Savanorystės iššūkiai pandemijos laikotarpiu

 Savanorystės iššūkiai pandemijos laikotarpiu

Be daugybės kitų savanoriškų veiklų, Paulius Aukštikalnis daug savanoriauja dviračių klubo „Veloratai“ veikloje: „Kartu darėme du visiškai naujus, neregėtus renginius kurie pritraukė mases sportininkų, entuziastų bei turistų – praėjusią vasarą vykęs Dviračių sporto federacijos renginys „Kriteriumas“, pirmą kartą organizuotas Kėdainiuose, bei kalnų dviračių čempionatas, kuris mūsų mieste taip pat vyko pirmą kartą“./Asmeninio archyvo nuotr.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

„Būti savanoriu – reiškia būti tikru, atliepiančiu ir rūpestingu visuomenės nariu. Ši misija – tai ne tik pačio asmens augimas visuomenėje, bet ir visuomenės brandos rodiklis. Savanorių indėlis buvo didžiulis valdant COVID-19 plitimą globos įstaigose, ligoninėse ar dalijant maistą tiems, kuriems ši pagalba reikalingiausia. Džiaugiuosi, kad Seimas patvirtino 2022-uosius Savanorystės metais. Tai naujas įkvėpimo gūsis savanoriškos veiklos plėtrai, augimui ir nuosekliam veikimui tiek regioniniu, tiek nacionaliniu lygiu“, – pabrėžė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Tuo metu Kėdainių rajone, Josvainiuose, įsikūrusios savanorių asociacijos „Spindulys“ vadovai Tadas Jankūnas ir Sandra Palubeckė yra kiek kitokios nuomonės: jie pastebėjo, kad pandemija ir karantinai neigiamai paveikė savanorišką veiklą, o norinčio savanoriauti jaunimo stipriai sumažėjo.

Trumpalaikė ir ilgalaikė savanorystė

T. Jankūnas, prieš pradėdamas pasakoti apie savanorių situaciją šiuo sudėtingu laikotarpiu ir kaip pandemija paveikė savanorišką veiklą, pirmiausia atkreipė dėmesį, jog savanorystė skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę.

Trumpalaikė savanorystė – tai veikla, kuri trunka vos kelias valandas. Pavyzdžiui, sporto, kultūros renginiuose, skrajučių dalinimas miesto prieigose.

Ilgalaikė savanorystė – tai veikla, kuri tęsiasi ne trumpiau kaip 3 mėn. Pavyzdžiui, savanorystė vaikų dienos centruose, vaikų globos namuose, atviruose jaunimo centruose, jaunimo erdvėse bei kitose įstaigose, kuriose veikla yra planuojama, tarkim, Vaikų dienos centre vykdyti vaikų užimtumą rankdarbiais, fizinio lavinimo pamokomis ir panašiomis veiklomis.

„Mes daugiausia dirbdavome trumpalaikės savanorystės srityje, dažniausiai – renginiuose. Per pandemiją kontaktai kiek įmanoma buvo sumažinti, be to, įstaigos, su kuriomis mes bendradarbiaujame ir kurioms skirdavome savanorius, negalėjo jų priimti, tad pandemija tikrai gana stipriai paveikė savanorišką veiklą, – pasakojo asociacijos vadovas. – Tačiau pandemijos ir karantino metu mes turėjome galimybę savanorišką veiklą pakreipti kiek kita linkme – aprūpinti pagyvenusius žmones maisto daviniais.“

Paulius Aukštikalnis daug savanoriauja dviračių klubo „Veloratai“ veikloje: „Kartu darėme du visiškai naujus, neregėtus renginius kurie pritraukė mases sportininkų, entuziastų bei turistų – praėjusią vasarą vykęs Dviračių sporto federacijos renginys „Kriteriumas“, pirmą kartą organizuotas Kėdainiuose, bei kalnų dviračių čempionatas, kuris mūsų mieste taip pat vyko pirmą kartą“./Asmeninio archyvo nuotr.

Galėjo savanoriauti tik suaugę

S. Palubeckė prisiminė, jog įsikūrus organizacijai, vaikai, suaugusieji patys ją susirasdavo – ji buvo labai didelė, vienijo per šimtą savanorių. Pagal savanorystės principus savanoriais galima tapti nuo 14 metų.

