Socialiniai tinklai ir žodžio laisvė: kur ji prasideda ir kur baigiasi?

„Žodžio laisvė yra kalbėti, skleisti savo idėjas, nuomonę be jokios cenzūros ar apribojimų. Tačiau tai nereiškia, kad žodžio laisvė yra kažkoks absoliutus dalykas ir galima atskleisti, kalbėti bet ką, bet kaip, įžeidžiančiai, kurstančiai neapykantą. Pati laisvė irgi turi ribas. Ir tai nėra visiškai neapribotas dalykas, neturintis jokių barjerų, ribų“. Tai puiki vieno iš mano pašnekovų Andriaus ŠUMINO, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Skaitmeninių medijų laboratorijos vedėjo, docento, daktaro, įžanga į temą apie žodžio laisvę socialiniuose tinkluose, jos pradžios ir pabaigos ribas. Antrasis interviu dalyvis taip pat Andrius. Jį dauguma puikiai pažįsta dėl aštrių, atvirų pasisakymų socialiniame tinkle „Facebook“. Vieniems jis patinka, kiti – tiesiog negali pakęsti. Jo pristatinėti daug nereikia, nes tai – Andrius UŽKALNIS. 

Taigi, gero skaitymo apie žodžio laisvę ir požiūrį į ją dviejų Andrių akimis ir mintimis.

– Dažnai laisvę suvokiame kaip leidimą daryti, kalbėti ką norime be jokių ribojimų. Bet tikriausiai ne visai yra taip…?

Andrius U.: Viskas labai paprasta: darai ir kalbi, ką nori, kol nekenki kitiems. Laisvė yra tai. Dar žmonės turi vidinę atsakomybę, padiktuotą sąžinės ir doros, ne tik nekenkti, bet ir daryti, kad aplinkiniams būtų geriau. Tai neprivaloma, arba, tiksliau, pareiga yra tik sau pačiam.

– Kalbant apie žodžio laisvę, kur yra jos pradžia ir pabaiga?

Andrius U.: Žodžio laisvė yra labai plati – ji tęsiasi tol, kol suvoki, kad pats atsakai už visas pasekmes to, ką pasakei. Žodžio laisvė taip pat yra laisvė įžeisti, laisvė šaipytis, laisvė nepatikti. Mes neprivalome kalbėti taip, kad visiems patiktų.

Andrius Š.: Turime visada suprasti, kad laisvė nėra absoliutus dalykas ir mano laisvė baigiasi arba turi ribotis ten, kur prasideda kitų žmonių laisvės, taip pat ir žodžio laisvė.

Jeigu mes kalbame tiesiog apie savo nuomonės skleidimą, viskas gerai. Bet, kai pradedame kalbėti apie kitus, naudodami necenzūrinę leksiką įžeidinėdami, „trolindami“ ir nesusimąstome, kaip tai gali atsiliepti kitiems, šioje vietoje žodžio laisvė baigiasi.

– Ar skiriasi žodžio laisvė, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose, kalbant „gyvai“ viešumoje ar komentuojant po straipsniais informaciniuose/naujienų portaluose?

Andrius U.: Turėtų nesiskirti, bet dažnai žmonės prisidengia anonimiškumu ir sako tai, ko jie nepasakytų atvirai ir į veidą. Jei taip elgiesi, reiškia, neatsakai už savo žodžius.

Andrius Š.: Yra skirtumas ta prasme, kad žmonės, sėdėdami kitoje ekrano pusėje, leidžia sau gerokai daugiau, nei leistų komentuodami gyvai. Pasižiūrėjus internete, socialinėse medijose yra susiformavusi tokia diskusijų, žodžio laisvės, saviraiškos kultūra, kuri labai aštri ir gerokai stipresnė nei mes sau leistume susitikę akis į akį. Yra tam tikras fenomenas, kuris palaipsniui išsivysto į vadinamąją hate speech (angl. neapykantos kalba), kuri socialiniuose tinkluose ir internete vis stiprėja. Žmonės vis labiau pripranta ir naudoja vis aštresnes formas, žodžius. Mes tarsi po truputį priprantame prie tokio tono ir tai tampa norma.

– Bet tai tikriausiai yra ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio problema?

