Su knyga per gyvenimą einanti krakiškė savęs ieško kitose kultūrose
Pasakysiu atvirai, nežinau, kaip šią merginą pristatyti, nes jos tiesiog… nepažįstu. Tačiau benaršant socialiniame tinkle „Facebook“, akis užkliuvo už jos nuotraukų, parašais po jomis ir gausybės įvairių citatų iš knygų. Ji Vilniaus universitete (VU) studijuoja lietuvių filologiją ir ispanų kalbą, bet nespjauna ir į fotografiją. Visai neseniai dvidešimt antrąjį gimtadienį atšventusi Justė Gadliauskaitė iš Krakių pagal mainų programą studijavo ir Ispanijoje, tačiau, ar norėtų ten dar kartą grįžti, turėtų gerai pagalvoti. Ji, atsiradus galimybei, mieliau rinktųsi Lotynų Ameriką. O kol kas džiaugiasi studijomis ir gyvenimu sostinėje bei teigia, jog dar tiksliai nėra apsisprendusi, ką norėtų veikti pabaigusi studijas.
– Juste, atradau Jus netikėtai. Pasirodėte įdomi pašnekovė. Tiesą pasakius, įdomiausia buvo tai, kad VU studijuojate lietuvių filologiją ir ispanų kalbą, o šalia viso to užsiimate fotografija… Kaip taip atsitiko?
– Iš tiesų, jausti stiprią trauką fotografijai pradėjau anksčiau nei literatūrai, tačiau fotografiją visuomet mačiau kaip pomėgį, kuris prisideda prie saviraiškos, bet nuolat dirbant toje srityje savęs neįsivaizdavau ir iki šiol neįsivaizduoju.
– Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?
– Nors kartais norisi įamžinti žmones, fotoaparatą išsiimti iš kuprinės dažniau priverčia gamta. Tikriausiai dėl to, kad nuo jos ir pradėjau savo fotografinius ieškojimus, o ir užaugau apsupta parkų, upių, tad, matyt, nestebina ir fotografijos krypties pasirinkimas.
– Peržiūrėjus Jūsų fotografuotas nuotraukas „Facebooke“, jos atrodo tokios gana melancholiškos… Esate „liūdnojo veido riteris“?
– Iš tikrųjų niekada neatkreipiau dėmesio. Negalėčiau pasakyti, jog esu labai liūdnas žmogus. Priešingai – dažniausiai turiu daug energijos ir įkvėpimo veikti, bet tai labai dažnai priklauso nuo to, ką skaitau ir kas vyksta mano gyvenime.
Nuotraukose matyti, jog rankose dažniausiai laikau poeziją, o ja daugiausia ir žaviuosi už melancholiją ar gebėjimą kalbėtis su skaitytoju taip, kaip kartais joks žmogus negebėtų to padaryti. Tad gal tai ir nuotraukose matosi, net nežinau.
– Nors, kaip suprantu, fotografija Jūsų gyvenime užima nemažą dalį, tačiau pasirinkote literatūros studijas. Kodėl? Kodėl ne fotografija?
– Nejučiomis jau šiek tiek paliečiau šią temą. Fotografai dažniausiai turi daugiau perspektyvų žmonių fotografijoje, o manęs tai netraukia. Tuo tarpu literatūra turi begalę krypčių ir yra labai daug būdų ją skaityti, tad tikriausiai būtent dėl įvairovės ir net labiau emocinio ryšio su literatūra pasirinkau šias studijas.
– Juste, žiūrint nuotraukas „Facebooke“, Jūs – daug kur su knyga, daug cituojate… Čia tik įvaizdis ar realybė?
– Manau, tiek įvaizdis, tiek realybė. Knygos tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi, o citata po nuotraukomis dažniausiai perteikia tai, kuo tuo metu gyvenu.
– Knyga – geriausias Jūsų draugas?
– Veikiau ne geriausias draugas, o užuovėja nuo aplinkos. Kartais net nuo savęs pačios.
– Iš kur ta meilė knygoms? Tikriausiai daugelis tėvų pavydėtų Jūsų tėvams dėl nenumaldomo Jūsų noro skaityti…
– Sunku ir pasakyti, iš kur ji atėjo, bet žinau tiek, jog tėvams buvau nemenkas „galvos skausmas“. Ėjau į gimnaziją Krakėse, turėjau galimybę kultūros centre lankyti šokių kolektyvą, tad vykdavo įvairūs konkursai, pasiruošimai jiems, tad tai, žinoma, atimdavo dalį laiko, kurį galėjau skirti mokslams. O ir mokytis galėjau tik tai, kurmatydavau prasmę ir kas mane nuoširdžiai domino, tad knygų skaitymas šiuo atveju yra tik viena medalio pusė.
[quote author=“J. Gadliauskaitė“]Knygos tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi, o citata po nuotraukomis dažniausiai perteikia tai, kuo tuo metu gyvenu.[/quote]
– Beje, ar toks didelis noras skaityti buvo visada (turiu minty, nuo pat vaikystės)? O gal ir skaityti pradėjote vos išmokote kalbėti?
– Jei neklystu, skaityti išmokau dar prieš ateinant į pirmą klasę. O anksčiau, dar nežinodama, kaip sujungti raides, žiūrėdavau į iliustracijas ir pasakodavau istorijas iš to, ką matau. Iki šiol pagalvoju, jog vaikų literatūroje iliustracijos turi be galo didelę svarbą vystantis vaizduotei.
