Kuo toliau tuo gražiau. Kodėl pritariu pedagogų streikui?

Pirmadienis prasidėjo neterminuotu kelių šimtų mokyklų mokytojų streiku. Streiko priežastimi pedagogai įvardija nemalonią situaciją – jie negali oriai gyventi iš atlyginimų, todėl yra priversti papildomai uždarbiauti statybose ar braškių plantacijose užsienyje, o neretas susimąsto ir apie emigraciją. Ar normalu, kad mūsų vaikus auklėjantys žmonės normalių atlyginimų priversti prašyti streikuodami? Nors esu gydytojas, bet pedagogų streikui pritariu ir galiu argumentuotai paaiškinti, kodėl.

Pagydyti sunku
Kalbos apie sunkų pragyvenimą, streikus, o ypač provincijoje, girdisi kasdien. Ir aš kaip medikas esu įpratęs girdėti iš savo pacientų pasakymus „mano organizmas sustreikavo“. Taip žmonės sako tada, kai tinkamai nedirba tam tikros organų sistemos.
Panašu, kad taip yra ir valstybėje. Jei kurioje nors srityje nebėra tvarkos, susiklausymo, suderinamumo, jei toje sferoje dirbantys žmonės pasijunta apgaudinėjami ir nevertinami – gero nelauk. Jei vis tiek valdžia negirdi ir, kaip sakoma, „tempia gumą“, nesprendžia problemų, sustreikuoja daugumos toje srityje dirbančiųjų organizmai. Pagydyti juos, kai problema išsikerojusi, sunku. Tad natūralu, kad streikas išsiplėtoja.
Ir ne tik su mokytojais aktuali ši streiko problema. Manau, kad tik laiko klausimas, kada į gatves išeis medikai, ypač slaugytojos. Na, nebent gal jos tyliai išsivažinės, emigruos – nebus kam streikuoti… Bet tada sirgs ir piktinsis kiti.

Valdžia dovanų nedalina
Kai išgirdau vieno populiariausio Lietuvos politiko, premjero A. Butkevičiaus „pamąstymus“ apie pedagogų streikus ir pasisakymus, jog tai politikavimas ir net svetimos valstybės įtakojamas procesas, man pasidarė išties baisu. Negaliu nepritarti kito politiko nuomonei, jog taip mąstančiam mūsų valstybės premjerui jau reikia arba „kunigo“ arba „psichologo“. Nors vėlgi, kažin ar ne per vėlu. Labai toli pažengęs tas mūsų premjeras, ministrė…
Nieko ši valdžia jau neduos…Nusimeskime tą naivumo uždangą. Keiskime situaciją keisdamiesi patys.

Švietimo sistema pasimetusi
Niekada streikų nevertinau vienareikšmiškai. Ypač vienareikšmiškai negalima vertinti pedagogų streiko, nes tokioje kovoje kaip ši – tarp valdžios ir pedagogų bendruomenės visų pirma kenčia moksleiviai, nes streiko metu sutrikdomas mokymosi procesas.
Moksleiviai tampa situacijos įkaitais, o ypač abiturientai, kuriems iki brandos egzaminų lieka visai nedaug laiko. Būtent todėl kiekviena praleista ir neišmokta pamoka gali lemti jų tolimesnį gyvenimą, nes per egzaminą abiturientas nepasiteisins, kad neišmoko pamokos, nes vyko pedagogų streikas.
Lietuvos moksleivių sąjunga pareiškė – gana savo ginčuose moksleivius naudoti kaip pėstininkų figūrėles: ,, Lietuvos švietimo sistema pametė savo esminį tikslą – ugdyti jauną žmogų, suteikti jam palankią mokymuisi aplinką. Kompromiso tarp mokytojų ir Vyriausybės bei Seimo, ieškoti būtina, tačiau ne moksleivių žinių kaina, todėl prašome mokytojus nutraukti streiką, o Lietuvos Respublikos Vyriausybę bei Seimą, prisiimti atsakomybę ir ryžtingai spręsti švietimo sistemos problemas“.
Sutikime, jog valstybė, kurioje mokytojai priversti streikuoti, nes jie nesijaučia saugūs, negalintys oriai pragyventi iš atlyginimo, nėra perspektyvi, sveika ir morali.
Jei joje bloga gyventi mokytojui, jei jo mintys sukasi tik apie išgyvenimą nuo algos iki algos, sutikite, kad toks mokytojas negali skirti viso savęs ugdymo procesui. Vadinasi, ir mūsų auganti jaunoji karta negaus pozityvaus ir pagarbaus tautiško bei valstybiško mąstymo ir supratingumo.
Taigi nuomonių apie streiką girdime visokių. Būdamas Kėdainių rajono Tarybos Švietimo ir kultūros komiteto nariu, nesu abejingas šiandieninei situacijai. Manau, kad situacija turi keistis iš esmės. Pritariu pedagogų streikui ir džiaugiuosi, kad būtent mokytojai patys pirmieji ima spręsti savo problemas, nes begalinės konsultacijos su valdžia neduoda rezultatų. Gal šis sukrėtimas pažadins valdančiuosius.

