Savo gyvenimui davė naują šansą
„Viskas, Ramūnai, tau reikia savęs nebeklausyti. Turi eiti su manimi – žmogumi, kuris tau tiesia pagalbos ranką“, – tokiais visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ narės bei labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ projektų vadovės Vitalijos Surgautienės žodžiais buvo atverstas naujas elgetaujančio Kėdainių benamio Ramūno (vardas pakeistas) gyvenimo lapas. Vyras pasiryžo suteikti sau dar vieną šansą ir pasistengti susigrąžinti bent dalį to, ką buvo praradęs.
Ėmėsi prieš metus
Mintis padėti mūsų krašto benamiams grįžti iš gyvenimo paraščių V. Surgautienei kilo dar praėjusių metų birželį. Sulaukusi pritarimo ji drauge su fondo savanoriais ėmėsi šio sunkaus darbo, kurio dabar jau aiškiais pozityviais rezultatais tada greičiausiai tikėjo retas.
„Kai praėjusių metų birželio mėnesį ėmėmės iniciatyvos globoti benamius, aš prieš tai pasitariau su fondo veiklą kuruojančia koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkės ir fondo „Viltis–Vikonda“ steigėjos Jolantos Blažytės visuomenine patarėja Nijole Naujokiene. Ji mane palaikė ir skatino.
Taigi drauge su fondo savanoriais pradėjome ieškoti tų žmonių ir bandyti juos prakalbinti. Radome 10 ir užmezgėme su jais kontaktą. Kai kurie iškart sutiko priimti pagalbą ir jų tolesnes istorijas „Rinkos aikštės“ skaitytojai jau žino. Vieni iš šių benamių apsigyveno sveikatingumo, nakvynės namuose, kiti sugrįžo pas savo artimuosius“, – sėkmingai užsimezgusia neeiline iniciatyva pasidžiaugė V. Surgautienė.
Sutiko prie konteinerio
Pašnekovė pasakoja mūsų istorijos herojų Ramūną pamačiusi prie vieno iš miesto konteinerių.
[quote author=“V. Surgautienė“]Tai buvo 45–50 m. vyriškis. Jis atrodė gana gerai ir tuo išsiskyrė iš kitų benamių. Ramūnas buvo tvarkingai apsirengęs, ant riešo turėjo laikrodį ir gražiai komunikavo.[/quote]
„Tai buvo 45–50 m. vyriškis. Jis atrodė gana gerai ir tuo išsiskyrė iš kitų benamių. Ramūnas buvo tvarkingai apsirengęs, ant riešo turėjo laikrodį ir gražiai komunikavo. Jis pasakė, jog kurį laiką gyveno Pikelių bendruomenės centre, bet ten jam nepatiko, todėl išėjo ir jau kelerius metus šitaip gyvena mieste. Taip pat Ramūnas atvirai prisipažino turintis priklausomybių. Vyras atskleidė, kad dėl to jam yra sunku.
Pasakiau Ramūnui, jog turime galimybę nukreipti jį ten, kur jam būtų tinkamiausia vieta atsistoti ant kojų, kitaip pažiūrėti į gyvenimą bei kibtis į jį“, – pirmojo judviejų pokalbio detalėmis pasidalijo V. Surgautienė.
Dingo
Ramūnas pažadėjo kitą dieną susitikti su pagalbą pasiūliusia V. Surgautiene, bet apsigalvojo ir neatėjęs dingo iš jos bei kitų fondo savanorių akiračio.
„Galbūt Ramūnas pakeitė benamystės vietą, kur nakvodavo laukuose, nes vėliau mes jo nebematėme, – pasakoja pašnekovė. – Po kurio laiko sutikau Ramūną mieste ir vėl pakalbinau. Iš pašnekesio supratau, kad nei pagalbos, nei paramos jis nenori priimti. Ramūnas norėjo gyventi taip, kaip gyvena.“
Neleido sušalti
Ėjo laikas ir V. Surgautienė su fondo savanoriais naujam gyvenimui kėlė kitus krašto benamius, kurie šviesesnio rytojaus norėjo. Taip atėjo žiema – sunkiausias laikas šiltesnės užuovėjos neturintiems žmonėms. Visai atsitiktinai V. Surgautienė darsyk sutiko Ramūną.
