Savanoriams nėra neišsprendžiamų problemų

Šiais laikais padėti kitam žmogui ir neprašyti už tai jokio atlygio gali atrodyti nenormalu – juk tik ir girdime, jog kiekvienam asmeniui reikia galvoti apie save, pildyti savo norus, tenkinti žemiškuosius fizinius ir aukštesniuosius – saviraiškos poreikius. Tačiau kėdainiečių pavyzdžiai rodo, jog padėti kitam žmogui nelaimėje ar bėdoje yra tiek pat svarbu, kiek rūpintis savimi ir savo problemomis. Ir tai, jog už altruistinę veiklą savanoriai nesulaukia padėkos yra netiesa. Labdaros ir paramos fondo „Viltis – Vikonda“ projektų vadovės Vitalijos Surgautienės nuomone, padėka gali būti šypsena, malonus pokalbis prie kavos ar arbatos puodelio, nuoširdūs padėkos žodžiai.

Sprendžia žmonių problemas

Vitalijai Surgautienei pradėjus dirbti labdaros ir paramos fonde „Viltis – Vikonda“, gimė mintis, kad projektų vadovas turi rašyti projektus taip, kad su projekto vykdymu savanoriai būtų arčiau žmonių ir galėtų padėti kuo platesniam jų ratui.

„Mano darbas – kurti socialinius projektus – švietimo, kultūros, sveikatos srityse. Tačiau tai turiu padaryti taip, kad vykdomi projektai būtų gyvi – kad juose dalyvautų žmonės ir tiesiogiai pajustų rezultatą. Todėl kiekvieno projekto dalyje dalį darbų priskiriu savanoriams, kurie dirba tame regione ar tame kaimelyje, kur žmonėms iš tiesų reikalinga pagalba.

[quote author=“V. Surgautienė“]Mūsų krašto pasiturintys verslininkai, ūkininkai yra atjautūs kito bėdai. Neteko išgirsti nei iš vieno „ne“, kai prašiau padėti kitam žmogui. Ir dar kas labiausiai mane stebina – pagalbą dažnai siūlo žmonės, patys gyvendami labai kukliai. Tai labai jautru.[/quote]

Pavyzdžiui, socialinio projekto, skirto šeimos gerovei metu, psichologas teikia konsultacijas šeimoms, kurioms labiausiai to reikia. Tuo metu aš ir savanoriai, lydimi socialinių darbuotojų, einame ir lankome šeimas. Būnant šeimose, konkrečiuose namuose, pamatai tikras gyvenimiškas situacijas ir visų problemų ratą, o kai yra problema, telki visus gebėjimus: tarpinstitucinio bendradarbiavimo, savo patirtį, kitų žmonių patirtį tam, kad problema būtų išspręsta“, – apie tai, iš kur atsiranda reikalinga pagalba, pasakojo V. Surgautienė.

Pasak jos, teikiama pagalba žmonėms yra ne tik moralinė, kuriai galima būtų sąlyginai priskirti psichologines ir teisines konsultacijos, pokalbius su savanoriais, bet ir kitokia, kai bendraudamas su žmogumi įsigilini į situaciją ir, esant reikalui, ieškai finansinės paramos ir ją teiki.

Iššūkiai – įveikiami

Dirbant bet kokį darbą tenka susidurti su problemomis, kliūtimis, kurios gali trukdyti vykdyti veiklą, tačiau pasak V. Surgautienės visos problemos – išsprendžiamos.

„Problemų, kliūčių, iššūkių teikiant pagalbą kyla, tačiau visos jos yra įveikiamos. Dirbant bet kokį darbą natūralu susidurti su kliūtimis, tačiau visas jas įmanoma įveikti“, – teigė projektų vadovė.

Pagalba teikiama greitai

Nuo kitų veikiančių struktūrų LPF „Viltis – Vikonda“ skiriasi tuo, jog veikia labai greitai.

„Pastebėję problemą teikti pagalbą susiruošiame dabar pat, nelaukdami rytojaus. Susirinkusi komanda diskutuoja, ką gali padaryti iš karto, šią akimirką. Ir tai, ko žmogus neturi iš ryto, su mūsų pagalba gali sulaukti iki pietų. Problemos sprendžiamos akivaizdžiai nesuvokiamais tempais, kas parodo, ką gali padaryti bendram tikslui susitelkę žmonės, neabejingi žmonių ir visuomenės problemoms.

Labai didelę įtaką teikiamai pagalbai turi žmonės, dirbantys versle. Šiandien drąsiai galiu sakyti, jog mūsų krašto pasiturintys verslininkai, ūkininkai yra atjautūs kito bėdai. Neteko išgirsti nei iš vieno „ne“, kai prašiau padėti kitam žmogui. Ir dar kas labiausiai mane stebina – pagalbą dažnai siūlo žmonės, patys gyvendami labai kukliai. Tai labai jautru.

Mano nuomone, nuostabu yra tai, jog žmonės neatsiriboja nuo kitų žmonių gyvenimo bėdų. Kai kreipiesi į verslininką su konkrečia problema ir aiškini, iš kur atvykai, kokia parama yra reikalinga, nei vienas neatsisako prisidėti ir padėti“, – kraštiečių iniciatyva, bendruomeniškumu džiaugėsi V. Surgautienė.

