Specialiųjų poreikių berniukui – sveika šypsena

Socialinės bėdos, nepritekliaus grimasos bei sveikatos negalavimai. Ypač skaudu, kai visa tai paliečia vaikus ir neleidžia jiems pajusti tikrojo vaikystės stebuklo. Labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ vykdydamas projektą „Parama ir pagalba tiems, kas nori keistis“ atsigręžia į tokių vaikų problemas – dešimtmetis Kėdainių specialiosios mokyklos auklėtinis Laurynas (tikrasis vardas redakcijai žinomas) džiaugsis gražia ir sveika šypsena.

Neleido gydyti

Kėdainių specialiosios mokyklos vyr. slaugos administratorė Genė Brazauskienė sako, kad Laurynas įstaigoje gyvena dvejus metus. Berniuką po skyrybų augina tėtis.

„Laurynas turi problemų su dantukais. Berniukui skauda, bet jis neleidžia gydyti. Kėdainių odontologų patarimu, vaikas buvo nuvežtas pas Kauno specialistus apžiūrai, o vėliau ten vyks ir gydymui. Labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ indėlis sprendžiant šią problemą išties labai didelis“, – sako G. Brazauskienė.

Konsultuojasi ir su psichologais

„Vykdydami projektą „Parama ir pagalba tiems, kas nori keistis“, lankomės seniūnijose, kontaktuojame su socialiniais darbuotojais. Kai psichologas teikia konsultacijas, važiuojame į šeimas, kurias parenka socialiniai darbuotojai pagal šeimos problemą ir jų aktualumą, – aiškina fondo projektų vadovė Vitalija Surgautienė. – Vaikų sveikatos problema mums labai rūpi, todėl Gudžiūnų seniūnijos socialinė darbuotoja pasiūlė apsilankyti Lauryno šeimoje. Dėmesingai išklausę bėdą, pirmiausia dėl galimo sprendimo konsultavomės su Kėdainių specialistais ir tik po to nusprendėme, kad reikia ne mūsų rajono sveikatos priežiūros įstaigų pagalbos, bet aukštesnių institucijų. Taigi vykome į Kauną pirmosios konsultacijos.“

Bėdai spręsti – keli tūkstančiai

„Kai socialinė darbuotoja išsakė tą rūpestėlį dėl Lauryno, važiuodama susitikti su juo ir jo tėčiu prisiėmiau didelę atsakomybę. Prieš tai nuėjau į privačią Kėdainių kliniką ir paklausiau, kiek kainuotų čia išspręsti Lauryno problemą. Pasirodo, investuoti reikėtų 5 000–6 000 eurų.

Važiavau ir galvojau, ką pasakysiu tiems žmonėms – juk suma labai didelė. Ar įmanoma padėti?

Pamačiau, kaip atrodo berniukas, atvirai pasikalbėjome su tėčiu ir nusprendžiau kreiptis į mūsų artimą komandą. Privatų odontologijos kabinetą turinčios mūsų savanorės gydytojos Aušrelės Kaminskienės pasiteiravau, kokia valstybės įstaiga gali išspręsti Lauryno problemą. Aušrelė paprašė nufotografuoti berniuką iš šono, kad būtų matyti problema ir atsiųsti nuotrauką jai. Su socialine darbuotoja tai padarėme per 2–3 minutes. Aušrelė įvertino situaciją. Pasirodo, problema rimta ir nurodė, kokia Kauno klinika mums galėtų padėti.

Užregistravau Lauryną ir iškart skambinau kitam mūsų komandos nariui Arūnui Kacevičiui paklausti, ar jis padės mums saugiai nuvežti berniuką su mokyklos socialine pedagoge į kliniką Kaune. Arūnas atsakė, jog tikrai skirs savo darbo dienos laiko tam, kad padėtų vaikui.

