Rašybos klaidos XXI a. gėdos nebekelia?

Neretai žmonės labai bijo apsikvailinti viešumoje – padaryti klaidą, parodyti kitiems, kad kažko nemoka, ne taip kažką pasakyti, susipainioti žodžiuose, kalbėti nerišliai. Su tuo susijusi ir viešo kalbėjimo baimė, kuri, sakoma, yra viena iš pačių didžiausių žmogaus baimių.

Tačiau neraštingumui gėdos daugelis jau nebejaučia. Ir visai nebijo viešoje erdvėje rašydami demonstruoti grubias ir kartais net sunkiai protu suvokiamas rašybos klaidas. O jei tokiam klaidų maišeliui dar pastabą kas duoda…

Gėdinamas būna ne tas, kuris klaidų pridarė ir net nesivargina jų taisyti, bet tas, kuris jas pastebėjo. Ar raštingumas išėjo iš mados?

Rašyti taisyklingai… tingi?

Kokios gali būti tokio itin smarkiai išplitusio neraštingumo priežastys? Ar savo laiku kažkas tiesiog neišmoko rašybos? Bet tuomet – kas trukdo mokytis jau baigus mokyklą? O gal toks žmogaus supratimas – mokslo, raštingumo nuvertinimas?

Psichologas Aurimas GUDAS sako – su neraštingumu jis susiduria itin dažnai. Ir visa tai prasidėjo toli gražu ne ką tik.

„Pamenu laikus, kai internete parašius komentarą ar pranešimą lietuviškomis raidėmis, jį publikavus, tekstas išsikraipydavo ir vietoje lietuviškų raidžių atsirasdavo neaiškūs simboliai. Nebuvo prasmės rašyti taisyklingai, nes šveplai parašytas tekstas būdavo suprantamesnis.

Ir ši problema galiojo tikrai ne vienerius metus.

Mintys.lt svetainės komentarų skiltyje buvau palikęs priminimą: „Visi sakiniai lietuvių kalboje pradedami didžiąja raide. Visi lietuviški žodžiai rašomi lietuviškai.“ Tuo metu daug kas rašydavo šveplai ir man tekdavo tuos komentarus taisyti.

Dar visai neseniai tekdavo raginti lietuvius rašyti taisyklingai ir dažnai sulaukdavau pasiteisinimo, kad jie yra užsienyje.

Tokie pasiteisinimai man rodėsi juokingi, nes iškart prieš akis iškildavo vaizdas, kad Lietuvoje visi naudoja lietuviškus kompiuterius „Šilelis“ ir tik jie suteikia galimybę rašyti taisyklingai.

Manau, kad šiuo metu žmonės leidžia sau rašyti netaisyklingai, nes tingi.

Spėju, kad dauguma tokių tekstų rašomi išmaniuoju telefonu. Kad išmaniuoju būtų patogu rašyti lietuviškai, reikia įsidiegti lietuvišką raidžių išdėstymą“, – sako psichologas pridurdamas, kad kitos neraštingumo priežastys gali būti ir gilesnės.

Pavyzdžiui, nepagarba lietuvių kalbai, skaitytojams, pačiam sau.

Pramogaujant stengtis nenori

A. Gudas atkreipia dėmesį – socialiniai tinklai yra prilyginami pramogai. O ten, kur žmogus pramogauja, stengtis ir įtemptai galvoti nesinori.

„Turbūt vieta, iš kurios rašomi tekstai socialiniams tinklams, vaidina svarbų vaidmenį. Namie juk atsipalaiduojame. Dauguma žmonių socialiniuose tinkluose tiesiog pramogauja. O ten kur pramogos, pastangų dėti nesinori.

Manau, kad vertėtų jausti atsakomybę ne tik už savo veiksmus, žodžius, bet ir už tekstus, nes ir jais mes rodome pavyzdį kitiems. Jei staiga pradėčiau švepluoti, nors galiu kalbėti normaliai – žmones tai įžeistų. Taip pat ir su šveplais tekstais. Juk žmonės gali rašyti taisyklingai“, – ragina pašnekovas.

