Reikia žalumos Didžiosios Rinkos aikštėje, ar ne?

Kėdainių senamiestis, pasižymintis unikalia renesanso dvasia ir Radvilų giminės palikimu, vėl tapo diskusijų ir ginčų objektu. Ne taip jau seniai rekonstruota Didžiosios Rinkos aikštė dabar atitinka senovinės, istorinės turgaus aikštės standartą. Žinoma, ne visomis prasmėmis – tačiau bent jau tuo, kad joje nebeliko sovietmečiu sodintų medžių, kurie dengė vaizdą į istorinius senamiesčio pastatus. Ir vis dėlto centrinėje miesto aikštėje gyventojai jaučiasi it ant keptuvės, ypatingai vasarą. Kai saulė spigina ten nėra vietos, kur nuo jos pasislėpti, nes, pasak istorikų ir archeologų, medžių aikštėje niekada nebuvo ir jiems ten ne vieta ir dabar. 

Siūlė alternatyvą sodintiems medžiams

Paskutinis politikų bandymas rasti kompromisą ir suteikti aikštei daugiau jaukumo ir pavėsio gyventojams baigėsi nesėkme. Savivaldybės kolegijoje svarstytas Demokratų frakcijos siūlymas skirti 30 tūkst. eurų aikštės apželdinimui vazoniniais augalais sulaukė griežto pasipriešinimo.

Nors idėjos šalininkai pabrėžė, kad tai neinvazinis būdas didinti erdvės patrauklumą ir jaukumą, valdantieji politikai liko ištikimi specialistų rekomendacijoms.

Liberalas Virmantas Pikelis posėdžio metu akcentavo, kad savivaldybė privalo laikytis istorinės linijos.

„Aš siūlyčiau pasiklausyti specialistų rekomendacijų, architektų, istorikų, įvertinti istorinę reikšmę šitos aikštės, taip, kaip ji buvo suformuota, jos paskirtį – niekada ten nebuvo medžių. Ir vienu laikotarpiu sovietmečiu, kai ta aikštė prarado savo paskirties prasmę, ji buvo, paklauskit istorikų, netgi sudarkyta“, – aiškino politikas.

Visgi opozicijos narė Indrė Saldytė-Eigirdė bandė ginti visuomenės balsą, pabrėždama, kad vazoniniai augalai nėra tas pats, kas medžių sodinimas į gruntą, kuriam prieštarauja archeologai.

„Mes vis tiek turim atsižvelgti į visuomenę, ar ne? Daugelis žmonių tikrai norėtų tos zonos žalesnės. Mes juk nesodintume medžių, mes nepakeistume pastatų vaizdo, bet padarytume zoną jaukesnę“, – argumentavo ji, tačiau siūlymui nebuvo pritarta.

Visuomenės nuomonė aiški – žalumos trūksta

Kol politikai diskutuoja apie istorinę aikštės paskirtį, kėdainiečiai savo nuomonę išreiškia skaitmeninėje erdvėje.

„Rinkos aikštės“ redakcijos socialiniame tinkle paskelbus apklausą apie tai, ar reikia Didžiosios Rinkos aikštėje žalumos, bei pasidalinus dirbtinio intelekto sugeneruotu vaizdu, kaip aikštė galėtų atrodyti, gyventojai itin aktyviai reiškė savo nuomonę. Tūkstantis reakcijų ir daugiau kaip trys šimtai komentarų, kone išimtinai karštai palaikantys žalumos miesto centrinėje aikštėje idėją!

Gyventojų argumentai visų pirma praktiški. Jie atkreipia dėmesį, kad vasarą aikštė tampa „orkaite“, kurioje neįmanoma nei sėdėti, nei mėgautis senamiesčiu.

Daugelis atsimena savo pačių istoriją, kai būdami mokyklinio amžiaus ar kiek vyresni leisdavo laiką miesto centrinėje aikštėje, sėdėdami ant suoliukų po medžių pavėsiu. Dažnu atveju ta istorija jau net nebe sovietinių laikų, kuriuos vis prikiša istorikai.

Taip pat gyventojai ironiškai pabrėžia gana selektyvų istorinės atminties saugojimą – medžių aikštėje esą negalima turėti, bet štai stiklinis kupolas dabartinei valdžiai su istorija kažkodėl nesikerta.

Grindinys taip pat neautentiškas, bet nieko tokio?

O ką jau kalbėti apie naująjį tiltą, kuris su istoriniu miesto senamiesčiu neturi nieko bendro… O bibliotekos pastatas? Jis modernus, gražus, niekas dėl to nesiginčija, bet kaip jis atitinka tą autentiškumo klausimą, kuriuo, kaip vieninteliu argumentu prieš medžius, mojuoja valdantieji?

Visgi iš visuomenės balso darosi panašu, kad visuomenei aikštės autentiškumas yra per didelė kaina už erdvės nefunkcionalumą. O iš rajono valdančiųjų sprendimų akivaizdu, kad jiems rajono gyventojų nuomonė tiesiog nė nerūpi.

