Nuomonės. Slaptas žurnalisto dienoraštis
Žurnalisto darbas įdomus tuo, kad turi galimybę kalbinti įvairius žmones. Kalbinti savo srities specialistus, profesionalus, kalbinti įdomius, gyvenimiškos patirties turinčius žmones. Kiekvienoje srityje yra žmonių, kurie savo darbą išmano geriau, nei kiti. Kurie noriai dalijasi patirtimi ir pastebėjimais. Iš jų darbo patirties ir tikslaus orientavimosi darbinėje aplinkoje kyla įvairios idėjos ir pasiūlymai, kaip pagerinti esamą situaciją. Tokius žmones malonu kalbinti. Apie tokius žmones malonu rašyti, ir, tikiu, tokius straipsnius malonu skaityti.
Tačiau žurnalisto darbe taip pat neišvengiama nusivylimų. Kai kalbini žmogų, kuris turėtų būti savo srities profesionalas, o jis mykia, kalba kuo sudėtingesniais terminais, kurie, vėliau paaiškėja ne vietoje ir ne laiku pasakyti buvo, arba dar geriau – apskritai nekalba, o prašo klausimus siųsti kokiam nors atstovui. Sakysite, o kas čia tokio? Atstovas turi savo darbą, specialistas – savo.
O dabar pagalvokite – kiekvienas iš mūsų kažkuo domisi. Kas domisi automobiliais, kas domisi sodininkyste, kas – gyvūnais ir jų globa, kas sportu ir sveika mityba ir dar gyvu galu kitų dalykų. Jeigu jūsų kažkas paklaustų klausimo, susijusio su tuo, kuo jūs domitės, ar jums reikėtų ieškoti žodžio kišenėje? Ar jūs neturėtumėte ką atsakyti, arba atsakinėtumėte vieno žodžio sakiniais? Tikriausiai ne. Greičiausiai noriai pasakotumėte tą, ką žinote, pokalbis būtų turiningas ir įdomus ne tik jums, bet ir tam, kuris jo klausosi. Nes visada yra malonu klausyti žmogaus, kuris kalba apie tai, ką gerai išmano.
Turėtų būti taip, kad geriausiai visus niuansus žinoti ir bendrą situaciją išmanyti turėtų tas žmogus, kuris užima vadovaujančias pareigas. Juk norint vadovauti reikia turėti patirties, turėti tikslų suvokimą, kaip viskas veikia – priešingu atveju negalėsi duoti nurodymų savo pavaldiniams. Vadovauti verslui bet kas ir nesiryžta, nes puikiai žino blogo vadovavimo, arba, kitaip, nesigaudymo situacijoje, pasekmes – bankrotas, skolos, teismai, sugriauti gyvenimai.
Tad kodėl politiko, kaip vadovaujančio miestui ar visai šaliai, duonos paragauti veržiasi visi, kas tik netingi? Vėlgi, nenoriu absoliutinti, bet…papasakosiu porą pavyzdžių.
Rašant vieną straipsnį prisireikė teisininko komentaro. Specialisto pastebėjimo, akcento. Paskambinus į mūsų rajono savivaldybės teisės skyrių… bet pala, prieš tai reikia paminėti, kad prisiskambinti pavyko po kelių valandų. Taigi paskambinus sulaukiu sauso atsakymo, kad klausimus reikia atsiųsti elektroniniu paštu, ir negelbėja nei mano paaiškinimas, kad man tereikia vieno sakinio, praktiškai užtektų ir vieno žodžio „taip“ arba „ne“.
„Siųskite klausimus paštu, aš atsakysiu“. Na, siųsti tai siųsti. Nusiunčiu, atsakymą gaunu po kelių dienų, tada, kai jo man jau nebereikia. Kodėl nebereikia? Nes nežinodama, ką daugiau daryti, skambinu į kito, didesnio miesto savivaldybės teisės skyrių. Po poros signalų atsiliepusi skyriaus vedėja ima iš esmės nagrinėti mano pateiktus klausimus, varto dokumentus, ieško atsakymo, pasako visokias išimtis ir pavyzdžius. Iš nuostabos išsiplėtusiomis akimis padėkoju jai, ir padėjusi telefoną dar kurį laiką sėdžiu, nes turiu atsigauti – savivaldybėje, kuri neretai yra laikoma biurokratizmo šventove, sulaukiau pagalbos daugiau, nei man reikėjo.
Kitas pavyzdys – rašau straipsnį, socialine tema. Vėlgi, reikalingi komentarai tiek šios srities darbuotojų, tiek jų vadovų. O vadovas – tai ne tik skyriaus vedėjas, tai ir administracijos direktorius. Pasiskambinu mūsų socialinėms darbuotojoms – jos labai malonios, pasakoja apie savo darbą, vargus ir džiaugsmus. Pasiskambinu skyriaus vedėjai – jos pasakojimas sutampa su darbuotojų žodžiais, vadinasi, skyriuje jie visi kalbasi, žino problemas, bando jas spręsti. Pasiskambini administracijos direktoriui…ir jis arba nekelia, arba jo nėra, arba keliais sakiniais pasako kažką visai kitokio, nei kad prieš tai jo darbuotojai pasakė.
Paskui tą patį pakartoju kitoje savivaldybėje, ir dar kitoje – tvarka ten kiek kitokia, patys darbuotojai mažiau šneka, teigia neturintys teisės daug kalbėti. Tačiau ir vienur ir kitur administracijos direktoriai ne tik puikiai žino visus savo darbuotojų darbo ypatumus, visus skaudulius ir skundus, nesistengia savęs ginti, o kalba apie problemas iš esmės. Taip, gal tai savotiška gynyba, tačiau jų žinios ir suvokimas, pokalbio metu pateikti siūlymai, kaip ir ką daryti, rodo jų kompetenciją.
Ir tada pats imi galvoti, kad kartais ne viskas nuo to žmogaus priklauso. Tačiau šitą dalyką kai kurie politikai įsikandę kaip pavadį niekuo nebesidomi ir nieko nebedaro – nes juk ei, ne viskas nuo jų priklauso!