[quote author=“A. Gudas“]Manau, kad vertėtų jausti atsakomybę ne tik už savo veiksmus, žodžius, bet ir už tekstus, nes ir jais mes rodome pavyzdį kitiems.[/quote]

Ar verta grūmoti pirštu?

Dažniausiai tie, kurie išreiškia nuostabą dėl itin skurdžios kažkieno rašybos, gauna stiprų atkirtį. „Ne diktantas“, „visi suprato, ką noriu pasakyti“, „neturi ką pasakyti, kabiniesi prie rašybos“ ir t. t. ir pan. Darkyti kalbą darosi norma, o prašyti taisyklingos rašybos – nebenormalu.

„Žmonėms nepatinka, kai jiems nurodinėjama. Jei gaunu kritikos, negi imu ir taip akimirksniu keičiuosi? Žinoma, kad ne. Dažniausiai ginuosi, pykstu, neigiu, liepiu pažiūrėti į save.

Paskui gal pamąstau, ar čia tiesą žmogus pasakė. Daugumai žmonių mokymasis baigėsi mokykloje ir jie galvoja, kad nieko naujo jiems išmokti nebereikia.

Man patinka mokymosi visą gyvenimą idėja. Tokiu būdu nuolat lieki jaunas. Gėdos turbūt neliko, nes daug kas taip daro ir mes švepliems tekstams labai tolerantiški.

Šveplus tekstus suprasti nėra sunku, bet pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui, žodžiai „šunelis“ ir „sūnelis“ švepląja kalba rašomi vienodai. O tai jau gali vesti į nesusipratimus.

Suklydusiam žmogui kritika turi būti išsakoma tiesiogiai, tad daug mandagiau parašyti jam privačiai, o ne rašyti viešą komentarą. Pats taip esu daręs ir nesulaukdavau „atsišaudymo“. Atvirkščiai, dažniausiai padėkodavo už pastebėtą klaidą“, – pataria psichologas A. Gudas.

Raštingumas – išsilavinimo pagrindas

Vilniaus Universiteto viešųjų ryšių srityje dirbanti Miglė VALAITIENĖ, baigusi žurnalistikos bakalauro ir politikos mokslų magistro studijas sako – raštingumas yra viso ko pagrindas.

Galima sakyti, kad lengva kalbėti žmogui, kuriam lietuvių kalba visada sekėsi. M. Valaitienė sako, kad rašyti be klaidų visada sekėsi puikiai, bet paaiškinti taisykles ji galėdavus ne visuomet.

„Pamenu, viena klasės draugė mane net praminė ,,kablelininke“, nes be jokių klaidų sudėdavau skyrybos ženklus į reikiamas vietas tekste, bet paaiškinti, kodėl taip – nesugebėdavau. Tiesiog sakydavau, kad tikrai taip reikia, tarsi nujausdavau.

Ir iki šiol turiu tą, kaip aš vadinu, kalbos pajautimą“, – sako M. Valaitienė.

Visgi ji griežtai vertina visus kalbos vartotojus – sugebėti be klaidų parašyti elektroninį laišką, užpildyti gyvenimo aprašymą ar kokį kitą raštą, jos teigimu, būtina.

„Esu iš tų žmonių, kurie niekada neperka paslaugų, kurių aprašymuose yra klaidų. Esu įsitikinusi, kad nesugebantis taisyklingai rašyti žmogus nebus geras jokios srities specialistas. Būna, kad savo paslaugas siūlo net mokytojai, o rašo su klaidomis. Ar samdytumėte tokį mokytoją? Kaip jis išmokys vaikus, jei pačiam dar reikėtų grįžti į mokyklos suolą? Raštingumas yra pagrindas“,– akcentuoja specialistė.

Klaidos skirtingos

Ar galima vienodai vertinti tą, kuris palieka tekste mechaninių, spausdinimo klaidų (per skubėjimą supainioja raides vietomis, praleidžia raidę ar pan.) ir tą, kurio klaidos rodo visišką rašybos, žodžio struktūros ir elementarių rašybos taisyklių neišmanymą?

Ir kaip tokie, kurie, rodos, nei paprasto sakinio rišliai nesurezga, pelno savo eterio dalį?

