Senolė gyvenimo džiaugsmą slepia mezginiuose
Lietingas vidudienis Užkapiuose. Gyvenimas tarsi sustojęs. Apylinkė skendi lengvame rūke, ore tvyro begalinė ramybė. Vieno čia stūksančio nediduko namo kiemo būdoje tingiai drybso šuo. Jis labai patogiai įsitaisęs, todėl netgi neamteli, kai kieme pasirodo dvi nematytos viešnios. Nesivargina ir iš būdos galvą iškišti, kad bent jau apsidairytų.
Tame jaukiame namelyje gyvena Juzė Kavaliauskienė. Kai per pašėlusį pasaulį vasario 14-ąją nuvilnys meilės, bučinių ir romantiškų dovanėlių banga, senolei sukaks 85-eri, o ją sveikins artimieji. „Mano dukterų, septynių anūkų ir aštuonių proanūkių dėmesys – pati geriausia dovana pasaulyje“, – šypsosi šviesaus proto senolė, jau aštuonerius su puse metų prikaustyta prie patalo.
Dalijasi šiluma su kiekvienu
„Šiandien kaip tik susimąsčiau: kodėl tėveliai nesugalvojo manęs pavadinti Valentina?“, – juokiasi senolė, kuomet ją užkalbina netikėtai užklydusios viešnios. Aš kresteliu visai greta Juzės, o fotografė įsitaiso kėdėje kiek tolėliau. Prie pat stovi ir šypsosi Juzės dukra Janina.
Jubiliatė, ramiai įsitaisiusi minkštoje lovelėje šiltame kambaryje, pati kiekvienam dovanoja savąją šilumą. Ir ne tik perkeltine prasme – ji yra apmezgusi visus savo vaikus, anūkus, proanūkius ir bičiulius. Tam, kad nė vienas iš jų nesušaltų, kuo mažiau sirgtų ir kad visad jaustųsi mylimas.
Prie lovos prikaustė nelaimingas atsitikimas
„Nelaimė atsitiko jau daugiau nei prieš ašuonerius metus. Buvo rugsėjo šeštadienis. Visas būrys talkininkų kasė bulves. Aš iš dirvos išėjau anksčiau – turėjau paruošti talkininkams valgyti“, – prisimena savaitgalį apvalų jubiliejų minėsianti senolė.
Ji dar sukosi prie puodų, kai iš laukų sugrįžę talkininkai koridoriuje plovėsi rankas su kibire esančiu vandeniu ir muilu. Skysto, su muilu sumaišyto vandens šliūkštelėjo ant kiliminės dangos, kuri ir taip buvo labai slidi.
„Vakarą prieš buvau pasūdžiusi agurkų. Žingsniavau jų parsinešti į virtuvę, eidama paslydau ir pargriuvau, o dešinioji koja po manimi labai nepatogiai susirangė. Atsistoti nepajėgiau, kirto nepakeliamas skausmas. Talkininkų padedama atsiguliau, vyliausi, kad būsiu tik išsinarinusi ir po kelių dienų skausmas praeis“, – prisimena moteriškė.
Tačiau prasikamavusi dvi dienas, moteris kreipėsi pagalbos į medikus. Ją tuoj pat paguldė ant operacinio stalo, tačiau kojos trauma buvo nebepagydoma. „Dabar dešinė mano koja – kaip botagas, kaip guma. Aš jos nevaldau, atsistoti negaliu. Kairė mano koja irgi labai silpna, yra lūžusi ties klubu. Tad nelaimingas atsitikimas visam laikui mane prikaustė prie lovos“, – atsidūsta Juzė.
Po traumos – sūnaus mirtis
Tiesa, moteris nėra linkusi pasiduoti. Niekada nebuvo iš silpnųjų. Jos nepalaužė nei trauma, patirta prieš aštuonerius su pusę metų, nei prieš šešerius metus, kelios dienos iki jos gimtadienio, visą šeimą sukrėtusi jos sūnaus mirtis.
A. Kavaliauskienei nuo ištiso gulėjimo ir sėdėjimo nuolat skauda stuburą, pečius, kojas ir rankas. Ji vis pralaimi kovą su aukštu spaudimu, streikuoja jos širdelė, inkstai.