Pasikalbėjusi su Arūnu skambinau mūsų projektų kuratorei Nijolei Naujokienei. Juk mes prisiimame atsakomybę už labai didelį dalyką – vaiko ateitį, nes gydymas truks netrumpai. Nijolė atsakė, kad, žinoma, imamės ir sprendžiame bėdą. Tai teisinga kryptis, kuria judame stengdamiesi padėti Laurynui. Taigi nepaliksime berniuko – padėsime jam“, – pradėjusi dar vieną gerumo kelionę džiaugėsi V. Surgautienė.

Konsultavo ir profesorius

Lauryną į Kauną lydėjusi V. Surgautienė pasakojo, kad ortodontijos klinikoje berniuką konsultavo gydytoja ortodontė Kristina Kubiliūtė. Padarius panoraminę nuotrauką buvo pakviestas ir profesorius Antanas Šidlauskas.

„Nustatyta, kad situacija rimta, todėl po pusmečio reikės atvykti vėl ir bus pradėtos spręsti dantų būklės problemos. Iki tol spėsime Lauryno dantukus sutvarkyti Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro Dantų gydymo skyriuje“, – tolesnius žingsnius pristatė V. Surgautienė.

Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad Laurynas, padrąsintas Gudžiūnų socialinės darbuotojos Dalios Dzimavičienės ir paskatintas drauge keliavusio fondo savanorio A. Kacevičiaus, leidosi apžiūrimas gydytojų ir labai gražiai bendravo.

„Matyti, kad Dalia su berniuku užmezgusi stiprų ryšį. Prieš kelionę į Kauną jiedu pasikalbėjo telefonu ir Laurynas linksmas sėdo į automobilį. Labai džiaugiuosi ir Arūnu. Po gydytojų konsultacijos jis paklausė berniuko, kas jį šiandien dar pradžiugintų. Laurynas atsakė, jog labai norėtų šokolado. Arūnas berniukui nupirko ne tik šokoladą, bet ir padovanojo krepšinio kamuolį“, – kalbėdama šypsojosi V. Surgautienė.

Po skyrybų – gaisras

Gudžiūnų seniūnijos socialinė darbuotoja Dalia Dzimavičienė pasakoja, kad Lauryno šeimą viena nelaimė sekė po kitos.

[quote author=“D. Dzimavičienė“]Šita šeima išgyvena didelę krizę, bet tėtis visais įmanomais būdais stengiasi kabintis į gyvenimą.[/quote]

„Šeimą ištiko didelė nelaimė. Berniuko mama ir tėtis išsiskyrė. Iš viso šeimoje yra septyni vaikai, bet tik du iš jų nepilnamečiai: Laurynas ir jaunesnė sesutė. Sūnus auga pas tėtį. Berniukas turi specialiųjų poreikių, o tėčiui reikėjo ne tik vienam auginti sūnų, bet ir eiti į darbą.

Po skyrybų nutiko dar viena nelaimė – užsidegė jų namas. Po gaisro šeima sulaukė didelio palaikymo ir paramos iš bendruomenės, kai kurių politikų, fondo „Viltis–Vikonda“, seniūnijos. Šeima nebuvo palikta likimo valiai – tą pačią dieną kaimo žmonės, kaimo bendruomenė subėgo ir tiesiog skirstėsi darbais, kuo gali padėti. Labai džiugu. Dabar jie vieni du gyvena viename įrengtame kambaryje ir virtuvėje. Kambarį labai stipriai padėjo įrengti Lauryno tėvelio darbdavys. Šita šeima išgyvena didelę krizę, bet tėtis visais įmanomais būdais stengiasi kabintis į gyvenimą“, – istorija dalijasi socialinė darbuotoja.

Atstoja mamas

D. Dzimavičienė atskleidžia, kad socialinės darbuotojos Laurynui dažnai atstoja mamą.

„Jis atbėga, apkabina mus, mes jį padrąsiname. Štai ir prieš kelionę kalbėjomės telefonu. Nuraminau Lauryną, kad viskas bus gerai, pasakiau, kad mes palaikome jį ir laukiame grįžtant. Daug bendraujame ir su Lauryno tėčiu, tariamės, ko reikia nupirkti, įsigyti namams.