„Po Kalėdų pamačiau, kad miesto pakraštyje esančiuose laukuose, kur mėgdavo glaustis benamiai, ėmė rastis ryšulių. Sužinojau, kad ten gyvena Ramūnas. Man nespėjus iki ten nueiti, sutikau Ramūną mieste ir pasakiau jam: „Ramūnai, tai, kaip tu atrodai dabar ir kaip atrodei tada, kai mes susipažinome, tai tu jau smunki žemyn – nė žingsnelio į priekį neini.“ Jis pripažino: „Man sunku.“ Artėjo šalčiai. Jis nebūtų ten laukuose išgyvenęs, todėl nusprendžiau, kad reikia ieškoti Ramūnui prieglobsčio. Jis sutiko vykti į darbo biržą, užsiregistruoti ir apsigyventi nakvynės namuose“, – toliau istoriją dėlioja pašnekovė.
Sutiko elgetaujantį
Kaip tarė, taip ir padarė – šį kartą Ramūnas atėjo. Vis tik ramia širdimi V. Surgautienė gyventi galėjo tik porą dienų. Mat netrukus ji nakvynės namuose neseniai apgyvendintą Ramūną sutiko klūpintį ir elgetaujantį miesto centre.
„Paklausiau: „Ramūnai, kas yra?“ Jis atsakė, kad neturi, ko valgyti. Paprašiau jo atsistoti ir palaukti, kol parduotuvėje nupirksiu jam maisto, o tada pasikalbėsime. Kol Ramūnas valgė, jis mane patikino, kad gyvena nakvynės namuose ir jam viskas gerai.
Vis tik aš mačiau, kad jo priklausomybės vėl išryškėjusios, ir mums išsiskyrus sudvejojau, ar jis sakė tiesą, tad paskambinau į nakvynės namus įsitikinti. Pasirodo, Ramūnas melavo – jis išėjo iš nakvynės namų ir vėl yra gatvėje. Buvo šalčiai, o aš Ramūno nebemačiau ir nežinojau, kur jis yra, – sudėtingai besirutuliojusią istoriją nuosekliai dėsto V. Surgautienė. – Po kelių mėnesių atsitiktinai sutikau Ramūną prie autobusų stoties. Jis vėl parklupęs ant kelių elgetavo. Vyras atrodė baisiai. Pasakiau jam: „Viskas, Ramūnai, tau reikia savęs nebeklausyti. Tu turi eiti su manimi – tuo žmogumi, kuris tau tiesia pagalbos ranką. Kaip padėjome kitiems, taip padėsime ir tau.“
Dokumentai – Naujajame Testamente
Ramūnas pažadėjo kitą rytą ateiti į fondo būstinę miesto senamiestyje ir drauge su V. Surgautiene vykti tvarkyti dokumentų. Deja, sutartą dieną moteris jo neišvydo.
„Tą rytą Ramūno neradau, bet kitą rytą atvykusi į darbą pastačiau automobilį ir eidama pamačiau, kad nuo fondo durų nueina žmogus. Sušukau: „Ramūnai, ar čia tu? Palauk!“
Jis atėjo prašyti pagalbos. Taigi sutarėme keliauti į darbo biržą. Reikia dokumentų. Kur jie? Po krūmais. Nuvažiuojam iš po krūmų pasiimti dokumentų. Jie maišelyje sudėti į… Naująjį Testamentą.
