Savanoriai: geriau tikri nei bet kokie

„Pirmą kartą savanoriauti pradėjau prieš 5 metus labdaros ir paramos fonde „Viltis–Vikonda“. Apie šią veiklą sužinojau iš draugų, jie pasiūlė man prisijungti prie savanorių komandos. Iš pradžių man tai buvo lyg popamokinė veikla, į kurią aš ėjau dėl laiko praleidimo su draugais, tačiau vėliau viskas pasikeitė ir dabar savanorystė yra mano hobis. Dabar aš tai darau, nes man labai patinka. Taip pat galiu save išbandyti įvairiose veiklose, išsiugdyti bendrąsias kompetencijas bei linksmai praleisti laiką“, – taip apie savanorystę kalba aštuoniolikmetė Eglė ARKADIJEVAITĖ. Kita savanorė Vida STEPONAVIČIŪTĖ oficialiai savanoriauti pradėjo vos prieš dvejus metus, tačiau panašią veiklą, kaip ji pati sako, vykdo tiek, kiek save pamena.

Vis dėlto Deividas JUDENIS, labdaros ir paramos fondo (LPF) „Tavo svajonė“ vadovas, apgailestauja, kad savanorystė kol kas daugiau dar yra tik šūkis, o ne realybė. Tuo metu LPF „Viltis–Vikonda“ vadovė Irena STALIORIENĖ nepraranda optimizmo ir yra įsitikinusi, jog savanorystė įtraukia vis daugiau žmonių. Anot jos, visuomenė keičiasi norėdama vienu ar kitu būdu padėti nelaimės ištiktam, sergančiam, vargstančiam ar mus supančiai aplinkai.

Savanorystė nėra labai savanoriška

D. Judenio nuomone, mūsų visuomenė kasdienybėje yra gana abejinga kitų atžvilgiu, daugiau susikoncentravusi į savo asmeninį gyvenimą.

„Kai yra talkos, šventės – visi švenčia, bet kasdienybėje savanorių nėra. Kaip pavyzdį galiu paminėti Linkaučių vaikų namus, kuriuos lankome ir sveikiname vaikus su gimtadieniais per ketvirtį kartą. Jie patys sako, kad per šventes privažiuoja daugybė lankytojų, o paprastomis dienomis niekas nesirodo. Taigi, labiau pripažįstamos šventės nei kasdienis gyvenimas“, – apie kol kas nelinksmą situaciją kalba fondo vadovas.

Tuo metu I. Staliorienė susiduria su kitokia realybe ir, jos nuomone, visuomenė keičiasi, sąmoningėja atverdama savo širdis atjautai.

„Savanorystė – tai viena iš galimybių pažinti save ir kitą žmogų. Proga pamatyti gyvenimą gerumo akimis“,– įsitikinusi fondo vadovė.

Aktyvi aštuoniolikmetė Eglė sako neapsiribojanti tik viena veikla fonde. Ji įsitraukusi ir į kelias kitas.

[quote author=“ D. Judenis“]Tai yra kultūra, kurios mums niekas neįskiepijo. Tačiau po truputį einama to link.[/quote]

„Pavyzdžiui, LPF „Viltis–Vikonda“ mes savanoriaujame įvairiuose renginiuose, kiekvienais metais prieš Kalėdas ir Velykas pakuojame lauknešėlius, kuriuos vėliau išvežiojame sunkiai gyvenantiems žmonėms, ir t. t. Taip pat dalyvauju ir kitose veiklose, ten mes padedame nepasiturintiems žmonėms, daliname drabužių ir maisto labdarą“, – kalba mergina.

Kad vis daugiau jaunimo užsiima savanoryste, patvirtina ir D. Judenis. Tačiau, anot jo, ji nėra labai savanoriška.

„Mokyklose jau yra įvestos savanoriavimo valandos. Labai smagu, kad jaunimas mokomas nuo mažų dienų savanoriauti. Už savanoriavimą universitetuose gali gauti papildomų balų, – teigiamais pokyčiais dalijasi LPF „Tavo svajonė“ vadovas. – Bet kad nuolatos savanoriautų ar visuomenė matytų to poreikį, taip nėra. Pavyzdžiui, yra Jaunimo savanoriškos veiklos organizacija (SVO). Vienas iš reikalavimų joje, kad jaunimas per metus savanoriautų šešis mėnesius, tada organizacijai gaunamas finansavimas. Tačiau tokio tempo beveik niekas neišlaiko, tik vienetai.“

Jis taip pat pateikia pavyzdį, kai jauniems žmonėms reikia atlikti praktiką ir jie ateina tik gauti parašo.