Laurynas pasitiki manimi. Kai išgirdau, kad pirmąsyk nuėjus pas stomatologę Laurynas nesutiko leisti apžiūrėti dantukų, aš žinojau, kodėl taip nutiko – jis nesijautė saugus. Taigi prieš kelionę į Kauną paprašiau Vitalijos, kad leistų man su Laurynu pasikalbėti. Pasakiau berniukui, jog klausiu ir domėsiuosi, kaip jam sekėsi, kaip jis elgėsi. Po pokalbio Laurynas jautėsi saugus, žinojo, kad niekas jo nepaliks ir neužgaus, todėl išvažiavo visai kitaip nusiteikęs ir visai kitaip elgėsi“, – pasidžiaugė D. Dzimavičienė, o mes tapome jos žodžių liudininkais. Atsisveikinęs su socialine darbuotoja berniukas ėmė ploti rankomis ir nekantravo išvykti.

Apkabinimo visada reikia

D. Dzimavičienė pasakoja, kad pasitikėjimas tarp jos ir Lauryno užsimezgė natūraliai – be specialių pastangų.

„Šeima tiesiog pajuto, kad sunkiomis akimirkomis visada atskubu į pagalbą ir būnu šalia. Jie tai pajautė ir specialiai kuriant ryšį dirbti nereikėjo. Gal specialiai to padaryti nė neapvyktų?

Gaisro metu tuoj pat skubėjau pas juos, raminau Lauryną, jo tėtį, stengiausi padėti. Jei susitinkame su Laurynu atsitiktinai, prie parduotuvės ar kitur, visada klausiu, ką jis veikia, kaip gyvena. Nebaru Lauryno, bet jei reikia, motiniškai sudrausminu, jei reikia apkabinu, o apkabinimo jam visada reikia. Kiekvienas jaučiame: žmogus mus nuoširdžiai palaiko ir myli ar ne. Lygiai taip pat tą jaučia Laurynas“, – mintimis pasidalijo socialinė darbuotoja.

Padės ir toliau

Lauryno laukia ilgas gydymas ir ne vienas vizitas pas Kėdainių bei Kauno specialistus.

„Mes su socialine darbuotoja Lauryno gydymo rūpestėlį spręsime sutelkę jėgas. Toliau pagelbėsime, kai po pusmečio reikės vėl vykti į Kauną. Ponia Dalia pasakė: „Jūs – gerieji angelai.“ Kaip džiugu! Taigi transportą skirs seniūnija ir fondas. Arūnas pažadėjo vežti į Kauną“, – darnų komandos darbą pastebėjo V. Surgautienė.

„Kiekvieno vaiko liga, o ypač neįgalumas tampa dideliu smūgiu ne tik pačiam vaikui, bet ir jo šeimai, – atjaučia A. Kacevičius. – Nuolatinis rūpestis reikalauja daug jėgų ir pinigėlių, todėl šeimoje gali atsirasti įtampa bei finansinės problemos.

Palaikau fondo „Viltis–Vikonda“ pradėtą vykdyti projektą, kurio metu atsirado galimybė padėti vaikams, turintiems sveikatos bėdų. Mielai prisidedu prie tokių projektų ir džiaugiuosi galėdamas įnešti bent minimalų savo indėlį.“

Per 100 vaikų

Šiuo metu Kėdainių specialiojoje mokykloje mokosi 113 vaikų.

„Visi jie turi vidutinius ir labai didelius specialiuosius poreikius, – apibendrina įstaigos direktorius Juozas Jančius. – Pats mokyklos statusas pasako, kad mokiniams reikia įvairiapusės pagalbos, kurią mes ir teikiame, nes šiuo metu turime visus reikalingus specialistus. Aišku, tai yra mokyklos lygmuo. Gydymo paslaugos, reikalaujančios kito lygio specialistų, suteikiamos bendradarbiaujant su Kėdainių ligonine, Kauno klinikomis bei kitomis institucijomis.“