Užsiregistravome darbo biržoje, kad Ramūnas būtų socialiai draustas. Nupirkau jam maisto ir pradėjo svarstyti, kur jam apsigyventi. Tinkamiausias variantas buvo Jurbarko rajone esančių Gailestingumo namų filialas. Paskambinau fondo savanoriui, visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ pirmininkui Arūnui Kacevičiui, kad jis mus palydėtų į Jurbarką.
Ramūnas iš savo maišelio, kuriame buvo sudėta priduoti skirta tuščių gėrimų tara, išsitraukė kitus batus, persiavė, fonde nusiprausė, sėdome į mašiną ir išvykome“, – apie pagaliau sulauktą rimtąjį lūžį papasakojo pašnekovė.
Priėmė šiltai
Gailestingumo namų Jurbarko rajono filiale svečiai buvo šiltai priimti.
„Tai religinio pobūdžio įstaiga. Filialo vadovas Nerijus Urbaitis mus šiltai sutiko ir aprodė patalpas. Ten labai tvarkinga, lovos naujos, idealiai paklotos, o ant spintelės pamačiau Tėvo Stanislovo nuotrauką, – radusi dvasią stiprinančių ryšių su mūsų kraštu apsidžiaugė V. Surgautienė. – Šiuose Gailestingumo namuose priimami priklausomybių turintys žmonės. Jie čia ir dirba, rūpinasi buitimi, augina daržus. Ramūnas buvo 11-tas čia apsigyvenęs žmogus. Atvykęs jis tiesiog nušvito. Pasakiau Ramūnui: „Tai tavo galimybė keistis ramioje aplinkoje. Be atstūmimo, be prievartos. Su meile ir gailestingumu.“
Pasikeis, jei norės pats
Drauge su V. Surgautiene Ramūnui padėjęs visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ pirmininkas A. Kacevičius pirmiausia suskubo padėkoti ir pačiai V. Surgautienei, kad ji taip entuziastingai bei atkakliai ėmėsi padėti mūsų krašto benamiams.
„Šie žmonės yra atsidūrę tikrai sudėtingoje gyvenimo situacijoje. Jie neturi nei darbo, nei pragyvenimo šaltinio, nei būsto. Vitalija energingai įrodinėjo, kad šiems žmonėms tikrai reikia pagalbos. Patikėjome ja ir nusprendėme taip pat prisidėti.
[quote author=“A. Kacevičius“]Rūpintis tiek kaimo vietovėse, tiek mieste esančiais benamiais yra viena iš visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ veiklos sričių.[/quote]
Keliems kraštiečiams jau padėjome ir šią iniciatyvą tęsiame toliau. Rūpintis tiek kaimo vietovėse, tiek mieste esančiais benamiais yra viena iš visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ veiklos sričių, – pristatė A. Kacevičius. – Labai tikiuosi, jog Ramūnas pasinaudos galimybe grįžti į šviesesnį gyvenimą. Svarbiausia, kad jis pats apsisprendė ateiti pas Vitaliją ir priimti siūlomą pagalbą, nes iš tokio liūno žmogų ištraukti per prievartą tikrai sudėtinga. Ramūnas pats parodė norą keisti savo gyvenimą, tad greičiausiai vilties yra.“
Pirmas blynas retai nebūna prisvilęs
Gailestingumo namų filialo Jurbarko rajone vadovas N. Urbaitis su „Rinkos aikšte“ pasidalijo, kad pirmosios Ramūno dienos įstaigoje prabėgo puikiai. Svečiame krašte apsistojęs kėdainietis, kaip ir visi, darbuojasi buityje bei stengiasi įsilieti į naują gyvenimą. Jam padeda kiti bendruomenės nariai. Vis tik vadovas pastebi, kad į Gailestingumo namus atvykę tokie žmonės kaip Ramūnas jau būna atpratę nuo visiems mums įprasto namų gyvenimo, tad prisitaikyti nėra lengva.