„Tokiu atveju aš taip nesutinku. Turi vis tiek įdėti kažkokių pastangų. Liūdna, kai žmonės daro tik dėl to, kad reikia, bet kai ateina tie, kurie iš tiesų nori savanoriauti, yra džiugu. Taip, galbūt jiems trūksta patirties, bet jie imlūs mokymuisi“, – pastebi D. Judenis.

Savanorių niekada nebus per daug

Nors tendencijos kol kas dar nėra labai džiuginančios, tačiau LPF „Viltis–Vikonda“ vadovės teigimu, savanorystės ratas plečiasi. Tai praturtinanti patirtis, padedanti pažinti žmones, įgyti tam tikrų žinių. Didėja supratimas dalintis gerumu.

„Savanoriaudamas supranti, kad egzistuoja labai paprasti dalykai: žvilgsnis, akys, kurios pilnos dėkingumo, dėkingas rankos paspaudimas, šiltas, geras žodis. Manau, kuo daugiau pasėjame gerumo daigų, tuo daugiau pasaulis pasipuošia gerumo žiedais. Geriems darbams nereikia užmokesčio, nes dosnumas, geri darbai patys save apdovanoja“, – šiltais žodžiais savanorystę apibūdino I. Staliorienė.

V. Steponavičiūtė šią veiklą įvardija kaip savo hobį, kuris jai teikia daug džiaugsmo.

„Aš esu žmogus, kuris turi būti su žmonėmis. Kad ir dirbdama pagrindinį darbą, visą laiką neatlygintinai dalyvaudavau visuomeninėje veikloje. Tai yra mano prigimtis. Aš nesiekiu jokios naudos, man patinka žmonėms daryti gera. Man tai teikia džiaugsmo“, – linksmu balsu dėsto moteris.

Vis tik Eglė pastebi, kad savanorių nėra tiek daug, kiek norėtųsi, kad būtų.  Taip, anot jos, yra todėl, kad daugelis jaunų žmonių, net nežino apie savanoriškos veiklos organizacijas savo miestuose.

„Mano nuomone, švietimo įstaigos turėtų daugiau dėmesio skirti mokinių ar studentų supažindinimui su savanoriška veikla bei jos organizacijomis“, – įsitikinusi mergina.

Jai antrina ir ponia Irena.

[quote author=“I. Staliorienė“]Savanorystė – tai viena iš galimybių pažinti save ir kitą žmogų. Proga pamatyti gyvenimą gerumo akimis.[/quote]

„Tapti savanoriu yra kiekvieno žmogaus asmeninis apsisprendimas. Kuo daugiau savanorių, tuo daugiau atliekama gerų darbų, pasakoma gerų žodžių. Per daug jų niekada nebus, nes gerumo, dovanojamo kitam, dar trūksta“, – sako LPF „Viltis–Vikonda“ vadovė.

Savanorystės iššūkiai

Be jau paminėtų mūsų šalies savanorystės trūkumų, ji šiuo metu susiduria ir su kitais iššūkiais. LPF „Tavo svajonė“ vadovas pastebi, kad žmonės nenori investuoti savo laiko, klaidingai mano, jog aš duodu pinigus, o jūs darykit, ką norit. Lygiai taip pat yra ir su darbdaviais. Kai kuriose užsienio valstybėse darbinantis savanoriavimas prideda didelę vertę. Tuo metu Lietuvoje į tai beveik nėra kreipiamas dėmesys.

„Manau, nėra tokios kultūros. Visuomenėje turėtų susiformuoti atitinkami įpročiai, tai po truputį vystosi. Kaip sakoma, karas irgi neateina tuojau pat, tam būna ruošiamasi. Manau, reikia dirbti su visuomene, kad ji suprastų, – svarstė didelę savonariavimo patirtį turintis fondo vadovas. – Pavyzdžiui, mes centre jau užauginome vieną kartą. Bet sugrįžta tik vienas vaikas. Atrodo, ir skiepijai, ir mokei, bet namuose jie to nemokomi. Skiri vaikui 4–5 valandas, bet likusį laiką jis praleidžia kitur. Norėtųsi žmonėse daugiau matyti sąmoningumo.“

Sutinka ir ponia Vida, kad savanorystė mūsų šalyje nėra plačiai paplitusi.

„Kai pasižiūri į kitas šalis, ten visai kitoks požiūris į savanorystę. Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Kad ir, tarkime, šeimose, kaimynystėje, pažiūrėkite, kiek daug pavydo, nesutarimų… Tie, kas daugiau susiduria su sunkumais, nepritekliumi, labiau atjaučia kitą žmogų, padeda jam. Bet kas lengvai eina savo gyvenimo keliu, jie galbūt nesusimąsto apie neatlygintiną pagalbą kitam žmogui“, – mintimis dalijosi ilgametė savanorė.