Andrius Š.: Lietuva šiuo atveju nėra išskirtinė šalis. Visame pasaulyje yra tos pačios problemos. Galbūt kai kuriais aspektais skiriasi tik mastai. Viena iš mūsų problemų – žemas empatijos lygis. Tiek mokslininkai, tiek aktyvistai, tiek politikai skambina pavojaus varpais ir sako, kad tai yra problema. Bandoma ieškoti būdų, kaip ją spręsti, kaip padaryti, kad ta žodžio laisvė nevirstų visiškai nevaldomu dalyku.

– Andriau, Jūs pats kartais nevengiate aštrių pasisakymų, be užuolankų rėžiate, ką galvojate. Ar esate gavęs kada nors pastabų, kad peržengiate žodžio laisvės ribas?

Andrius U.: Esu net turėjęs teistumą, kai pasiunčiau „Facebook‘e“ vieną šliužą, kuris viešai vapėjo, kad sausio 13-osios aukos buvo beprasmės ir kad laisva Lietuva nieko neverta. Nesigailiu, nors ir to Baudžiamojo kodekso straipsnio nebeliko, ir šiaip teistumas būtų pasibaigęs. Esu ir į etikos komisijos svarstymus vaikščiojęs, kai kažkam mano juokai nepatiko, ir net kandidatas į prezidentus Arvydas Juozaitis yra mane skundęs, kad ne taip jo žodžius apie „istorinę klaidą“ interpretavau. Tie skundai tai – darbo dalis.

– O gal netgi esate sulaukęs grasinimų, kad per laisvai reiškiate savo mintis?

Andrius U.: Anoniminių yra kasdien: „sutiksiu – suspardysiu, duosiu į snukį, dantis išmušiu“. Tai – tiesiog drumzlės, jos daug nereiškia. Pora grasintojų yra ir iki policijos pasivaikščioję ir ten atsiprašinėjo: buvęs žurnalistas Artūras Račas už grasinimus susidoroti ir kažkoks nepilnametis pacukas, kurį į policiją turėjo tėvai atvesdinti. Pastarasis įsižeidė, kam dviratininkų nemėgstu, ir viešai žadėjo smurtauti.

– Jei esate sulaukęs kokių nors grasinimų, ar nebaugu? Ar vis tik pasitikite Lietuvos teisėsauga (nepaisant pastarųjų įvykių, susijusių su teisėjų suėmimais)?

Andrius U.: Pasitikiu. Visur būna problemų, bet šiaip teisėsauga yra adekvati ir policija pagal išgales dirba savo darbą. Jie – šaunuoliai.

[quote author=“A. Užkalnis“]Esu net turėjęs teistumą, kai pasiunčiau „Feisbuke“ vieną šliužą, kuris viešai vapėjo, kad sausio 13-osios aukos buvo beprasmės ir kad laisva Lietuva nieko neverta. [/quote]

– Kas Jums suteikia drąsos ir ryžto laisvai reikšti savo mintis?

Andrius U.: Kad visada toks buvau, gal tėvai išmokė nebijoti.

– Kodėl Jūs tai darote?

Andrius U.: Neturiu pasirinkimo: toks mano darbas ir tokia mano gyvenimo esmė. Aš esu turinio kūrėjas. Jei jį kurdamas bijosiu, tai matysis tekste, kuris nebus niekam įdomus.

– Kaip manote, ar socialiniuose tinkluose žmonės savo nuomonę reiškia pakankamai drąsiai ir laisvai? O gal kaip tik kartais netgi per laisvai?

Andrius U.: Žinote, tikrai negaliu nurodyti kitiems, ką jiems daryti. Kiekvienas reiškiasi taip, kaip jam patogu ir gerai. Jeigu kam nors yra nedrąsu atvirai kalbėti, reiškia, jis turi subręsti, kol galės bendrauti kitaip.

Andrius Š.: Taip, tikrai laisvai. Galbūt ne visada susimąsto dėl savo parašytų žodžių, nuomonės pasekmių. Jeigu pažiūrėtume, pavyzdžiui, anoniminius naujienų portalų komentarus, situacija ten dar baisesnė. Juose žmonės dar labiau skleidžia neapykantą, dar labiau įžeidūs ir čia jau nebe žodžio laisvės ribos, o paribiai ar užribiai.

– Jūsų nuomone, ar skiriasi žodžio laisvės apribojimai/kriterijai paprastiems vartotojams ir, tarkim, politikams, įmonėms, organizacijoms ir pan.?