„Nors žmogus ir pasiryžta keisti savo gyvenimą, atvyksta pas mus, bet iš pirmo karto viskas retai kam pavyksta. Kai kurie pas mus gyvenantys žmonės bando jau trečią ar penktą kartą. Jie išeina, krenta į ankstesnę kasdienybę, vėl bando stotis ant kojų ir taip kelis kartus. Bet mes juos priimame, nes nė vienas iš mūsų nesame be nuodėmės ir kiekvienam reikia dar vieno šanso ir netgi ne vieno, – supratingai kalba N. Urbaitis. – Pavyks grįžti į gyvenimą ar ne, priklauso ne nuo mūsų įstaigoje praleisto laiko. Esmė – sprendimas. Žmogus turi savyje padaryti sprendimą: „Viskas, man tokio gyvenimo jau užtenka. Aš noriu keistis. Nebenoriu to skurdo. Noriu turėti namus, šeimą, bendruomenės gyvenimą.“
Pats perėjo tą patį
N. Urbaitis kalba viltingai. Pasak jo, iš liūno pakilti naujam gyvenimui tikrai įmanoma. Pašnekovas savo akimis ne tik regėjo sėkmingas įstaigoje apsigyvenusių žmonių istorijas, bet ir šį virsmą patyrė pats.
„Pas mus gyveno žmonių, kurie grįžo iš kalėjimo. Ilgainiui jie sugebėjo pakeisti savo gyvenimą, sukurti šeimas, verslus. Visi vadovai, kurie čia dirba, yra turėję tokių problemų. Aš pats taip pat, todėl puikiai žinau, ką šie žmonės išgyvena, ir man daug paprasčiau juos suprasti, – atvirai juoduoju gyvenimo tarpsniu dalijasi pašnekovas. – Man pačiam irgi ne iš pirmo karto pavyko pakeisti gyvenimą – iš trečio. Tada sugrįžo viskas: šeima, darbas, geros mintys, sveikata ir tie žmonės, kurie nuo manęs kažkada traukdavosi ar net apeidavo, merai, vyskupai, dabar su manimi sveikinasi. Šie pokyčiai įmanomi, bet esmė – žmogaus sprendimas.“
Širdį suspaudė dėl vaikų
N. Urbaitis pasakoja kitu gyvenimu besidžiaugiantis jau penkerius metus, o prieš lemtingąją griūtį jis sako turėjęs viską: namus, šeimą, darbą, bet neatlaikęs ištikusios krizės.
„Papuoliau į tokią krizę ir pradėjau gerti. Mano giminėje nėra geriančių, todėl niekas manęs nesuprasdavo. Pareidavau girtas, man iškviesdavo policiją ir tiesiog ištrenkdavo į gatvę. Manau, kad tai turbūt buvo pats teisingiausias sprendimas, nes jei mane būtų glostę, aš būčiau ir toliau taip piktnaudžiavęs, – savęs neteisina N. Urbaitis. – Taip pragyvenau 2011–2014 metus. Tuo laiku teko ir nakvynės namuose gyventi. Pasiekiau dugną ir pasakiau sau: „Gana. Kaip aš atrodysiu prieš savo vaikus ir kaip jie jausis, kai kažkas sakys: „Žiūrėk, tavo tėvas bomžas.“ Taigi pradėjau keistis.“
Vyras džiaugiasi, kad jam pakako jėgų pradėti naują gyvenimą, į kurį ilgainiui sugrįžo šeima, puikūs tarpusavio santykiai su artimaisiais, darbas, namai.
„Turiu viską, ko man gyvenime reikia. Viskas sugrįžo su kaupu“, – tvirtai sako N. Urbaitis ir viliasi, kad to paties anksčiau ar vėliau pasieks kiekvienas, kuris patenka į jo vadovaujamų Gailestingumo namų filialą Jurbarko rajone. Nuoširdžiai šių šviesių pokyčių linkime ir mūsų kraštiečiui Ramūnui.