[quote author=“V. Steponavičiūtė“]Jei žmogus iš prigimties linkęs kitiems gera daryti, jis ir yra tikras savanoris, kuris gali padėti.[/quote]

Mums bekalbant ji taip pat pasvarsto, jog jei savanorių būtų daugiau, visiems dėl to būtų tik geriau. Tačiau greitai susigriebia ir papildo savo mintis.

„Bet reikėtų tikrų savanorių, o ne tų, kurie siekia naudos sau. Jei žmogus iš prigimties linkęs kitiems gera daryti, jis ir yra tikras savanoris, kuris gali padėti. O tie, kas yra su išskaičiavimu, tai tokių savanorių tada geriau jau ir nebūna“, – nukerta moteris.

Panašios nuomonės ir savanorė Eglė.

„Nėra svarbus skaičius žmonių, o ir ne visi ateina nuoširdžiai savanoriauti. Kaip sakoma, svarbiausia ne kiekybė, o kokybė!“ – ryžtingai sako mergina.

Ne visi moka priimti pagalbą

Kaip teigia LPF „Viltis–Vikonda“ vadovė, savanorystė – tai veikla, atliekama savo noru. Ateis diena, kai žmogus supras padaręs mažai gerų darbų. Gerumas pasaulyje yra labai reikalingas. Savanorystė, pasak jos, tuo ir graži. Tik kad ir kokia kilni ir reikalinga savanorystė bebūtų, pasak Eglės, ne visada ir visi ją nori, o galbūt ir moka priimti.

„Ne visi žmonės geba priimti pagalbą, yra žmonių, kurie to drovisi. Būna atvejų, kai nuvažiuojame pas senolius, vežame lauknešėlius į namus ir jie mūsų neįsileidžia. Tačiau tai itin retas atsitikimas. Dažniausiai, kai stengiamės suteikti pagalbą žmonėms, jie ją priima ir labai nuoširdžiai padėkoja. Būna, kad žmonėms net viena kita ašara nurieda. Tokias akimirkas mes ypač vertiname“, – apie savanorės patirtį pasakoja mergina.

Jei kalbėtume apie senelių namus ir jaunuolius, ateinančius kartu su jais pabūti, pabendrauti, užsiimti bendra veikla, ne visi jų gyventojai yra patenkinti tokiu apsilankymu. D. Judenio nuomone, yra kelios to priežastys.

„Mano nuomone, jaunuoliai ir seneliai yra be galo didelė atskirtis šiame laikmetyje, kai yra taip išvystytos technologijos. Šiuo atveju tiek viena, tiek kita karta turėtų būti mokomos suartėti. Nes širdys labai stipriai atitolusios viena nuo kitos ir be paruošimo jiems suartėti yra labai sudėtinga. Kyla klausimas: kuo gali senolis sužavėti jaunuolį ir atvirkščiai – jaunuolis senolį? Tam reikalinga jungtis. Tai gali padaryti tarpiniai žmonių amžiai arba konkreti veikla, orientuota į abu amžius. Tikrai yra įrankių, tik reikia ieškoti, dirbti ir įdėti pastangų“, – įsitikinęs vyras.

Iš patirties apie savanoriavimą kalbanti V. Steponavičiūtė sako, kad lankant vargstančiuosius, materialios dovanos nėra tokios svarbios kaip gyvas bendravimas.

„Pagyvenę žmonės labai nori bendravimo. Jeigu švenčių proga tenka išdalinti suruoštus lauknešėlius, tai pastebime, kad jiems reikia ne tiek tų dovanų, kiek individualaus bendravimo“, – paaiškina ponia Vida.

Senjorai savanoriauti nesiveržia

D. Judenis užsiminė, jog kažkada Trečiojo amžiaus universitete senjorams skaitė paskaitą apie tai, kad išėjus į pensiją jie taip pat gali būti naudingi ir reikalingi kaip ir iki tol. Nereikėtų užsidarius namuose dejuoti dėl šildymo kainų ir pan. Galėtų būti žymiai laimingesni nei yra dabar.

Fondo vadovo paklausiau: „Gal būtent šie žmonės galėtų būti tarpininkai tarp senelių namuose gyvenančių gyventojų ir jaunimo?“ Tačiau pašnekovas tik liūdnai šyptelėjo.