Andrius U.: Absoliučiai. Paprastas žmogus atsako tik už save (na, dar už savo šeimą), o politikas ar organizacijos atstovas yra ne tik savo veidas. Jie atstovauja kitiems. Todėl jiems ribos visiškai kitos.

Andrius Š.: Politikams, viešesniems asmenims yra daug didesni skaidrumo, viešumo standartai. Tačiau bendrąja prasme tie kriterijai neturėtų skirtis. Tiesiog minėti asmenys turėtų jausti didesnę atsakomybę už savo žodžius – neatsakingas elgesys ar kalbėjimas priveda prie to, kad ir visuomenė pradeda juos kopijuoti.

– Pavyzdžiui, Andrius Užkalnis tikrai nevynioja žodžių į vatą ir nevengia aštrių pasisakymų, kartais net su „riebiais“ keiksmažodžiais. Kaip vertinate jo pasisakymus – ar jis jau atsiduria žodžio laisvės užribyje?

Andrius Š.: Jis rašo daug visokių tekstų (juokiasi). Ir vienareikšmiškai negalima būtų pasakyti, ar tai yra užribis. Kai kuriuose tekstuose galima rasti ir ribinių dalykų. Tačiau pats formatas kaip satyra, pasišaipymas nėra blogas ir yra priimtinas.

Galbūt akivaizdesnis būtų Algio Ramanausko pavyzdys. Kai Algirdas Butkevičius dar buvo premjeras, po kažkokių apdovanojimų išdalinimo A. Ramanauskas jį tiesiogiai išvadino necenzūriniais žodžiais. Akivaizdu, kad buvo peržengtos žodžio laisvės ribos.

– Kaip iš tiesų derėtų elgtis su žodžio laisve socialiniuose tinkluose?

Andrius U.: Kaip ir bet kur kitur: kalbėti viską, ką nori pasakyti, bet atsakyti už viską, ką pasakai. Tai – paprasta taisyklė. Žmonės kartais klaidingai įsivaizduoja, kad socialiniai tinklai yra tarsi lygiagretus pasaulis, kur galioja savo taisyklės. Taip nėra. Padorumas ir atsakomybė visur vienodi.

Andrius Š.: Visur galioja lygiai tokios pat taisyklės – socialiniuose tinkluose žodžio laisvė tikrai nėra absoliuti ir niekuo neribojama. Ji negali apimti kitų žmonių niekinimo, įžeidinėjimo, keikimo, šmeižimo, kai kuriais atvejais netgi skatinimo susidoroti. Yra netgi pavyzdžių, kai tai priveda prie rimtesnių pasekmių. Pavyzdžiui, Lenkijos apžvalgininkai kalba, kad Gdansko mero nužudymas buvo viena iš politikų kalbų, įžeidinėjimų ir pan. pasekmių.

– Praėjo savivaldybių rinkimai, artėja dar EP ir prezidento rinkimai. Tad politikų pareiškimų ir oponentų kritikos socialiniuose tinkluose tikrai netrūksta. Gal esate pastebėjęs kokių nors politikų pareiškimuose ar kritikoje peržengtą žodžio laisvės ribą?

Andrius U.: Patys politikai yra pernelyg atsargūs, kad jiems tai atsitiktų. Tačiau ribų nepaiso politikus aptarnaujančios palaikymo komandos, kuriose yra iki alkūnių išsimėšlinęs jaunimėlis, dar nežinantis, kad už viską kažkada reikės sumokėti ir kad viskas nelieka nepastebėta. Aš į tai žiūriu ramiai. Nuo karmos nepabėgsi.

Andrius Š.: Turinio iš tiesų yra labai daug. Tačiau rinkimus reikėtų vertinti šiek tiek per kitą prizmę. Politikai kovoja, siekia patraukti dėmesį. Aišku, irgi galioja tie patys principai, kad turi atsakyti už savo žodžius ir žiūrėti, ar tie žodžiai neturės kažkokių pasekmių. Politikai, kuriuos galėtume priskirti labiau populistiniam flangui, yra linkę daryti aštresnius pareiškimus. Tačiau tai yra vienas iš politinės komunikacijos būdų, kuriuo siekiama visuomenės dėmesį patraukti bet kokia kaina. Tada žmonės turi nuspręsti, ar tokie pareiškimai yra tinkami politikams ir ar tikrai už juos reikia balsuoti.

