„Carito“ vadovė: „Gerumas nieko nekainuoja“

„Paramos prašančių žmonių mūsų krašte būtų gerokai mažiau, jei jie prisimintų darbštumą ir pamirštų butelį“, – įsitikinusi ilgametė Kėdainių Šv. Jurgio parapijos „Carito“ vadovė Melanija Pivorienė. Kone tris dešimtmečius katalikiškoje labdaros organizacijoje savanoriaujanti moteris savo istorija bei patirtimi pasidalijo su labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ savanorėmis.

Spėja ir pašokti

Ponios Melanijos vadovaujamas „Caritas“ pasižymi aktyvia veikla ir stipria bendruomene.

„Nuostabu matyti, kokie veiklūs „Carito“ savanoriai. Jie ne tik imasi labdaringų darbų, bet ir organizuoja parapijai gausybę įdomių renginių, kuriuose gausiai susirenka kraštiečiai“, – vadovę gyrė labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorė Irena Staliorienė.

„Kada padarau gerą darbą, net miegu ramiau ir saldžiau, – atskleidė ponia Melanija. – Gera žinoti, kad pasauliui atnešei lašą gerumo.“

Pašnekovė tikina darydama gerus darbus nepavargstanti. „Dar ir pašoku“, – nusijuokia entuziazmo nestokojanti moteris.

Ne tik prieš šventes

Fondo viešnia pastebėjo, kad daugelis žmonių padaryti ką nors gero nusprendžia artėjant didžiosioms metų šventėms. Tuoj geradariai suklus ir belaukdami Šv. Velykų.

Vis tik ponia Melanija atkreipė dėmesį: „Atsigręžti į vargstantį kviesčiau ne tik širdyje pajutus šventės laukimą. Darykime tai kasdien. Tiems, kuriems sunku, mūsų rūpestis labai reikalingas paprastoje kasdienybėje.“

Reikia labai mylėti

Ponia Melanija pasidžiaugė neseniai pasipildžiusiu fondo „Viltis–Vikonda“ savanorių būriu ir pagyrė neatlygintiną veiklą pasirinkusių krašto moterų altruistiškumą.

„Savanorystė reikalauja daug laiko, noro ir širdies. Reikia labai mylėti kiekvieną žmogų – jauną, seną, pavargusį, sergantį.

Aš labiausiai myliu senus žmones. Nuolat stengiausi ir vis dar dabar stengiuosi jiems padėti. Tarkime, panešti sunkius krepšius. Anksčiau, kol ateidavau iki darbovietės, sulaukdavau gausybės padėkų už įvairiausią pagalbą, – pasakojo viešnia ir ragino. – Matykime šalia esantį – galbūt jam reikia pagalbos. Nebūtinai materialinės. Daugeliui trūksta padrąsinančio, palaikančio žodžio, reikia kad apkabintum, priglaustum, paguostum ar tiesiog skirtum laiko pasikalbėti. Tai yra gerumas ir jis nieko nekainuoja.“

Beveik 30 metų

Ponia Melanija savanoriauja jau 28 metus – lygiai tiek, kiek gyvuoja rajone atgimęs „Caritas“.

[quote author=“M. Pivorienė“]Pasiskirsčiusios grupelėmis ėjome per miestą ir ieškojome žmonių, kuriems galėtume padėti.[/quote]

„Mano savanoriška veikla iš XX amžiaus persikėlė į XXI amžių, – džiaugėsi pašnekovė. – 1989-ųjų gegužės 24 dieną kunigas Juozapas Vaičeliūnas paskelbė apie atkuriamą Lietuvos „Carito“ organizaciją ir pakvietė moteris dalyvauti šioje veikloje. Susibūrėme 14 moterų. Jos išrinko mane vadove. Pradėjome darbą. Pasiskirsčiusios grupelėmis ėjome per miestą ir ieškojome žmonių, kuriems galėtume padėti, nes tada jokių sąrašų nebuvo.“

Jokių etatų

Pirmas didelis ir ilgalaikis atgimusio „Carito“ savanorių darbas bei įsipareigojimas buvo senelių globos namai. Geros širdies moterys ėmė rūpintis septyniomis močiutėmis.