„Tačiau pas mus buvo ir septynerių, devynerių metų vaikų. Taip pat paskui prisijungė ir mamos, – prisiminimais dalijosi asociacijos įkūrėja. – Pirmoji mūsų sritis, nuo kurios pradėjome savo veiklą, buvo pasirūpinti vaikais, kuriems atėjo laikas palikti vaikų namus.

Taigi mes kartu su mamomis savanorėmis kartais „susimesdavome“ pinigų, nupirkdavome maisto, kad tie vaikai turėtų, ką valgyti, mokydavome, kaip susimokėti komunalinius mokesčius, nes jie neturėjo tokių įgūdžių.

Tada pradėjome rengti vasaros stovyklas. Vaikams tai labai patikdavo. Jie visą vasarą pradėjo pas mane kiekvieną dieną važinėti. Kad nebūtų vien tik pramogos ir linksmybės, Tadas pasiūlė daryti kokius nors gerus darbus. Taip pradėjome eiti į nakvynės namus, rinkdavome labdarą.“

Deja, kaip sakė Sandra, tolimesnės veiklos planus sujaukė prasidėjusi pandemija.

„Vaikai labai norėjo savanoriauti, padėti, bet jie to daryti negalėjo – jiems buvo karantinas ir galėjome savanoriauti tik mes, suaugę. Tuomet padėjome, nešėme maistą senjorams arba tiems, kas negalėjo jo nusipirkti. Buvo senolių pora, kuria vaikai nesirūpino, taigi mes jiems pagelbėjome, – apie veiklą karantino metu pasakojo S. Palubeckė. – O vaikai, kuriems jau buvo 18 metų, padėjo savanoriauti, bet jų buvo labai nedaug.“

„Savanoriauti ligoninėje ėmiausi spontaniškai, kai tuometis direktorius susirinkime pasakė, kad trūksta žmonių. Viešai daviau jam pažadą ir jį ištesėjau. Nieko daug negalvojau, tiesiog ėjau ir dirbau. Pamačiau, koks realiai yra medikų darbas pandemijos akivaizdoje, su kokiais iššūkiais jie susiduria.

P. Aukštikalnis

Gilino žinias

Tuo tarpu vaikai, kuriems buvo iki 18 metų, per pandemiją liko „ant ledo“ – jie, nors ir norėjo, bet savanoriauti negalėjo.

„Tačiau jie turėjo puikią galimybę išreikšti save įvairiose kitose veiklose. Mes organizavome susirinkimus per Zoom‘ą, paskaitas, mokymus. Jų metu išplėtėme žinias ir kompetencijas. Svarbiausias dalykas, kurį vaikai gali pasiimti iš savanorystės – tai žinios, patirtis, susijusi su darbu, – kalbėjo T. Jankūnas. – Mokėme tam tikrų dalykų apie darbą su socialinėmis grupėmis, pavyzdžiui, kaip jaunuolis turi elgtis su senjoru, kaip jis turi su juo kalbėti, bendravimo įgūdžius lavinome, modeliavome situacijas, kalbėjome apie kritines situacijas.“

Ir čia Sandra prisiminė nemalonų įvykį: „Turėjome atvejį, kai mums paskambinęs vyras pageidavo, kad jam karantino metu neštume maistą, bet, kad tai darytų būtent mergaitė. Mums iš karto kilo įtarimų. Pasakiau griežtą „ne“.

Asociacijos įkūrėja, papildydama Tadą teigė, kad karantino laikotarpis tikrai nenuėjo veltui.

„Vaikai prie mokymų jungėsi tikrai intensyviai. Kalbėjome įvairiomis temomis – sveikatingumo, lytiškumo, rengimo šeimai (mes abu su Tadu Vytauto Didžiojo universitete esame pabaigę mokslus ir turime kompetencijos ir gebėjimų jaunimui tai pasakoti), kalbėjome apie profesinį orientavimą, ką pasirinkti, nes dalis vienuoliktokų ar dvyliktokų artėjant pasirinkimo terminui dar nežinojo, kokią profesiją, specialybę pasirinkti“, – aiškino S. Palubeckė.