„Reikia kentėti ir dirbti. Tada ne taip stipriai skauda, – šypteli senolė. – Kiti atsigulę į patalą puola depresuoti, tačiau aš nepasiduodu. Buvo labai sunku, kai tapau priklausoma nuo kitų žmonių. Kas gi būtų laimingas, praradęs Dievo dovaną vaikščioti. Susitaikiau.“
Namuose – dešimtys mezginių
„Visą laiką sėdžiu lovoje, mezgu, siuvinėju. Negaliu be darbo nei minutėlės, – rankomis skėsteli moteriškė. Visą gyvenimą negalėjau išbūti be darbo. Dirbau sunkiai, melžiau karves, šėriau gyvulius fermose. Va ir dabar miegu labai nedaug, vis prabundu, guliu, kol prašvinta, o tada kimbu į darbą“, – tikina darbščiųjų rankų savininkė. Ji savo nuostabius rankdarbius kuria tik rankomis – be siuvimo mašinos. Tiesa, ji – ir dizainerė, nes visi kūrinių eskizai gimsta galvoje.
„Pasiimu popieriaus lapą, eskizą nusipiešiu pati, sugalvoju, kaip ir ką numegzti, kokius raštus ir spalvas pasirinkti“, – kuklinasi jubiliatė.
Aprengti nuo galvos iki kojų
Artimuosius Juzė jau spėjo apmegzti nuo galvos iki kojų pirštų. Ji mezga liemenes, megztinius, sukneles, kojines, pirštines, gražiais drabužėliais apmezga ir naujagimius. Prie lovos prikaustyta senolė ne tik mezga virbalais, bet ir siuva drabužius, siuvinėja kryželiu ornamentus ant drabužių, pagalvių, staltiesių, servetėlių.
„Visos dienos neužtektų viską sunešti ir pademonstruoti, – kol mudvi su fotografe J. Kavaliauskienei pareikalavus renkamės po vieną porą pirštinių ir šlepečių, juokiasi Janina. – Šiuose namuose per vieną dieną gimsta bent jau viena vilnonių kojinių ar pirštinių pora.“
Stasys – daugiau nei šešiasdešimt metų šalia
Apmegztas ir Juzės sutuoktinis Stasys. Kartu jiedu – jau 63 metus. „Ir, žiūrėkit, mergaitės, vis dar viename kambaryje su manimi sėdi“, – optimizmu trykšta jubiliatė, į mane žvelgdama gyvomis, mėlynomis akimis.
„Gražiausia gyventi buvo tada, kai augo vaikai. Gyvenom nei „bednai“, nei „bagotai“, patys save išsilaikėm. Tačiau svarbiausia nėra pinigai. Svarbiausia, kad šalia būtų savas žmogus, kad vaikai augtų sveiki. O dabar žmonės dirba tam, kad tik daugiau užsidirbtų. Ne piniguose laimė. Linkiu žmonėms taikos, meilės ir darbo. Nereikia, kad mylimas žmogus bagotas būtų, reikia, kad širdis šalia jo džiaugtųsi“, – įsitikinusi senolė.
Liūdi dėl jaunimo atsainumo
„Mane šiandien liūdina tik du dalykai. Man liūdna matyti, kai jauni žmonės praranda viltį gyventi. Nereikia pasiduoti ir pačiam kilpą dėtis, save nuodyti. Dievas tave sutvėrė, nustatė, kiek laiko gyvensi, pats Dievas ir paims.
Reikia gerbti gyvenimą, kentėti jį tokį, kokį Dievas paskyrė. Žiūrėk, dabar tau sunku. Tačiau kas žino – gal po savaitės pradės sektis, palengvės. Kam pasiduoti anksčiau laiko?“ – tikina J. Kavaliauskienė.
Antras dalykas, kuris šiame pasaulyje ją liūdina, yra tai, kad žmonės savo tėvus palieka slaugos namuose.
„Skaudu, kai vyresnio amžiaus žmones vaikai išveža į globos namus. Jeigu tėvai turėjo jėgos, pagimdė, užaugino, išmokino, paleido į gyvenimą. Todėl kai tėvai pasensta, o vaikai juos palieka globos namuose, regis, kad tėvus išmestų kaip šiukšles.
Taip negalima. Juk senas žmogus nori savuose namuose numirti. Tegu slaugos namuose būna geriausia, švaru, skanu, tačiau tai – ne namai“, – atsidūsta J. Kavaliauskienė.