Ekspertai griežti: medžiams ten ne vieta, o vazonus vadina „pornografija“

Krašto istorikai savo ruožtu kalba visiškai priešingai, nei kad norėtų Kėdainių krašto gyventojai.

Kėdainių krašto muziejaus vadovas Rimantas Žirgulis anksčiau yra teigęs, kad medžiai aikštėje – tai sovietmečio ilgesio apraiška, nes būtent tuo laikotarpiu aikštė buvo paversta skveru, taip sunaikinant jos pirminę, prekybinę-reprezentacinę paskirtį.

Istorikas Vaidas Banys pripažįsta, kad archeologams medžiai trukdo dėl šaknų, ardančių kultūrinį sluoksnį, o istorikams – dėl vaizdo iškraipymo. Tačiau jis negaili kritikos ir dabartiniam rezultatui.

„Dabartinis aikštės rekonstrukcijos rezultatas liūdnokas. Padaryta didelė „orkaitė“ miesto centre ir ties tuo darbai išsikvėpė“, – anksčiau yra komentavęs V. Banys.

Anot jo, medžių iškirtimas buvo tik pirmas žingsnis autentiškumo atkūrimo link, kuris neteko prasmės, nes nebuvo įgyvendinti kiti vizijos elementai.

„Nuo medžių lapijos išvaduota renesanso architektūra buvo užteršta ar visai užgožta monstriško tilto, neturinti kur plaukti vytinė švartuojama prie modernaus betoninio molo. Reformatų bažnyčia be gailesčio atskirta nuo Didžiosios Rinkos, tarp jų pastačius biblioteką.“

V. Banys taip pat negailestingas idėjai apie vazoninius medžius, kuriuos politikai bandė pateikti kaip kompromisą: „Medžiai vazonuose yra absoliuti pornografija.“

Ar istorija ir žaluma suderinami?

Kėdainių diskusija nėra unikali – daugybė Europos miestų sprendžia tą pačią dilemą. Kaip išsaugoti istorinį vaizdą ir kartu pritaikyti erdvę klimato kaitos iššūkiams bei gyventojų poreikiams? Nors daugelis didžiųjų senųjų turgaus aikščių Europoje iš tiesų išlieka plynos, pastarojo dešimtmečio tendencijos rodo posūkį lankstumo link.

Štai Ispanijoje, Valensijoje, esanti Plaza de la Reina (Reina aikštė) yra vienas iš moderniausių lankstaus požiūrio į istoriją pavyzdžių. Po 2022 m. rekonstrukcijos ši istoriškai plyna aikštė pasikeitė neatpažįstamai. Joje pasodinta per 400 medžių, dalis jų – specialiuose vazonuose ar talpose. Miesto valdžia nusprendė, kad ekstremalūs karščiai ir gyventojų poreikiai yra svarbesnis veiksnys nei griežtas XVIII a. vaizdo laikymasis.

Prancūzijoje, Monpelje, esanti Place de la Comédie taip pat buvo apsodinta ne kuo kitu, o vazoniniais augalais. Milžiniški vazonai su medžiais padėjo suformuoti vadinamąjį miesto mišką ir leido išvengti kasinėjimų ten, kur po grindiniu yra komunikacijos ar archeologija, bet suteikė žmonėms reikiamą komfortą.

Italijoje, Milane, esanti Duomo aikštė (Piazza del Duomo), kuri laikoma viena konservatyviausiu Italijos erdvių, prieš kelis metus taip pat pasikeitė. Dideliuose vazonuose aikštės pakraščiuose buvo pasodinta medžių. Ir nors projektas sulaukė kritikos dėl „neistoriškumo“, turistai ir gyventojai jį pamėgo kaip vienintelę vietą pailsėti nuo akmeninių pastatų kaitros.

Galima galvoti, kad pietinės šalys negali būti lyginamos su Lietuva, mat vasaros ten karštesnės ir turistų daugiau. Bet panašių pavyzdžių turime ir visai čia pat.

Štai Estijoje Talino Rotušės aikštė taip pat palikta plyna, tačiau vasaros metu, ypatingai per renginius, į ją atgabenami vazonai su medžiais ar kitomis augalų kompozicijomis, kurie po kurio laiko būna išvežami. Tai leidžia išlaikyti aikštės universalumą, mat vasarą ji būna jauki ir žalia, o žiemą – erdvi Kalėdų mugei.

Kėdainių Didžiosios Rinkos aikštės situacija puikiai iliustruoja konfliktą tarp teorinio paveldo išsaugojimo ir praktinio miesto gyvenimo. Istoriko V. Banio mintis, kad „didžiausia problema yra mūsų miesto valdžia, neturinti jokios senojo miesto idėjos“, verčia susimąstyti. Jei aikštė paliekama plyna vardan istorijos, kodėl kiti senamiesčio elementai – tiltai, bibliotekos pastatai bei kiti elementai – tą istoriją griauna?