Į savanorišką veiklą bendruomenė įsitraukia noriai

Nors dauguma asmenų, norinčių padėti kitiems, turi savo šeimas ir darbus, kuriuos turi padaryti pirmiausia, V. Surgautienė džiaugiasi, jog padėti kitiems savanoriai ryžtasi aukodami savo laisvą laiką, bet kuriuo metu, kai pagalba labai reikalinga.

„Šiuo metu turime per keturiasdešimt savanorių. Žinoma, jie užimti, jie dirba savo darbus, bet jeigu su jais turime vizijas ir projektus, kuriuose jie gali dalyvauti laisvalaikiu, jie niekuomet neatsisako dalyvauti ir puikiai realizuoja save“, – tikino V. Surgautienė.

Dalyvaudami savanoriškoje veikloje asmenys ugdo savo komunikacijos gebėjimus bei įgyja didžiulę gyvenimišką patirtį.

„Savanoriai kaskart susiduria vis su skirtingomis situacijomis. Jie patys turi priimti sprendimus, padedami kitiems įtvirtina savo įsitikinimus, vertybes, o jaunimas kuria požiūrį į pasaulį. Savanoriai

yra atviri, atjautūs, geba suprasti kitą žmogų, įsigilinti į jo problemas. Bendravimas su žmonėmis kuria abipusį ryšį, kurio metu auga tiek savanoriai, tiek pagalbos sulaukiantys žmonės“, – mintimis apie tai, jog savanorystė ugdo asmenis ir verčia juos tobulėti, dalinosi V. Surgautienė.

[quote author=“V. Surgautienė“]Šiuo metu turime per keturiasdešimt savanorių. Žinoma, jie užimti, jie dirba savo darbus, bet jeigu su jais turime vizijas ir projektus, kuriuose jie gali dalyvauti laisvalaikiu, jie niekuomet neatsisako dalyvauti ir puikiai realizuoja save.[/quote]

Paklausta, kas savanorius motyvuoja padėti kitiems žmonėms, ji sako, jog pas kiekvieną žmogų tiesiog veikia vidinė motyvacija gerą daryti kitiems.

Nuoširdus bendravimas – kiekvienos problemos sprendimo pradžia

V. Surgautienė su fondo savanoriais padeda daugybei žmonių. Jų klientai yra ir vieniši, artimųjų neturintys, savimi negalintys pasirūpinti vyresnio amžiaus žmonės, daugiavaikės šeimos ir narkomanai ar alkoholikai, kuriems reikalinga parama.

„Kartą gatvėje pakalbinau benamį. Su juo bendravau metus laiko, nors jis vis nesiryždavo priimti pagalbos ir juo pasirūpinti. Vis klupėdavo gatvėje ir prašydavo išmaldos. Sykį uždaviau jam klausimą – kodėl tu čia? Jis tylėjo. Tuomet paklausiau, ar jį kas nors pašnekino nuo mūsų praeito pokalbio, jog jis vėl sugrįžo į gatvę ir daro tai, apie ką mudu kalbėjomės – siūliau jam išeitis, sprendimus. Tačiau jis atsakė, jog niekas jo nešnekino – atidavė centą ir nuėjo, nesigilindami, kas tam žmogui nutiko, kodėl jis klūpi gatvėje? Vadinasi, visuomenės požiūris – palikti problemą šone kitiems, kurie ją išspręs. Mano požiūriu, tai yra nesąžininga – žmogui reikia paramos, pagalbos socialinėms problemoms spręsti“, – pasakojo V. Surgautienė.

Pasak jos, pirmiausia nuoširdus bendravimas yra kiekvienos problemos sprendimo pradžia.

„Negaliu smerkti visuomenės, tačiau požiūris žmogaus į žmogų turėtų keistis. Manau, kad tai priklauso nuo asmens vidinės būsenos ir noro padėti kitam. Kai ta būsena atsiranda, atsiranda ir nuoširdi pagalba kitam“, – patirtimi dalinosi moteris.

[quote author=“V. Surgautienė“]Visų svarbiausia – būti žmogumi. Ir laikyti kitą žmogų lygiaverčiu sau.[/quote]

Nauda – visapusė

V. Surgautienės nuomone, savanoriška veikla užpildo asmens vidų dovanomis – niekur neparduodamomis vertybėmis, kurios žmogų paverčia žmogumi.

„Kiekvieną dieną susiduriame su žmonių problemomis ir stengiamės jas išspręsti. Dėkoti reikia iniciatyviam savanorių kolektyvui, kuris savo laiku bei pasiaukojimu teikia naudą visuomenei, kartais prisidedami net ir savo lėšomis, jeigu nors ir nedidelė suma gali padėti žmonėms. O manau, kad visų svarbiausia – būti žmogumi. Ir laikyti kitą žmogų lygiaverčiu sau. Niekas nežino, ką žada rytojus, todėl reikia stengtis būti tokiu, kokiu norėtum, kad būtų ir kitas“, – gražiomis mintimis pokalbį baigė V. Surgautienė.