„Mes niekad neturėjome jokio etato, nei pusės, nei mažiau, ir iki šiol neturime. Esame tikras „Caritas“ ir tikros savanorės. Jei už pagalbą kažką gauni, vadinasi, nesi savanorė. Išgirdome šiuos žodžius, kai susikūrėme ir vadovaujamės jais iki dabar, – tikina pašnekovė. – Kai susikūrėme, prie mūsų veiklos prisidėti buvo panorę 60 žmonių. Manė, kad čia kažkas, o čia reikia dirbti. Dirbti nemokamai ir dar iš savęs pridėti. Štai aš gaunu nemažas sąskaitas už mobiliojo telefono paslaugas. Daug skambinu „Carito“ reikalais – organizuojame įvairius darbus, renginius.“

Kūčios per Kūčias

„Carito“ moterų vykdoma veikla labai plati bei įvairi. Joms teko rūpintis ne tik senoliais, bet ir buvusiais kaliniais, benamiais. Moterys iš viso pakrikštijo 415 vaikų. Taip pat „Carito“ iniciatyva įkurtas Šeimos centras, kuris dabar veikia Šv. Juozapo parapijoje.

[quote author=“M. Pivorienė“]nepritekliuje gyvenantys kraštiečiai galėtų daugiau dirbti, mesti girtuoklystę ir patys labiau stengtis kurti savo gyvenimą. Siaubinga ir skaudu žiūrėti, kaip į alkoholį įnikę žmonės sugriauna savo, šeimos, artimųjų gyvenimus, kokių nelaimių nutinka, kiek tragiškai pasibaigiančių konfliktų šeimose kyla. Ir viskas per alkoholį.[/quote]

„Organizuodavome Kūčių vakarienes ir tai darydavome būtent Kūčių dieną – ne išvakarėse, ne savaitgalį prieš. O juk visos buvome dirbančios moterys, bet vis tiek vietoje gamindavome Kūčių patiekalus vargstantiesiems, kai ką iš namų atsinešdavome.

Tuo laiku sąvartyne gyveno labai daug žmonių – 15–30. Atsiveždavome ir juos prie „Carito“ Kūčių stalo. Negailėdavome savo laiko ir jėgų. Pareidavome namo, tada savo šeimai kūčias ruošdavome“, – prisimena ponia Melanija.

Moteris labai džiaugiasi „Carito“ tradicija kiekvieną pirmadienį drauge su kunigu lankyti Kėdainių ligoninės Slaugos skyriaus ligonius ir bendruomenę.

„Kiek ten padėkų sulaukiame, kiek ašarų nurieda ir tame skyriuje gulintiems sunkiems ligoniams, ir mums – juos lankantiems. Pabendraujame su jais, nuotaiką pakeliame. Tiesiog stengiamės viską daryti dėl žmonių – iš širdies širdžiai“, – poetiškai ištaria ponia Melanija.

Vietoj miego – planai

Pašnekovė neslepia – dėl savanorystės veiklos ne vieną miego valandą paaukojusi gerų darbų planams.

„Būna kitąkart, kad nemiegu, nes labai daug planuoja, ką reikėtų nudirbti rytoj, kokių didesnių veiklų „Caritas“ galėtų imtis.

Mes ne šiaip esame labdaros organizacija. „Caritas“ neša ir tikėjimo šviesą: „Kilti ir kelti“. Toks „Carito“ šūkis. Turime kilti patys dvasiškai ir kelti kitus žmones“, – misiją įvardija ponia Melanija.

[quote author=“M. Pivorienė“]Mes ne tik atiduodame labdarą, bet dar ir pasišnekame su jais. Mano akimis, kiekvienas krikštytas žmogus turėtų stengtis gyventi pagal 10 Dievo įsakymų.[/quote]

Šiuo metu Šv. Jurgio parapijos „Carite“ savanoriauja 43 miesto ir rajono gyventojai. Vadovė gausiame savanorių būryje suskaičiuoja net devynias šeimas.

Ilgametė „Carito“ vadovė nudžiugina, kad rajone, jos akimis, vargstančiųjų nedaugėja. Vis tik statistika galėtų būti gerokai šviesesnė, jei žmonės ne tik lauktų paramos, bet sotesnį gyvenimą kurtų ir patys.

– Sunkiai gyvenančiais parapijos žmonėmis rūpinatės 30 metų. Ar vargstančiųjų rajone daugėja?

– Sakyčiau, jog pas mus padėtis nėra labai prasta. Kai kur žmonės išties darbo neturi, bet kai kurie net galėdami dirbi vengia – tingi. Sunkiau besiverčiantys kaimo gyventojai galėtų užsiauginti daržovių, laikyti gyvulių, bet to nedaro. Jie mieliau laukia įvairios paramos. Gauna ją metai iš metų ir įpranta – nebeįsivaizduoja kitokio gyvenimo. Jų vaikai mato tokį gyvenimo būdą ir ima pavyzdį. Taip auga jaunoji pašalpų, labdaros prašytojų karta. Vaikui reikia mažiau pasakoti, kaip gyventi, o daugiau rodyti savo veiksmais ir darbais. Jei vaikas savo aplinkoje mato girtuoklystes, tai jau 12–13 metų pradeda išgėrinėti, rūkyti.