Paulius Aukštikalnis: „Kėdainių ligoninė ir Pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPC) sulaukė žmonių, kurie prisidėjo prie ypač reikalingos pagalbos COVID-19 skyriuje ir visur, kur medikams reikėjo rankų. Atėjo į pagalbą jauni žmonės, studentai ir patyrę asmenys“.

Trūksta motyvacijos

Anot jos, atlaisvėjus ribojimams, situacija tapo dar sudėtingesnė – karantinas parodė, kad dabar vaikai labai visko persisotinę – anksčiau asociacija vienijo apie šimtą savanorių, dabar beliko vos 15 tikrų savanorių.

„Mamos jau irgi nelabai nori savanoriauti. Čia turbūt yra švietimo bėda, kad vaikams trūksta informacijos, kas tai yra savanorystė. Jie tingi, nebenori nieko daryti už dyką. Jiems trūksta motyvacijos, jiems niekas nebeįdomu, – svarstė pašnekovė. – Pavyzdžiui, anksčiau eidavome ant kapų uždegti žvakutę per Vėlines. Dabar vaikai jau nelabai nori, jiems šalta, tingi. Juos reikia vėl iš naujo auginti. Aš nekalbu apie tuos tikruosius savanorius, kurie ir baigę mokyklą, išvažiavę studijuoti į kitus miestus, vis grįžta savanoriauti. Deja, bet savanorystė išsikvepia.“

Tadas, kalbėdamas apie vyresnius jaunus žmones, supranta, kad juos galbūt riboja kitos atsakomybės – darbai, šeimos, vaikai – todėl jie paprasčiausiai nebegali skirti laiko savanoriškai veiklai.

O Sandra prideda: „Savanoriauti gali tik labai geras žmogus, su savo vertybinėmis nuostatomis. Dabar, kaip bebūtų gaila, gerumas pas mus maišomas su kvailumu. Man ne kartą žmonės yra pasakę: „Kas tau iš to?“. Mes per daug sumaterialėjom, vartotojiška kultūra daro savo“.

„Vaikai labai norėjo savanoriauti, padėti, bet jie to daryti negalėjo – jiems buvo karantinas ir galėjome savanoriauti tik mes, suaugę. Tuomet padėjome, nešėme maistą senjorams arba tiems, kas negalėjo jo nusipirkti. Buvo senolių pora, kuria vaikai nesirūpino, taigi mes jiems pagelbėjome.

S. Palubeckė

Tikisi naudos

T. Jankūnas svarstė, kad galbūt žmonės, atėję į bet kokią savanorių organizaciją, tikisi, kad gaus kažką apčiuopiamo – finansine ar natūrine prasme.

„Mes, aišku, stengiamės juos motyvuoti, organizuoti kažkokius renginius, stovyklas, ekskursijas. Bet, kai jie pamato, kad negauna jokios materialinės naudos, tuomet jie nustoja savanoriauti, – apgailestavo daug metų savanoriaujantis jaunuolis. – Labai noriu pabrėžti, kad savanoriška veikla tai yra veikla, kuriai būdingi trys pagrindiniai dalykai: laisva valia, finansinio atlygio nebuvimas ir nauda visuomenei.“

Vienas iš asociacijos vadovų atkreipia dėmesį: „Kad ir tarkim, socialinių valandų kaupimas mokyklose per prievartą. Mes galvojame, kad moksleiviai, verčiami atlikti kažkokius darbus, kurių jie visiškai nenori, įgis žinių, kompetencijų. Tačiau, mano nuomone, tai neišugdys jaunime savanorystės polinkio“.

Vis tik Sandra turi priešingą nuomonę: „Tadas su manimi nesutiks, bet, aš manau, kad šioks toks spaudimas ir vertimas vis tiek yra reikalingas: galbūt tie, kas nežino, susipažintų, kas tai yra savanorystė. O gal patiks? Yra toks posakis: „Per prievartą nuvarytas į bažnyčią poterių nekalba“. Drįsčiau paprieštarauti. Kalba. Todėl, kad, jeigu mes žmogų verčiam užsiimti kažkuo, kas galbūt jam nėra labai priimtina, yra paskaičiuota, kad per 21 dieną jis įgauna įgūdžius ir jam tai tampa įprasta veikla“.

