Rūkytos žuvies ragavo net „Rondo“
Pagaliau, pagaliau, pagaliau į virtuvę žengia vyrai! Šįkart jokių pyragų, desertukų ar salotyčių – tikras vyriškas maistas: namie rūkyta minkštutėlė žuvis ir aštri uzbekiška šurpa. Šiais mus vaišino kraštietis Gintaras Bardauskas su šeima. Suprantame, kad seilė jau tįsta, bet pirmiausia kviečiame susipažinti su šio ketvirtadienio virtuvės šefu ir tik paskui gvildenti sąmonę temdančių patiekalų receptus. O jie tikrai tokie!
Kol laukdavo žmonos…
Gintaras pasakoja gaminti pradėjęs dar vaikystėje. Jau pradinėse klasėse jis mokėjo kepti blynus ir obuolių pyragą. Kitas maisto gamybos bumas Gintaro gyvenime buvo studentavimo metais. O naujausia virtuvės era prasidėjo prieš 10-metį.
„Kai aš išėjau į darbą, – juokiasi Gintaro žmona Aušra. – Vyras grįždavo anksčiau, aš – vėliau. Tad jis ir ėmėsi šeimininkauti.“
„Negi lauksi tris valandas, kol žmona grįš iš darbo ir paruoš vakarienę?“ – klausia Gintaras. Tačiau pašnekovas jokiu būdu neleidžia jo vadinti kulinaru iš reikalo. „Jei maistą ruoši iš reikalo, jis nebus skanus, – įsitikinęs Gintaras. – Maistui pirmiausia reikia meilės! Be jos nei skonio, nei kvapo nebus.“
Pradžiamokslį praleido
Ir pradėjo pašnekovas ne nuo paprastosios kulinarijos ir kiaušinienių. Jis iškart okupavo aukštumas – ėmė rūkyti žuvį: lydeką, vėliau starkį, ešerį, plekšnę, kol galiausiai ištobulino karpio ir lašišos rūkymo receptūrą. Dažniausiai Gintaras rūko abi žuvis ir vadina jas bendrai – laškarpiu.
„Lašišą ir karpį žino visi nuo Vilniaus iki Palangos. Be rūkytos žuvies neapsieina nė viena šventė: nesvarbu vykstame į svečius ar svečiai susirenka į mūsų namus. Karštai rūkyta žuvis – privaloma“, – šypsosi Gintaras.
Pakeri visus
Pasak pašnekovo, lašiša dažniausiai labiau patinka moterims, o karpis – vyrams. Kraštiečio žuvies rūkymo meistriškumą įvertino net grupė „Rondo“!
„Šventėme jubiliejų ir turėjo groti „Rondo“. Prieš koncertą pasiūliau vyrams paragauti mano rūkytos žuvies. Jie: „Ne, nevalgysim. Praėjusį savaitgalį Klaipėdoje nusipirkome rūkyto karšio ir apsinuodijome. Neragausim.“ Sakau: „Bet čia mano paties namie gamintas karpis.“ Įkalbėjau, bet kai jie pradėjo ragauti tą karpį, nežinojau, ką daryti. Atimti ar ką? – juokiasi Gintaras. – Maniau, kad svečiams nebeliks. Sakė, kad karpis nerealus.“
„Bičiulio žmona niekad niekur nevalgo žuvies išskyrus mano rūkytą karpį, – pasakoja Gintaras. – Draugų vaikai, kurie irgi žuvies nemėgsta, atėję pas mus kuo puikiausiai valgo. Tėvai stebisi – nesupranta, kas vyksta.“
Žmonai tenka retai
Klausiame Aušros, ar turint tokį vyrą, jai tenka bent kartkartėmis puodais pažvanginti. Nieko nelaukusi tiesą iškloja Bardauskų pagrandukė Saulė. „Labai retai“, – sako mergaitė. Aušra pripažįsta, kad išties tą savaitę, kai lankėmės, jai valgyti gaminti neteko nė sykio.
Gintaras įsitikinęs, kad virtuvėje vienu metu turi būti tik viena šeimininkė, tad jei žmona verda cepelinus, kepa blynus, kugelį, jis nesimaišo.