„Kai klausiau, ar kuris nors iš jų yra savanoriavęs, tai visa jų savanorystė – anūkai. Tai reiškia – savas kiemas, savas daržas. Jeigu vienas kraštutinumas būtų Motina Teresė, kuri aukojosi dėl žmonių, tai šiuo atveju viskas daroma tik dėl savęs. Tai yra kultūra, kurios mums niekas neįskiepijo. Tačiau po truputį einama to link. Kaip pavyzdį galime prisiminti, jog iš pradžių buvo tik viena televizija, kuri rinko aukas vargstantiesiems. Šiandien tokių akcijų jau yra beveik kiekvienoje televizijoje“, – paaiškina su visa šeima savanoriaujantis vyras.

[quote author=“E. Arkadijevaitė“]Mano nuomone, švietimo įstaigos turėtų daugiau dėmesio skirti mokinių ar studentų supažindinimui su savanoriška veikla bei jos organizacijomis.[/quote]

Taip pat priduria, kad šia veikla užsiimančių šeimų yra vienetai. Ir be reikalo. Nes būtent taip leidžiamas laikas ir kartu įgyjama patirtis yra labai naudingi visai šeimai.

„Kad ir dabar mūsų dukra studijuoja užsienyje, tačiau tik atsiradus galimybei ji nori bendrauti. Jai trūksta bendravimo, o ne pinigų, filmų, pramogų, bet nori tiesiog paplepėti su tėvais. Ir tai labai smagu“, – džiaugėsi pašnekovas.

Savanoriai – neįkainojami

Žvelgiant į ateitį, mano kalbintos savanorės ir fondų vadovai ją regi žymiai šviesesnę su empatiškesne ir labiau atjaučiančia visuomene, skiriančią ne tik materialius dalykus, bet ir laiko tiems, kam tuo metu viso to labiausiai reikia.

Eglė – jaunosios kartos atstovė ir ji puikiai supranta, kokią didelę naudą gauna neatlygintinai padėdama kitiems.

„Daugelis žmonių yra užsidarę, nes gyvenime bijo daryti klaidų, neturi pasitikėjimo savimi bei dar nėra atradę savęs. Manau, kad savanorystė yra puiki išeitis, nes būtent savanoriaudami mes išmokstame ir išmėginame daugybę naujų dalykų, kurių galbūt niekada gyvenime daugiau ir nebepabandysime, išsiugdome pasitikėjimą savimi. Svarbiausia niekada nereikia bijoti klysti“, – mergina pataria galbūt norintiems, bet vis dar nedrįstantiems savanorio veiklą pradėti žmonėms.

Ponia Irena džiaugiasi, kad gyvenimo kelyje sutinka tik puikius savanorius.

„Yra sakoma: kai duodi, pilnėja širdis, – šypsosi fondo vadovė. – Linkėčiau, kad kuo daugiau žmonių jungtųsi į savanorių gretas. Juk kiekvienas pastebime žmonių, kuriems norisi pasikalbėti, tačiau neturi su kuo, o kitam gal nėra, kas galėtų parnešti duonos kepalėlį iš parduotuvės…

Savanoriams nemokama ne todėl, kad jie beverčiai, o todėl, kad jie neįkainojami. (Sherry Anderson)“.

Padrąsinimas

Pabaigai pašnekovų paprašiau patarimų tiems žmonėms, kurie nori savanoriauti, bet galbūt nedrįsta, nežino, nuo ko pradėti ir kaip galėtų suteikti pagalbą, kam jos reikia.

Eglė: Tikrai būna tokių atvejų, kai žmonės nori daryti gerus darbus, bet nedrįsta. Tokiems žmonėms tiesiog trūksta pasitikėjimo savimi, aš jiems patarčiau labiau pasidomėti organizacijos, kuri juos domina, veikla, pasivadinti keletą draugų, jeigu drovu eiti vienam, ir prisijungti prie savanorių komandos.

Irena: Prižiūrint senyvą kaimyną, pavaišinant jį paruoštu maistu, pagelbėjant ūkyje, sudarant kompaniją pašnekesiui su vienišu žmogumi… Nuo to ir prasideda mažoji savanorystė, tačiau ji yra nuoširdi ir tikra, nes tavęs laukia žmogus, paskambinus į duris, šiam žmogui suvirpa širdelė: „Tai pas mane atėjo…“

Būkime pilietiškesni ir ištieskime drąsiai pagalbos ranką.

Deividas: Yra toks pasakymas: „Nenueisi iki namo kampo, nepamatysi, kas yra už jo.“ Tai belieka tik eiti.

Vida: Nežinau, kaip mieste, bet kaime žmonės nori padėti kitiems sužinodami apie situaciją vienas per kitą. Pavyzdžiui, vienas renka kokį kraitelį naujagimiui, paklausia kito, ar kuo nors galėtų prisidėti ir t. t. Vienas savanoris turėtų pritraukti kitą.

Tad visiems belieka tik palinkėti: „Nebijokite ir eikite drąsiai už to kampo…“