Kai dalydavome maisto paramą, kiti atvykdavo jos atsiimti pasipuošę, o apie kitus vėliau išgirsdavome, kad gautą maistą išmainydavo į butelį. Maisto paramą dalijome aštuonerius metus. Dabar tai daro seniūnijos.

Taigi kad mūsų rajonas atrodytų labai prastai, kad čia būtų itin daug vargstančių žmonių, taip nėra. Man regis, nepritekliuje gyvenantys kraštiečiai galėtų daugiau dirbti, mesti girtuoklystę ir patys labiau stengtis kurti savo gyvenimą. Siaubinga ir skaudu žiūrėti, kaip į alkoholį įnikę žmonės sugriauna savo, šeimos, artimųjų gyvenimus, kokių nelaimių nutinka, kiek tragiškai pasibaigiančių konfliktų šeimose kyla. Ir viskas per alkoholį.

– Kai kalbama apie paramą, dažniausiai pabrėžiami materialūs dalykai. O kur čia vieta tikėjimui ir vilčiai?

– Siekdami skatinti, įkvėpti ir palaikyti parapijos žmonių tikėjimą, mes, bažnyčios bendruomenė, einame kryžiaus kelią – kad žmonės matytų. Per Tris Karalius keliaujame po mieste veikiančias organizacijas, įstaigas taip nešdami tikėjimo šviesą.

– O tie žmonės, kuriems teikiate labdarą, yra išsaugoję viltį bei tikėjimą?

– Manau, taip. Mes ne tik atiduodame labdarą, bet dar ir pasišnekame su jais. Mano akimis, kiekvienas krikštytas žmogus turėtų stengtis gyventi pagal 10 Dievo įsakymų. Norėtųsi, kad žmonės dažniau ateitų į bažnyčią, girdėtų Dievo žodį, įsiklausyti į jį, parneštų šventą žodį į savo šeimas, gyventų juo. Mano šeimoje taip buvo įprasta.

– Kaip manote, kokia mūsų visuomenės yda, trukdanti būti laimingiems?

[quote author=“M. Pivorienė“]Gyvenimas per trumpas, kad blogai elgtumeisi, kenktum žmonėms, skriaustum juos. Tegul ateina įkvėpimas naujam gyvenimui.[/quote]

– Esame labai susvetimėję. Mano vaikystės laikais, ateidavo koks žmogus į sodybą, mamai ranką pabučiuodavo. Kalbos būdavo gražios – nė žodžio apie bonkas, išgertuves. Klausdavo, kaip sekasi, kaip gyvena, ką sės, ką pjaus. Žmonėse būdavo gerumo, o dabar – šaltas susvetimėjimas. Jis labai pastebimas.

Tekdavo giedoti laidotuvėse. Kartą mirė daugiabučio namo gyventojas. Kai į lauką buvo nešamas karstas, tos laiptinės moterys – mirusiojo kaimynės, sustojo prie langų ir žiūrėjo. Geriau būtų atėjusios išleisti žmogų, bent prie laiptinės. Tad ką toks elgesys reiškia? Juk anksčiau per laidotuves žmonės eidavo ir kelis kilometrus.

Kai žmogus susvetimėja, jis ieško priekabių kitame žmoguje. Tada kyla nesutarimai, pykčiai. Neturėtume taip gyventi.

– Kokį vaistą išrašytumėte skurdui gydyti ir visuomenės gerovei kurti?

– Grįšiu prie savo minties – pirmiausia reikėtų atsisakyti girtuoklystės. Juk prisigėręs žmogus griauna šeimos ramybę ir darną. Užuot pirkęs alkoholio, geriau vaikams ko nors parneštų. Tai bus ir materialinė, ir moralinė vertė.

Reikia tarpusavio meilės, pagarbos vienas kitam, tikėjimo. O kad grįžtų laikai, kada tai buvo įprasta ir visur regima, jaučiama. Liūdna, kad laisvė atnešė stačiokiškumą – pasigendu švelnumo tarp žmonių. Jei žmogus šiais laikais būna švelnus, geras, tada kiti jį laiko keistu.

Laukdami Šv. Velykų apmąstykime tai. Tegul artėjantis Kristaus gimimas mums parodo, kad galime ir turime būti kitokie, kad turime pagalvoti, ką darome, dėl ko šioje žemėje esame. Gyvenimas per trumpas, kad blogai elgtumeisi, kenktum žmonėms, skriaustum juos. Tegul ateina įkvėpimas naujam gyvenimui. Tegul senasis raugas nurūgsta – nuo Šv. Velykų pradėkime naują gyvenimą.