Skirstydami milijardinę paramą konservatoriai ir liberalai pamiršta regionus
Viktoras Fiodorovas
Praėjusią savaitę Seimo nariams finansų ministrė Gintarė Skaistė pristatė Europos Sąjungos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę, vadinamąjį RRF planą. Po ministrės diskusijos su Seimo nariais ir išgirstų atsakymų į klausimus tenka pastebėti, kad plane jo rengėjai ignoruoja Lietuvos regionus, diskusija su savivalda praktiškai nevyko.
Ne veltui abejonių sukėlęs 2 milijardų eurų skirstymo planas bus derinamas ilgiau, iki gegužės vidurio.
Nuo šio plano priklauso daug galimybių mūsų valstybei. Bendra RRF lėšų suma – 2,225 mlrd. eurų. Tai bus itin svarbu ir popandeminiu laikotarpiu. Tačiau būtina, kad vykdant šį planą būtų laikomasi principo „iš apačios į viršų“, kad nebūtų pamirštas savivaldos lygmuo.
Bet skirstydami milijardinę paramą valdantieji pamiršta regionus, tokius kaip Kėdainiai – su regionų savivalda ar net su Seimu derinimo procesas praktiškai nevyko.
Darbo partijos frakcijos vardu Seimo posėdyje pasisakęs Vytautas Gapšys diskusiją pradėjo nuo jau kultine tapusios frazės, kad „RRF nėra paskutiniai pinigai žemėje“. Tačiau kartu pastebėjo, kad kažkodėl centrinės valdžios institucijos išsirikiavo prie šių lėšų eilėje taip, tarsi jie tikrai būtų paskutiniai gyvenime.
[quote author=“V. Fiodorovas“]Bendra RRF lėšų suma – 2,225 mlrd. eurų. Tai bus itin svarbu ir popandeminiu laikotarpiu. Tačiau būtina, kad vykdant šį planą būtų laikomasi principo „iš apačios į viršų“, kad nebūtų pamirštas savivaldos lygmuo.[/quote]
„Atskirtis tarp didžiųjų miestų ir Lietuvos regionų jau tapo nacionaline problema, netolygus investicijų lygis pastaraisiais metais problemą tik gilina, o RRF lėšų paskirstymas rodo, kad mes net neartėjame prie problemos sprendimo.
Mūsų skaičiavimais (optimistiniu scenarijumi) Lietuvos regionus pasieks vos trečdalis būsimų investicijų, tačiau (labai gaila) mes milžiniškais tempais pinigus pumpuosime į centrinės valdžios IT projektus. Bet grįžkime prie regionų.
Jei bendras optimistinis lėšų nukreipimas į regionus siekia apie 33 proc. tai atskiri komponentai praktiškai 100 proc. nukreipti į didžiuosius miestus, t. y. būtent juose ir pasiliks didžioji pinigų dalis“, – stebėjosi Seimo narys Vytautas Gapšys.
Tačiau labiausiai liūdina net ne tai, kad RRF lėšos pasiskirstys netolygiai, bet tai, kad regionams sunku pasiekti ir kitus finansavimo šaltinius.
Štai RRF leidžia pasiekti ir 100 proc. intensyvumą, vadinasi, savivaldybėms prie būsimų projektų prisidėti nereikėtų, kas neįmanoma naudojant kitas ES lėšas, todėl savivaldybėms reikia skolintis. Tad regionai, rengiant RRF planą, tikrai buvo nepelnytai pamiršti.
Savivaldai nemažai iššūkių sukels ir tie pinigai, kurie bus nukreipti į regionus, nes jie turės ir savo kainą – pinigai pasieks, jei savivalda paklus centrinės valdžios planams pertvarkyti švietimo ar sveikatos priežiūros paslaugų teikimą.
[quote author=“V. Fiodorovas“]Vertinant pandemijos smarkiai nurėžtus kiekvienos savivaldybės biudžetus (įskaitant ir Kėdainius), atsakomybė ir našta tenka patiems regionams. Vadinasi, Seime turėsime bandyti įstatymais įtvirtinti galimybę leisti mažosioms savivaldybėms paprastesnėmis sąlygomis skolintis lėšas, kurios reikalingos gyvybiškai svarbiems projektams įgyvendinti.[/quote]
Kyla klausimų, ar tikrai dar neišdiskutuotas Tūkstantmečio mokyklų planas. Sveikatos sistemoje investicijos taip pat bus nukreiptos daugiausia į pagrindinius centrus, ką atspindi ir RRF lėšų paskirstymas pirmame komponente.
RRF plane visiškai pamirštama ir žemės ūkio sritis. Tuo tarpu bandymai reformuoti valstybės tarnybą primena kovą su vėjo malūnais – vargu ar buvo Lietuvoje bent viena Vyriausybė, kuri nesiekė bent šiek tiek reformuoti šią sritį, tad dabartiniai valdantieji tikrai nėra novatoriai.
Prisimenant kai kurių ekspertų mintis, reikia sutikti su jų teiginiais, kad didžioji dalis reformų jau kažkur girdėtos ir netgi bandytos daryti, tad svarbiausias ne jų aprašymas, o pokytis, kuris įvyks arba neįvyks tikrovėje.
Daug rodiklių RRF planuose paimta tiesiog vos ne „iš dangaus“ sakant, kad taip sukursime pridėtinę vertė. Todėl atsiranda didelė rizika, kad atotrūkis tarp regionų ir didžiųjų miestų toliau dar labiau didės.
Kas dabar lieka regionams? Galimybės pagerinti kelių būklę asfaltuojant, vystyti nuotekų tinklus kaimiškose teritorijose, kurti infrastruktūra verslui besikuriančiam regionuose bei kitus svarbius projektus – neliko. RRF plane valdantieji tam jautrumo neparodė.
Vertinant pandemijos smarkiai nurėžtus kiekvienos savivaldybės biudžetus (įskaitant ir Kėdainius), atsakomybė ir našta tenka patiems regionams. Vadinasi, Seime turėsime bandyti įstatymais įtvirtinti galimybę leisti mažosioms savivaldybėms paprastesnėmis sąlygomis skolintis lėšas, kurios reikalingos gyvybiškai svarbiems projektams įgyvendinti.