Kokias matau priežastis, pateisinančias mokytojų streiką?
1. Priežastis. Kaip ir teigia pedagogai, atlyginimai nėra džiuginantys. Jie orientuoti ne į normalų gyvenimą, o tik į išgyvenimą. Pavyzdžiui, mūsų Kėdainių rajono mokytojo vidutinis „ popierinis“ atlyginimas šiandien – 661 euras. Atskaičius mokesčius, į ,,rankas“ mokytojas gauna per 500 eurų. (Mokyklų vadovų atlygiai yra kiek kitokie).
2. Priežastis. Mokytojui deleguota visuomenės atsakomybė ugdant jaunąją kartą yra didžiulė. Deleguota atsakomybė turi derėti su pagarba ir atlygiu mokytojui. Mūsų valstybėje mokytojams atsakomybės pilna kuprinė prikrauta, kad net pečiai linksta, o pagarba ir atlygis kažkur toli nuo pedagoginės bendruomenės susikabinę vaikštinėja.
3. Priežastis. Susidariusi situacija nėra tik atlyginimo klausimas. Pirmiausiai tai prioritetiniai ir vertybiniai dalykai, kurie turėtų būti reikšmingi ne tik mokytojams, bet ir visai visuomenei, o ypač tėvams. Jau tiek metų kalbama, kad švietimas prioritetinė valstybės sritis, bet kaip nėra pozityvaus ir matomo poslinkio taip ir nėra. Tegul jau geriau nebus prioritetine. Tegul valdžios, kurią visi taip keiksnoja, sričiai priklausys… Na, nors metus kitus pasidžiaugtų mokytojai 3000 su viršum eurų atlygiu…
4. Priežastis. Man atrodo, kad kai streikuoja mokytojas, tegul ir tyliai, bet streikuoja visa valstybė. Juk mokytojai eina į mokyklą kaip į bendruomenę, kurios visi nariai mokosi bendraudami vieni su kitais ir dalindamiesi savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Aš taip pat jaučiuosi šiandienos streiko dalyvis. Man labai skaudu, kad mano sūnaus mokytojai priversti kovoti dėl išgyvenimo Manau, kad visi sutiks, jog nenorėtume, kad mūsų vaikai mokytųsi tokioje mokykloje, kurios mokytojai jaučiasi nevertinami, kuriems už jų išskirtinį darbą prideramai neatlyginama, todėl jie yra nelaimingi ir nuolat ieškantys, kaip užsidirbti papildomai arba emigruoti.
5. Priežastis. Mokytojas turi būti sąžiningas, nes tik tada galės būti pavyzdžiu jaunimui. Klasėje jis turi būti nuoširdus ir sakyti, ko nori, kaip iš tiesų gyvena. Pedagogas turi kalbėti apie savo jausmus, sakyti, dėl ko pyksta, kuo džiaugiasi. Deja, šiandien pedagogas neturi sąlygų būti sąžiningu žmogumi savo darbo bendruomenėje. Jis negali atvirai vaikams pasakyti, kad jo darbas nevertinamas, kad valstybė nenori į jį investuoti. Ir ne todėl, kad bijomasi. Tikrai ne. Todėl, kad tai reikš, jog ir vaikams nelinki geriausių dalykų, ir Lietuvos ateitin žiūri gan miglotai. Kaip dažniausiai būna – viena klaida iššaukia kitą. Vaikai girdėdami nenuoširdžią šneką ir patys taip elgsis ateityje.
O mes ir toliau stebėsimės iš kur ir kaip atsiranda toks tėvų nužmogėjimas, kad net savus vaikus šulinyje skandina. Stebėsimės, kodėl vaikai žudosi, kodėl tiek pykčio, agresijos. Postringausime, ką reiktų daryti arba, tiksliau, ko kas nepadarė. Steigsime budinčias grupes, kursime laidas, o rezultato nebus.

Mokytojai sprendžia ir visuomenės problemas
Ar gali savo paskirtį gerai atlikti mokytojas, kuris yra gyvenimo priverstas vieną kalbėti, kitą daryti, o trečią galvoti? Žinoma, kad ne. Priešingu atveju mokytojas dirbs tokioje aplinkoje, kuri slopins vaikuose pasitikėjimą savimi, savo valstybe, savo namais. Štai dėl to būtina pakovoti visomis teisinėmis formomis.
Taigi, dėl įvardintų priežasčių suprantu, kodėl mokytojai savų problemų sprendimui renkasi streiką. Na, gal ne visai teisingai pasakiau. Ne savų, bet visos visuomenės, mūsų, tėvų ir senelių, kurie esame kartais tokie pasimetę ir sutrikę, problemas. Ne kritikuojant ir tuščiai rėkaujant, bet sprendžiant iš esmės svarbiausius dalykus – mūsų valstybės ateitį.
Juk geriausias ir tikriausias tas mokymo turinys, kuris yra nenutolęs nuo gyvenimo realijų, kartu parodantis, jog viskas gyvenime gan reliatyvu. Nėra tokio kaip „visiems laikams ir visiems gyvenimo atvejams“ pasiruošimo. Kaip nėra ir būti negali vienodų ir teisingų pažiūrų ir įsitikinimų.
Neabejoju, jog šiandienos mokytojo, mokyklos, mokinių ir jų tėvelių problemos – laikinas reiškinys. Mokytojai atvirai parodė visuomenei, jog nesileis nei patys būti mulkinamais, nei, kad jų mokiniai naudotųsi ugdymo turiniu, atitolusiu nuo gyvenimo realijų. O tai reiškia tik viena: einama teisingu keliu. Viliuosi, kad ir mūsų premjeras pažvelgs į streikuojanti mokytoją kaip valstybės vadovas, o ne žmogus siekiantis sumenkinti savos valstybės ateities kūrėjus.

Mokytojai – pavyzdys
Ir pabaigai, aš kaip medikas viliuosi, kad imdami pavyzdį iš pedagogų, pagaliau ir medikai pradės vienytis ir organizuotis, kad pažadintų iš letargo miego sveikatos apsaugą kuruojančią valdžią. Kaip pradžioje ir minėjau, valstybės organizmas serga ir tik mes patys – pilietiška visuomenė, kaip ta organizmą sauganti imuninė sistema, galime savo organizmą pagydyti, o jei reikia tai ir imtis chirurginių priemonių, kad pašalintume sisteminius auglius.