 [quote author=“A. Šuminas.“]Visur galioja lygiai tokios pat taisyklės – soc. tinkluose žodžio laisvė tikrai nėra absoliuti ir niekuo neribojama.[/quote]

– Ar kas nors „kontroliuoja“ žodžio laisvę socialiniuose tinkluose?

Andrius U.: Tai turbūt labiau ne kontrolė, bent jau ne mūsų šalyje, o atsiliepimas į skundus, kai žmonėms grasinama arba jie jaučiasi apšmeižti.

Andrius Š.: Cenzūros, kad kažkas viską prižiūrėtų, nėra. Bet pačios soc. medijų platformos, tarkim, „Facebook‘as“, bando kovoti prieš tą patį hate speech‘ą. Ieško būdų, kaip spręsti tas problemas, pavyzdžiui, yra galimybė pranešti apie netinkamą. Bet tada vėl kyla neaiškumų, kur yra ta riba tarp cenzūros ir žodžio laisvės. Tai – labai delikatus dalykas, su kuriuo sukama galvą, ką daryti.

– Ar įmanoma suvaržyti žodžio laisvę soc. tinkluose?

Andrius U.: Žinoma. Vyriausybė bet kurioje šalyje gali daryti spaudimą ir per teisėsaugą panaudoti savo galias laisvam žodžiui riboti. Tačiau labiausiai tai daro ne vyriausybės, o pačios soc. tinklų bendrovės, kaip Facebook, tenkinančios savo politines užgaidas ir palaikančios tam tikras visuomenės grupes bei pažabojančias kitas tariamo korektiškumo vardan.

Andrius Š.: Pažiūrėkite, kas dabar vyksta, pavyzdžiui, Rusijoje, Baltarusijoje. Prisidengiant kova prieš hate speech‘ą, patyčias, neapykantą, bandoma filtruoti, riboti. Bet, aišku, tai yra internetas, soc. medijos ir tą padaryti sunku. Su Rusija ir Baltarusija yra dar šiek tiek kitaip, nes jie turi savo soc. tinklalapį „Vkontakte“, kuris yra dar populiaresnis nei Facebook ir jį gali labiau kontroliuoti. Galime prisiminti pavyzdį, kai vykstant kažkokiems labai karštiems dalykams, tarkim, Turkijoje galiausiai iš viso išjungtas internetas. Tai vienintelis turbūt būdas suvaldyti. Ir tai kažin, ar tai įmanoma, nes galima atjungti laidinį internetą, bet dar yra palydovinis ryšys… Aišku, viskas yra įmanoma, bet tą padaryti darosi vis sunkiau.

– Tada galima sakyti, kad žodžio laisvei skleistis yra lengviau netgi tose šalyse, kur ji yra labai stipriai ribojama ir cenzūruojama?…

Andrius Š.: Taip, internetas suteikia tam tikras galimybes nedemokratinėse valstybėse žmonėms skleisti savo idėjas. Tačiau nereikia pervertinti to, nes, kaip rodo paskutiniai pavyzdžiai, nedemokratinių valstybių valdžios ir saugumo institucijos irgi dirba tuo pačiu internetu, soc. medijomis, seka, kas ten vyksta. Naudoja vis labiau sociofikuotus būdus ir kai kuriais atvejais labai greitai užgniaužia ar suranda ir išrankioja tuos opozicionierius.

– Kokios sankcijos gresia už žodžio laisvės soc. tinkluose taisyklių nepaisymą? Ar Jums pačiam teko su jomis susidurti?

Andrius U.: Darsyk pasikartosiu: bendrų taisyklių „ką galima kalbėti ir ko negalima“ nėra. Yra įstatymai, yra baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą, nesantaikos kurstymą, raginimus susidoroti; yra grėsmė, kad kitas asmuo gali privačiai kaltinti dėl įžeidimo ir pateikti atitinkamą ieškinį. Tačiau tas pats galioja visur, ne tik socialiniuose tinkluose: šmeižtas gali būti ir per radiją pasakytas, ir laikraštyje atspausdintas, ir ant tvoros nutepliotas. Atsakomybę nustato teismas, įvertinęs nusižengimo pobūdį, padarytą žalą ir daugelį kitų aplinkybių – ar buvo nusižengta pirmą kartą, ar tame buvo sąmoningo noro kenkti, ar nusižengęs asmuo buvo išprovokuotas.