„Manau, kad išsilavinę žmonės supranta raštingumo reikšmę. Problema yra ta, kad internetas suteikia platformą tai vadinamai vox populi, kai kiekvienas, įperkantis interneto paslaugą, gali laisvai rašyti viešojoje erdvėje.

Jei anksčiau rašančiuosius viešai ribodavo ir tikrindavo redaktoriai, dabar visi skelbia laisvai bet kokį turinį. Taigi į viešą erdvę patenka tie, kurie anksčiau to nebūtų galėję padaryti.

Tokios tendencijos turi ir teigiamų pusių, pavyzdžiui, prasiplečia demokratija. Tačiau kartu į viešumą patenka tie neraštingieji.

Žinoma, suprantu (ir pačiai pasitaiko), kad rašant telefonu nusispaudžia ne tos raidės. Į tokias spausdinimo klaidas nekreipiu dėmesio. Bet tikrai matosi, kai žmogus neskiria, kur turi būti nosinė, kur ilgoji, kur „e“, o kur „ia“.

[quote author=“M. Valaitienė“]Esu iš tų žmonių, kurie niekada neperka paslaugų, kurių aprašymuose yra klaidų. Esu įsitikinusi, kad nesugebantis taisyklingai rašyti žmogus nebus geras jokios srities specialistas.[/quote]

Būna, kad draugiškai pataisau. Protingieji padėkoja ir pasitaiso, kiti – labai susierzina“, – sako M. Valatienė pridurdama, kad jos manymu žmogus, kuris gavęs pastabą pasitaiso, yra vertas pagarbos.

Nemoka internete, nemoka ir gyvai

Dažnai kyla klausimas – kodėl tų neraštingųjų daugėja, rodos, dienomis? Ką mokyklos daro, nejau nieko nebeišmoko?

Na, ką jos daro – tą patį, ką ir anksčiau, tik kiek kitaip. Kiekvienais metais egzaminai vertinami kaip „sunkūs, kaip niekada“. Tad ar egzaminai sunkėja, ar mokiniai prastėja?

O gal visgi gyvenimas tiesiog viską dėlioja taip, kad rašyba palaipsniui stumiasi net ne į antrą, o į žymiai tolimesnį planą.

Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Ernesta Zabutkienė sako – į rinką atėję ir kiekvienam prieinamais tapę telefonai, kompiuteriai ir internetas vaidina esminį vaidmenį šioje raštingumo kovoje.

„Taisyklingai kalbėti ir rašyti yra kiekvieno žmogaus pareiga, nes kalba – unikalus žmonijos kūrinys, leidžiantis iš kartos į kartą perduoti atskirų tautų ir šalių kultūrą, patirtį, vertybes.

Deja, raštingumas daugeliui žmonių nebėra prioritetas. Tokį požiūrį į raštingumą lemia įvairūs veiksniai. Kalbant apie šiuolaikinę kartą, užaugusią kompiuterinių technologijų amžiuje, būtent internetinė erdvė yra ta vieta, kurioje prastėja raštingumo įgūdžiai.

Didžioji dalis interneto vartotojų neskiria didelio dėmesio taisyklingai rašybai. Nemažai pranešimų parašoma be lietuviškų simbolių.

Taip pat dėl laiko taupymo, o gal tingumo, žmonės nevengia vartoti ir žodžių sutrumpinimų, kurie iškraipo tikrąją žodžio sandarą ir reikšmę. Viso to pasekmės atsispindi ir realioje aplinkoje – žmonės nebegeba taisyklingai kalbėti, rišliai reikšti minčių bei rašyti savo gimtąja kalba“, – sako pedagogė.

Pašnekovė akcentuoja, kad ilgą laiką mobiliuosiuose įrenginiuose nebuvo pritaikytų lietuviško rašto ženklų, tad užaugo visa šveplai rašančio jaunimo karta. Nors šiuo metu galime džiaugtis lietuviška abėcėle mobiliuosiuose telefonuose, tačiau senus įpročius ne taip paprasta pakeisti.