– Kokia knyga ir kodėl yra Jūsų mėgstamiausia?
– Jei šio klausimo sulaukčiau kartą per mėnesį, tikriausiai visus kartus atsakymas būtų kitoks, nes, manau, jog neturiu mėgstamiausios knygos. Būna knygos, kurios labai stipriai primena kokį nors žmogų ir todėl yra ypatingos arba tos, kurios būtent šiuo laiku labai stipriai paveikė. Paskutinė tokia perskaityta knyga buvo portugalo rašytojo Fernando Pessoa Nerimo. Ši knyga dar kitaip vadinama autobiografija be faktų, dienoraščiu, kuriame nėra beveik nieko konkretaus išskyrus pasakotojo svajonių, patyrimų, emocijų, nuovargio gyventi ar apsimesti, jog gyveni.
Dažnai pagalvoju, kas liktų iš žmogaus atskyrus nuo jo darbą, asmenis, buvusius ar tebeesančius jo gyvenime, ir kitus papildomus veiksnius. Jei jausmai ir patirtys yra kuriamos viso to semiantis iš ryšio su kitais žmonėmis, nedaug kas ir teliktų.
[quote author=“J. Gadliauskaitė“]Būna knygos, kurios labai stipriai primena kokį nors žmogų ir todėl yra ypatingos arba tos, kurios būtent šiame laike labai stipriai paveikė.[/quote]
– Kad nusprendėte studijuoti literatūrą, jau nekelia nuostabos. O kodėl ispanų kalba?
– Ši kalba man visuomet atrodė muzikali ir įdomi, o išgirdusi, kaip skamba poezija ispaniškai, galutinai ją pamilau.
– Jei neklystu, esate studijavusi ir Ispanijoje. Tai buvo mainų programa ar kitos aplinkybės?
– Taip, vykau į Ispaniją vienam semestrui su Erasmus+ programa.
– Patiko studijos Ispanijoje? Galbūt net svarstote apie grįžimą arba apsigyvenimą ten?
– Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Mokymo sistema ten visai kitokia nei pas mus, VU, tad užtruko priprasti prie visko, o ir iškeliavau ten, kai ispanų kalbą buvau pasimokiusi metus laiko. Turėjau šuoliais vytis pačius ispanus, kad galėčiau tiek deramai išreikšti save paskaitose, tiek rašyti rašto darbus ir atsiskaityti egzaminus, kas galiausiai atvedė iki pervargimo. Nors nesigailiu šios patirties, kol kas grįžti į Ispaniją norėtųsi nebent suteikiant jai antrą šansą. Apskritai man daug artimesnė yra Lotynų Amerika – tiek literatūrine, tiek kultūrine prasme, tad Ispanijoje gyvenant savęs nematau.
– Kuo Jus sužavėjo (gal kaip tik paliko nemalonų įspūdį) Ispanija, jos žmonės? Ar yra didelis skirtumas nuo žmonių Lietuvoje?
– Laisvumu ir atvirumu. Žmonės labai vertina bendravimą, niekur neskuba, per daug nesijaudina ir visada atvira širdimi padeda, jei tik mato, jog tos pagalbos reikia ar, galų gale, jos pats paprašai.
Miestas, kuriame gyvenau, buvo labai kalnuotas ir savo gatvėje nuolat prasilenkdavau su labai kuprota močiute, kuriai ir taip jau sunku eiti, jau nekalbant apie įkalnes. Prasilenkusi vis grauždavausi, jog neužkalbinau, kol galiausiai vieną vakarą pamačiau ją besinešančią pirkinių krepšį ir sustojau paklausti, ar reikia pagalbos viską panešti. Kukliai atsisakė, bet paėjom kelis šimtus metrų kartu. Po to vakaro kiekvieną kartą ją sutikus sulaukdavau šilto žvilgsnio ir „¡buenos días!“ (liet. „labas rytas/ laba diena!“), lyg ji jau seniai mane būtų pažinojusi.
Bet ir Vilniuje teko pažinti daug tokių žmonių ar tiesiog užmegzti pokalbį su visiškai nepažįstamu žmogum, tad tikriausiai viskas priklauso nuo požiūrio – labai nesunku yra sutikti nuoširdžių žmonių ar pradėti tokius pokalbius, kuomet pats esi atviras. Nesvarbu, ar tai būtų Ispanija, ar Lietuva.
– Kiek Jums dar liko studijuoti?
– Metai su puse.
– Kas toliau (turiu minty, ką planuojate veikti, dirbti po studijų)?
– Nieko konkretaus kol kas nematau, o ir patys planai priklauso nuo santykio su studijomis. Tačiau esu tikra, jog po jų jau nebegalėčiau skirtis su ispanų kalba.
– Galbūt ateityje (o gal ir visai greitai?) galime laukti kokios nors Jūsų pačios parašytos knygos?
– Nemažai filologų rašo. Aš irgi nesu išimtis, tačiau artimoje ateityje nesiruošiu su tekstais bėgti leidyklon. Kasdien sukantis tarp filologų ir skaitant klasikus ar net šių laikų literatūrą, imi suvokti, kas yra ir kaip atrodo tekstai, verti kito žmogaus laiko. Galbūt ateis metas ir man, tik manau, jog tai įvyks dar tikrai negreitai.
– Juste, labai dėkoju už įdomų pokalbį ir linkiu Jums pačių giliausių svajonių išsipildymo!