Atsirado konkurentė
Rūkant žuvį Gintaras nepralenkiamas meistras, bet štai, kai kalba pasisuka apie pyragus, jam belieka pripažinti, kad atsirado šeimoje jį pranokstanti konkurentė. Tai sūnaus draugė.
„Kepdavom su Saule obuolių pyragą, keksiukus, kaneles bandėm, – dėsto Gintaras, – bet nebekepu – konkurencija.“ „Brolio draugės pyragai skanesni“, – nuoširdžiai išduoda čiauškutė Saulė.
Jei virtuvėje suktis dviese, tai į pagalbą Gintaras mielai pasikviečia iš trijų vaikų vienintelę dukrą Saulę. „Be jos aš nespėčiau! Ji bulves, morkas skuta, svogūnus, česnakus lupa. Ką reikia, tą padaro – visus darbus“, – didžiuojasi tėtis.
Skanu ir sotu
Moterys dažnai vaikosi sveikos mitybos vėjų. Vyrai pirmiausia rūpinasi, kad būtų skanu bei sotu, o sveika – kiek išeina. Kovo 8-osios proga Gintaras žmoną nustebino ypatinga vakariene – kepta vištos krūtinėle.
„Su visu pakeliu sviesto! Čia tik vyrams valgyti, – juokiasi Aušra. – Pasižiūrėjau, pasidžiaugiau, bet man pakako ir garnyro.“ Žmona atskleidžia vyro vien komplimentais nelepinanti: jei kažkas nepatiko – pasako tiesiai šviesiai.
Saulutei labiausiai patinka tėčio gaminama aitriųjų paprikų sriuba. Mergaitė džiaugiasi dubenėlį patiekalo suvalganti neišgėrusi nė trupučio vandens. Aušra ypač gardžiuojasi vyro ruošiamu plovu ir pieniška žuviene.
Nekaupia receptų
„Tėtis savaitgaliais visada gamina karštų sumuštinių iš to, ko tiesiog yra namie, – pasakoja Saulė. – Jam patinka eksperimentuoti.“
„Receptų niekad neskaitau. Knygų kokių 20 turiu, bet kam jas skaityti, – šypteli Gintaras. – Praverčiu ir viskas aišku. Savo receptų taip pat surašęs nekaupiu – viską prisimenu. Jei ką nors pamirštu, įdedu to, kas atrodo, kad tinka, ir gimsta kitoks patiekalo skonis.“
Šurpa – uzbekiška sriuba
Tai Gintaro universiteto mokslo draugo jonaviškio receptas. „Aš irgi gaminu šurpą, bet kai būna Audrius – rankų niekas nekiša prie šio patiekalo. Tai jo patiekalas“, – sako pašnekovas.
Didelei porcijai šurpos reikės:
800 g jautienos,
6 didelių morkų, supjaustytų kubeliais,
2 didelių nuluptų česnakų,
18 nepjaustytų bulvių,
2 paprikų,
12 svogūnų,
1 kg šviežių ar konservuotų, bet būtinai luptų pomidorų,
druskos,
prieskonių.
Mėsą kazane (aut. past. – tradiciniame totorių inde, skirtame troškiniams ar plovui gaminti) patroškiname, iškepame. Sudedame visas daržoves, užpilame vandeniu, kad apsemtų ir troškiname. Vienam tokia ruoša užtrunka apie 3 valandas. Jei neturite kazano, tada galima šurpą virti ir puode ant orkaitės, tačiau, pasak Gintaro, skonis vis tiek ne tas.
Karštai rūkyta lašiša ir karpis
Rūkymui šviežią žuvį Gintaras ruošia su Himalajų druska, česnaku ir prieskoniais.
„Pakanka pabarstyti. Prieskoniai patys įsigeria, – aiškina pašnekovas. – Tik skrosti žuvį būtina per nugarą – ne per pilvą. Kai prieskoniai įsigeria, nešame žuvį į rūkyklą. Mūsų rūkykla netradicinė – rūkome kūrendami ne pjuvenomis, kaip daugelis įpratę, o juodalksnio pagaliukais bei elektra. Žuvis būna paruošta po 50 minučių.“