Pokyčiai mokiniuose

Netiesa, kad į mokyklą vaikas ateina it Tabula rasa. Nuo ankstyvo amžiaus mobiliuosius telefonus ar planšetes gaunantys vaikai iš karto ugdo ir netinkamus skubaus rašymo pagrindus, maža to, galimybė viską gauti sekundžių greitumu neigiamai veikia vaiko raidą, kantrybės ugdymą, poreikį dėti savo paties pastangas.

„Lengva pastebėti, kai į mokinių rašto darbus perkeliami skubaus, neatidaus, fragmentiško elektroninio bendravimo įgūdžiai. O ypač neramina tai, kad ir mokinių mąstymas darosi nenuoseklus, jų sakiniai pabiri, nerišlūs.

Nebėra nepatogu ir suaugusiesiems viešai rašyti be nosinių raidžių, tikrinius daiktavardžius rašyti mažąja raide, vartoti trumpinius. Pastebimai skursta šiuolaikinės kartos žodynas, akivaizdu, kad informacinės technologijos veikia mokinių rašto darbų kalbą.

Prieš kelerius metus atliktoje apklausoje Lietuvos mokyklų lituanistai įvardijo, kad menkstantį mokinių raštingumą lemia visuomenėje vyraujančios neigiamos kalbinės nuostatos, menka motyvacija mokytis lietuvių kalbos, nepalanki bendroji kalbinė aplinka (smuktelėjęs viešosios kalbos lygis), sumenkęs vaikų grožinės literatūros skaitymo lygis, neapgalvota ir neįžvalgi švietimo politika (kalbos mokymo metodikos trūkumai, netinkamos mokymo priemonės), kai kurių rašybos taisyklių neracionalumas ir šių dienų visuomenės poreikių neatitikimas, taip pat negebėjimas sparčiai ir tinkamai pritaikyti informacinių technologijų lietuvių kalbos reikmėms“, – sako su problema akis į akį kasdien susidurianti lietuvių kalbos mokytoja.

Klaidos atstumia

Jau nekyla jokių abejonių, kad tai, kaip rašome, apibrėžia mus – kas mes, kokie mes. Jei rašyba nuvilianti, nei mūsų paslaugų kam reikės, nei mes patys kažkam būsime įdomūs.

„Iš tikrųjų suerzina, kai populiariuose portaluose, spaudoje pamatau paliktų rašybos klaidų – kartais tiesiog nebaigiu skaityti straipsnio, kartais atkreipiu dėmesį į autoriaus pavardę.

Žinoma, neišvengiamos žmogiškosios klaidos, kai per skubėjimą, neatidumą galbūt supainiojama, praleidžiama raidė ar žodis, kuris iškraipo sakinio prasmę ar teksto mintį. Tačiau negaliu ramiai žiūrėti tiek į žinomo veikėjo, tiek į eilinio žmogaus paliktas elementarias rašybos klaidas.

Raštingas žmogus net ir skubėdamas nepadarys klaidų, o padaręs pasitaisys. Išsilavinimo stoka atsispindi žmonių kalboje ir elgesyje. Kaip sakytinė kalba rodo kalbančiojo lygį, taip raštas apibūdina jį parašiusįjį.

Kiekvienas turėtų suprasti, kad rašyti bet kaip, nepaisant priimtų rašybos normų, patinka mums jos ar ne, – tai nepagarbos savo kalbai, jos kultūrai ženklas, rodantis menką savimonę“, – griežtai sako E. Zabutkienė.

Keičia mokymo būdus

Panašu, kad šiandien mokytojams tenka ypač sunki užduotis. Jie turi ne tik išmokyti, bet, pirmiausia, sudominti. Ar tai mokytojo darbas? Gal visgi domėjimąsi kalba ugdyti reikia jau šeimoje, o taisyklingos rašybos svarbą diegti nuo pat mažens?

„Rašybos neišmokysime, neišugdę pozityvaus mokinio požiūrio į kalbą. Visais laikais mokykloje buvo skirtingų poreikių ir gebėjimų mokinių. Todėl ir darbo metodai yra įvairūs – nuo kasdienių pamokų iki netradicinių kūrybiškų veiklų.

