdavo skirti lauknešėliai. Atsimenu, važiuodavome vakarais pas žmones ir būdavo kažkaip neramu, kas atidarys duris, ar apskritai jos bus mums atvertos. Dar vėliau prasidėjo renginių vedimas, organizavimas“, – prisimena Tadas.
Vaikinas pasakoja, jog per penkerius savanorystės metus LPF „Viltis–Vikonda“ labiausiai įsiminė akimirkos iš Paberžėje vykusių renginių, skirtų Tėvelio Stanislovo atminimui.
„Tai buvo nepaprastai gera patirtis! Mes, savanoriai, turėjome galimybę pasiklausyti profesionalios muzikos atlikėjų, susipažinti su garsiais atlikėjais, svečiais. Tie žmonės, kurie burdavosi į šv. Mišias, sukurdavo tokią emociją, jog mes visi svaigdavome iš laimės dėl to, ką darome“, – šypteli Tadas.
Tampi dar geresniu žmogumi
Ne paslaptis, jog daugelis jaunų žmonių šiandien galvoja, jog jei jau kažką darai, tai būtinai už tai turi gauti piniginį atlygį, tačiau Tadas tikina, jog jam tokių minčių niekada nekilo. Kodėl? Todėl, kad niekas savanorių neverčia daryti tai, ko jie nenori.
„Niekas tavęs už pakarpos nelaikys ir nelieps pakuoti lauknešėlių ar daryti kitus darbus. Tai darai tik tada, jei pats to nori. O mums tai daryti būdavo smagu, nes mes, gausus jaunų žmonių būrys, sėdėdavome ir ne tik dirbdavome, bet ir kalbėdavomės, juokdavomės, diskutuodavome“, – prisimena vaikinas ir priduria, jog savanorystė jam padėjo ne tik praplėsti akiratį, atrasti save, lavinti komunikacinius gebėjimus, bet ir ugdyti gerąsias žmogaus vertybes.
„Sunku išsakyti žodžiais, kokios vertės man davė savanoriavimas. Manau, jei esi geras ir darai gerus darbus, tampi dar geresniu žmogumi. Galvodamas apie tai ir darydamas gerus darbus, jaučiau malonumą.
Taip pat savanoriška veikla man buvo naudinga ir tuo, kad susiradau naujų draugų, su kuriais iki šiol palaikau labai artimus ryšius. Nuo pat pirmųjų savanorystės metų susidraugavau su keliomis savanorėmis. Mes, keturių draugų kompanija, – it vieningas kumštis. Neretai kartu prisimename pačias pirmąsias savanorystės akimirkas“, – sako Tadas.
[quote author=“T. Komisaraitis“]Tai buvo nepaprastai gera patirtis! Mes, savanoriai, svaigdavome iš laimės dėl to, ką darome.[/quote]
Atrado save kitame amplua
Vaikinas pasakoja, jog savanoriams tekdavo atlikti pačius įvairiausius darbus, tačiau nugaros lenkti jiems niekada nereikėjo. Vieni savanoriai deklamuodavo eilėrasčius, kiti – renginių metu dalindavo arbatą, ledus. Kaip teigia Tadas, tai buvo tokia veikla, kurioje savanoriai galėdavo ne tik įdomiai praleisti laiką, bet ir atrasti save.
„Keisčiausia yra tai, jog man pačiam neretai tekdavo vesti renginius. Iki tol nei mokykloje, nei kur kitur nebuvo tekę to daryti. Ir štai įsijungęs į savanorišką veiklą aš tarsi atradau save ir kitame aplua.
Visada bijojau scenos, bijojau kalbėti viešai, tačiau kai pasakė, kad reikės vesti renginį, bandžiau su šia mintimi susitaikyti, ir man pavyko. Pirmasis renginys, kurį teko vesti, buvo kalėdinis, skirtas socialiai remtinų šeimų vaikams. Kol dar kalbėjome apie renginio temą, scenarijų, kitas detales, nebuvo baisu, tačiau prasidėjus repeticijoms visas net drebėdavau, – juokiasi pašnekovas. – Turėjau nuryti tą baimės kąsnį gerklėje ir padaryti tai, ką privalau. Ir man pavyko. Savaime suprantama, jog susitaikius su savimi vėliau vesti renginius man tapo įprasta.“
Kokia savanorystės ateitis?