Klaidingas įmonių požiūris į savanorius

Pasidomėjus, kur dažniausiai jaunuoliai išreiškia norą savanoriauti, S. Palubeckė apgailestavo, jog tai sritys, kur reikia įdėti nedaug darbo.

„Turbūt daugiausiai sporto ir kitose šventėse, nešioti skrajutes, t.y. ten, kur reikia minimaliai darbelio. Anksčiau, iki pandemijos, ėjome ir į nakvynės namus, bet dabar jau nebeiname.

Gal kai kurios organizacijos jau ir nelabai nori tų savanorių, nes būna, kad kai kurie verslai įsivaizduoja, jog savanoriai ateis, ten dirbs ir valytojų, ir kitokį pagalbinį darbą – žmonės dar nelabai suvokia, kas yra savanorystė“, – pažymėjo asociacijos įkūrėja ir pabrėžė: „Kitas dalykas, su kuriuo negaliu susitaikyti, kai stojant į universitetus pridedama kažkokia balo dalis. Žmonės, nustokime veidmainiauti! Tai yra didelė neteisybė tikrų savanorių atžvilgiu, kai tiesiog užsidedamas pliusiukas“.

Tačiau Tadas su pastarąja S. Palubeckės nuomone nesutiko.

„Aš šiuo atveju turiu kitą nuomonę. Nacionaliniu lygmeniu savanoriška jaunimo programa yra gerai, ją vykdo Jaunimo reikalų departamentas. Problema galbūt yra tik organizacijų tinklo sudarymas. Kėdainių rajone apskritai jų neturime, bet turime strateginių planų, kaip sukurti tą tinklą ir kad nauda būtų kuo didesnė“, – atskleidė T. Jankūnas.

Savanoriauja, kur gali

Tuo tarpu per patį pandemijos įkarštį Kėdainių ligoninėje vienas iš pirmųjų COVID-19 skyriuje savanoriavęs Kėdainių rajono vicemeras Paulius Aukštikalnis mano, kad pandemija ir ypač jos pradžia, suaktyvino savanoriavimo veiklą visoje Lietuvoje, taip pat ir Kėdainiuose medicinos srityje ar padedant seniems žmonėms.

„Labai daug pagalbos sulaukė rajono žmonės iš tuo metu pradėjusios stiprėti samariečių bendruomenės. Taip pat Kėdainių ligoninė ir Pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPC) sulaukė žmonių, kurie prisidėjo prie ypač reikalingos pagalbos COVID-19 skyriuje ir visur, kur medikams reikėjo rankų.

Atėjo į pagalbą jauni žmonės, studentai ir patyrę asmenys, – prisiminė vicemeras. – Labai pajutau, kad yra žmonių, kurie norėtų savanoriauti, bet nedrįsta kreiptis, kol jų kažkas nepakviečia, „neužkalbina“. Bet būna ir tokių, kurie ir patys kreipiasi.“

Jau ne vienerius metus aktyviai į savanorišką veiklą įsitraukęs P. Aukštikalnis sakė, kad ligoninė nebuvo vienintelė vieta, kurioje jis savanoriavo pandemijos metu.

„Daugelį savo veiklų galėčiau pavadinti savanoryste ir užsiėmimais su jaunimu. Neišskirčiau pandemijos ar ne pandemijos metas.

Visą laiką vyksta savanoriška veikla, daug žmonių savanoriaudavo renginiuose, susibūrimuose, bet pandemija tą sritį pristabdė, žmonės nuėjo kitur, kitaip veikti.

Mes su judėjimu „Mūsų krašto sėkmei“ sodinome medelius, tvarkėme Tėvo Stanislovo biblioteką, Paberžėje taip pat pasodinome 100 berželių šimtmečiui paminėti.

Daug savanoriauju dviračių klubo „Veloratai“ veikloje. Esame visuomeninė organizacija, todėl viską turime pasidaryti patys.

Kartu darėme du visiškai naujus, neregėtus renginius, kurie pritraukė mases sportininkų, entuziastų bei turistų – praėjusią vasarą vykęs Dviračių sporto federacijos renginys „Kriteriumas“, pirmą kartą organizuotas Kėdainiuose, bei kalnų dviračių čempionatas, kuris mūsų mieste taip pat vyko pirmą kartą“, – pasakojo savanoris.