Pirmiausia – su mokiniais atsisakėme leidyklų siūlomų pratybų, kuriose dažniausios užduotys – tik įrašyti praleistas raides ar žodžius. Šiuolaikiniai mokiniai skuba atlikti tokias užduotis – neperskaito viso teksto, neįsigilina ir nebesuvokia teksto prasmės.

Vis dažniau pamokose rašome diktuojamus ilgesnius ar trumpesnius tekstus – rašydami ranka mokiniai įsidėmi sunkesnius rašybos atvejus, išgirsta gražios ir turtingos kalbos pavyzdžių.

Dažnai po diktuoto teksto mokiniams tenka kūrybinė užduotis – sugalvoti pabaigą, argumentuotai parašyti savo nuomonę ir kt.

Šeštų ir aštuntų klasių mokiniai išbando savo raštingumo įgūdžius diktantų konkursuose – pirmiausia diktantai rašomi mokykloje, vėliau nugalėtojai varžosi rajoniniuose diktantų konkursuose.

Kasmet mokinius pakviečiame dalyvauti Nacionaliniame diktante.

Žinoma, diktanto tekstas mokiniams dažnai būna nelabai suprantamas, per sudėtingas, bet vėlgi – jiems įdomu, kai tekstą diktuoja ne mokytojas, kai išgirsta naujų žodžių, kurių rašybą remdamiesi taisyklėmis patys turi skubiai išsiaiškinti.

Labai svarbu parašius diktantą aptarti būdingiausias klaidas, išsiaiškinti, kokios rašybos spragos.

Mūsų progimnazija kasmet inicijuoja rajoninį 5–6 klasių mokinių dailyraščio konkursą. Būtinosios konkurso sąlygos – dailyraštis rašomas ranka, rašytinėmis raidėmis rašaliniu parkeriu mėlynu rašalu.

Korektūros priemonėmis (juostelėmis, pieštukais, tepikliais ir pan.) naudotis negalima. Mokinių darbai vertinami pagal teksto išdėstymą, rašto aiškumą ir tolygumą, darbo estetiką, atidumą ir kalbos taisyklingumą – darbas su klaidomis nevertinamas.

Tad daugeliui mokinių šis konkursas – nelengvas iššūkis, nes besistengdami rašyti dailiai, įvelia klaidų, dėl kurių tenka ne vieną kartą perrašyti savo darbą“, – pasakoja mokytoja pridurdama, kad ir informacinių technologijų galimybes jie išnaudoja.

Sakoma, kad knygų skaitymas itin gerai lavina: ugdo fantaziją, plečia žodyną, pasąmoningai moko rašybos ir skyrybos, lavina iškalbą, plečia istorines ir kultūrines žinias. Knygų skaitymas ir jų aptarimas yra neatsiejama mokinio ugdymo dalis.

Ieško priežasčių

Ar dar galima „pagydyti“ visuomenę užklupusią neraštingumo ligą? Panašu, kad turime vieną „prarastąją“ kartą, kuri jau nenori keistis, bet vaikai ir jaunuoliai – mūsų visų šviesi ateitis, kurią dar galima pakreipti teisinga ir taisyklinga kryptimi.

„Sakoma, kad klysti yra žmogiškas. Klaidų smerkti nereikia – jas reikia analizuoti, aiškintis priežastis ir metodiškai šalinti. Joks medikas nesiims gydyti nenustatęs diagnozės, o mokytojas negalės sėkmingai mokyti rašybos, nežinodamas klaidų priežasčių.

Labai svarbu išsiaiškinti, kodėl padaryta vienokia ar kitokia klaida – ar taip dėl to, kad dabar „taip madinga“, taip greičiau, taip patogiau ir t. t., ar dėl tam tikrų vystymosi sutrikimų, o gal dėl to, kad žmogaus šeima daugiakalbė ar grįžusi iš užsienio ir todėl kalbos vartojimo patirtys visai kitokios.

Labai svarbu, kad tiek mokinys, tiek suaugęs žmogus jaustų atsakomybę už gimtąją kalbą, kad suprastų, jog nuo šnekamosios kalbos kultūros, nuo rašomosios kalbos taisyklingumo priklauso mūsų kalbos ir netgi mūsų tautos likimas“, – akcentuoja E. Zabutkienė.