Prakalbus apie savanorystės ateitį, Tadas susimąsto: „Kai savanoriavau, į savanorystę žvelgiau optimistiškai. Žinojau, jog savanorių visada atsiras, tačiau prabėgus keliems metams šiandien aplanko vis labiau pesimistiškos mintys… Manau, kuo toliau, tuo bus sunkiau sudominti ir pritraukti jaunimą daryti gerus darbus be jokio materialinio atlygio. Manau, jog taip yra todėl, kad keičiasi žmonių kultūra, keičiasi jų vertybės, požiūris į neatlygintiną veiklą. Deja, bet dabar daugeliui jaunų žmonių geriau pabūti lauke ir pakampėje surūkyti cigaretę, nei padaryti gerą darbą. Nekalbu apie visus, tačiau nemažai jaunų žmonių galvoja būtent taip.
Kada savanoriavau, mes lankydavomės įvairiose rajono mokyklose skatindami jaunimą ateiti ir prisijungti prie mūsų. Atėjo vienas kitas, tačiau dabar turbūt maža naudos būtų važiuoti po mokyklas… Kita vertus, o gal per mažai kalbama apie savanorius?“ – svarsto Tadas, ragindamas jaunuolius nebūti abejingus savanoriškai veiklai.
„Mes kiekvienas turime draugų, informacijos apie savanorystę nesunkiai galime surasti internete. Svarbiausia – nebijoti prisijungti. Tereikia išdrįsti pabandyti. Jei tau nepatiks, galėsi išeiti. Tačiau, žinau, dažniausiai tas, kas ateina, nebeišeina. Juk tai ne tik darbai, tai – puikus laikas, apmokymai, ekskursijos, žaidimai ir malonus bendravimas“, – ragina Tadas.
Savanorystei nesako „Ne“
Šiuo metu Tadas studijuoja Kaune, todėl savanoriškai veiklai jau kuris laikas stinga laiko. Tačiau į ją jis nenumoja ranka ir sako, jog jei kada nors reikės jo pagalbos, jis tikrai neliks abejingas.
„Nors nuo savanorystės esu atitrūkęs jau daugiau nei metus, visada pasidomiu, kaip sekasi dabartiniams savanoriams. Iš grupės socialiniame tinkle „Facebook“ manęs irgi dar niekas kol kas neišmetė, tad visada pažiūriu nuotraukas, stebiu, kokias veiklas savanoriai vykdo, ir visada pasidžiaugiu. Aplankyti irgi labai noriu, kai tik atsiras daugiau laiko, būtinai tai padarysiu.
Manau, jog įsitraukti į savanorišką veiklą niekada nebus per vėlu. Šiuo metu fonde savanoriauja ir garbaus amžiaus moterys. Tai yra sveikintina!
Beje, bendravimas su vyresniais savanoriais man taip pat įsirėžė giliai į širdį. Nors jų darbų pobūdis ir skyrėsi nuo jaunimo, tačiau mūsų tarpusavio ryšys buvo labai glaudus ir šiltas. Mus vyresni savanoriai mylėjo kaip savo vaikus. Prisimenu, tokia šiluma spinduliuodavo tos vyresnės savanorės mums, jaunimui. Būdavo, susirenkame, o jos visada mus apkabina, išbučiuoja. Mes buvome kaip šeima…
Ir dabar vien pagalvojus apie tą laiką, praleistą LPF „Viltis–Vikonda“, kyla nuoširdi šypsena. Malonu viską prisiminti. Tai buvo naudinga, įdomi ir kupina gerų emocijų patirtis“, – tikina Tadas.