„Tačiau jie turėjo puikią galimybę išreikšti save įvairiose kitose veiklose. Mes organizavome susirinkimus per Zoom‘ą, paskaitas, mokymus. Jų metu išplėtėme žinias ir kompetencijas. Svarbiausias dalykas, kurį gali vaikai pasiimti iš savanorystės – tai žinios, patirtis, susijusi su darbu.

T. Jankūnas

Planuoja apdovanoti savanorius

Paklaustas, kodėl, radęs laisvo laiko, savanoriauja ir kam jam to reikia, vicemeras kalbėjo: „Savanoriauti ligoninėje ėmiausi spontaniškai, kai tuometinis direktorius susirinkime pasakė, kad trūksta žmonių. Viešai daviau jam pažadą ir jį ištesėjau. Nieko daug negalvojau, tiesiog ėjau ir dirbau.

Pamačiau, koks realiai yra medikų darbas pandemijos akivaizdoje, su kokiais iššūkiais jie susiduria.

Būnu ten, kur reikia mano pagalbos. Ir jei jos dar reikės, būsiu ten, kur pakvies, kur galėsiu prisidėti.“

P. Aukštikalnis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu sprendžiama, kaip bus organizuojami šie metai mūsų savivaldybėje, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Savanorystės metais.

„Manau, vis daugiau žmonių įsitraukia į šią veiklą, savanorių vis daugėja. Tai – natūralus procesas: vieni nustoja savanoriauti, kiti imasi tai daryti pirmą kartą, tačiau žmonių bendruomenėse, į kuriuos galima atsiremti, visada yra, – džiaugėsi vicemeras. – Neįvyktų daug dalykų, net vargonai Kėdainiuose nebūtų atsiradę, jei nebūtų žmonių, kurie imtųsi tokių gražių iniciatyvų.

Visuomeninės organizacijos remia pavienius žmones, lanko senelius, dirba mūsų visų labui. Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė šiuos metus Savanorystės metais. Manau, kad bus dar daugiau žmonių aktyvumo.

Savivaldybėje planuojame savanorius paskatinti įteikiant jiems jubiliejinius riboto leidimo medalius 650 miesto gimtadienio proga, padėkas ir tik jiems skirtus renginius.“

Atlaisvėjus ribojimams, situacija tapo dar sudėtingesnė – karantinas parodė, kad dabar vaikai labai visko persisotinę – anksčiau asociacija vienijo apie šimtą savanorių, dabar beliko vos 15 tikrų savanorių.

Tiki gerumu

Tuo metu Sandra, baigdama mūsų pokalbį ir jį reziumuodama taip pat buvo nusiteikusi optimistiškai bei sakė yra įsitikinusi, jog mes galime pakeisti pasaulį.

„Ir tai nėra kažkas iš fantastikos: pradėkime nuo savęs, pradėkime keisti savo požiūrį ir mes tikrai jį pakeisime, – ragino S. Palubeckė. – Esu nepataisoma optimistė, visada stengiuosi matyti žmonėse, kas yra gero, o ne blogo. Jeigu matai tai, kas yra blogo, vadinasi, pats esi kaltas, ieškok savyje problemų ir bėdų.

Pandemija tik patvirtino mano nuostatą, kad yra begalė gerų žmonių, atjaučiančių vaikų. Ypatingai tokių yra tarp socialinę atskirtį patiriančių vaikų, kurie karantino metu man nuolat skambindavo ir klausdavo, ar nereikia kažkam parnešti malkų, anglių ar kokio maisto nupirkti. Apibendrinant galiu pasakyti, kad vaikai turi atjautą, teisingą matymą, bet kartais gal kažkiek pristinga motyvacijos.“

1 Komentaras

  • Kalba Sandra su Tadu, o foto žentelio … gana jam tos pigios reklamos, beje savnoriaut jis tinka, nuoširdus ir proto ten nereik nei iškalbos. Tik į merus nestatykit, pagailėkit Kėdainių. O foto galėjo būti rimtesnio savanorio – Tado…

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video