Psichologas apie forumus: „Gydosi vienas, o sveiksta visi“

Paskaičiuokite kelias grupes ar forumus šiuo metu sekate ir esate užsiprenumeravę jų naujienas savo socialinio tinklo paskyroje. Tikriausiai mažai rastume žmonių, kurių skaičius būtų lygus nuliui. Tik ar visada kritiškai įvertiname ten skelbiamą informaciją, dalijamus patarimus, kaip gydytis ar elgtis vienoje ar kitoje situacijoje? Atrodytų, šiame amžiuje, kai taip lengva susirasti ir tiek daug „tikros“ informacijos, mes vis dar vaikštome tamsiais forumų, neaiškių grupių, kur kimšte prikimšta netikros informacijos, koridoriais.

Pamenate, kol dar nebuvo feisbuko ir kitų socialinių tinklų, ypač populiarus buvo forumų portalas supermama.lt Jame lankydavosi ne tik tos, kurios turi vaikų, bet ir tos, kurios jų neturi, bet visada nori išreikšti savo nuomonę ar patarti. Ten informacijos galėjai rasti apie viską ir apie visus. Kaip rašoma pipedija.com, „anosios viską žino – kaip namą statyti, kur plyteles pirkti, kaip kopūstus genėti ir, savaime aišku, kaip rūpintis savo ir savo mažylio sveikata. Ir, žiūrėk, atsiranda ne viena mamytė, kuri jomis patiki“. Panaši situacija šiais laikais yra ir su socialiniuose tinkluose vešinčiais forumais bei grupėmis.

Kodėl lietuviai tingi naudotis medijų teikiamomis galimybėmis – užuot pasinaudoję medijų įrankiais ir akimirksniu susiradę reikiamą informaciją, klausinėja vieni kitų apie ligas, legalius ir nelegalius dalykus bei kitus reiškinius nuomonių ir gandų forumuose? Kodėl gajus šis reiškinys?

Pasijunta genties dalimi

Pasirodo, tai aktualu ne tik lietuviams. Štai viename socialiniame tinkle įvairių tautų atstovai komentuoja ir svarsto, kodėl žmonės apskritai jungiasi į internetines bendruomenes ar forumus.

Pavyzdžiui, vienas amerikiečių lektorius ir žinių valdymo specialistas Stan‘as Garfield‘as teigia, jog žmonės į grupes ar forumus jungiasi, nes būtent ten susirinkę žmonės yra geriau įsigilinę į su viena ar kita sritimi susijusias problemas, klausimus, dalijasi informacija ar idėjomis, sprendžia vienas kito problemas.

Kaip vienus iš didžiausių forumų privalumų jis įvardija efektyviausią ir greičiausią priemonę atsakymams gauti. Taip pat grupėse paprastai vyrauja daug įvairesnių ir platesnių pažiūrų žmonių nuomonių, didesnis atsakiusiųjų skaičius ir beveik šimtaprocentinė sėkmė, kad bus atsakyta į vieną ar kitą klausimą.

Kito profesionaliu rinkodaros specialistu prisistatančio Nicholas‘o Braman‘o nuomone, internetinės bendruomenės ir forumai žmonėms suteikia kitą galimybę – pasijusti genties dalimi. O, tarkim, kokios nors mažos nišos atstovai būtent ten lengviau suranda bendraminčius, dalijasi ir kuria jiems aktualų turinį, diskutuoja. N. Braman‘o nuomone, praeityje dažniausiai grupės ar bendruomenės galėjo kurtis tik iš vietinių gyventojų. O internetas tuos barjerus žymiai sumažino. Taigi, bendruomenės ir forumai virtualioje erdvėje kasdien gali būti ir yra kuriami apie bet ką, apie tai, ko net neįsivaizduojame. Rinkodaros specialistas taip pat pažymi, kad atsiradus įvairiems forumams ir internetinėms bendruomenėms žmonės turi galimybę susirasti bendraminčių, apie kuriuos negalėtų net pagalvoti, jei tokių grupių nebūtų.

Žmonių nuomonė apie forumus, grupes, juose skelbiamą informaciją ir jų reikalingumą priklauso nuo daugelio dalykų. Tačiau, kad ir kiek apie tai diskutuotume, jie vis dėlto egzistuoja, o besinaudojančių ir reiškiančių juose mintis ir nuomones visame pasaulyje yra begalė. O apie lietuviškuosius ypatumus šįkart kalbėjausi su psichologu, filosofu, psichika.eu įkūrėju ir kėdainietiškų šaknų turinčiu Edvardu ŠIDLAUSKU.

– Kodėl lietuviai, užuot susiradę patikimos informacijos internete rūpimu klausimu, lankosi įvairiuose forumuose, grupėse, kur savo nuomonę taip pat reiškia ir abejotinos reputacijos ir išsilavinimo tam tikroje srityje turintys žmonės, kartais galbūt net tendencingi, t. y. siekiantys patraukti kuo daugiau „neapsisprendusių“ žmonių į savo pusę, taip siekdami sau naudos?

– Amerikiečių psichologas ir Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas pastebėjo, jog žmogus turi tarsi dvi mąstymo sistemas. Viena yra instinktyvi, besiremianti emocijomis, žaibiška, o kita racionali, lėtesnė. Paradoksalu tai, kad pirmojoje sistemoje susiformavusios patirtys tampa pagrindu antrosios sistemos kuriamiems sprendimams, pasirinkimams ar įsitikinimams.

Kitaip tariant, užmezgę malonų emocinį ryšį su žmogumi, mes darome tiesioginį poveikį jo ar jos racionaliems sprendimams, kurie tiesiog intelektualiai adaptuoja, pateisina, pasirenka tai, kur jau yra palinkusi šeimininko širdis. Gal todėl daugelis žmonių labiau pasitiki tais, su kuo yra užmezgę kažkokį žmogišką santykį, kažkiek maloniai pabendravę, nei tais, kurie gal ir yra kompetentingi, bet atrodo nutolę ir svetimi. Tuo pagrindu yra sukurta gausybė manipuliacinių strategijų, taikomų pardavimuose, tokių kaip „mažas prašymas, didelis prašymas“, „koja tarpduryje“ ir panašiai. Verslininkai puikiai žino, kad įmonės klientas mielai mokės ir didesnę kainą, jei su bendrove jį sieja malonus emocinis ryšys.

Atsakant trumpai į jūsų klausimą, manau, kad forumo žmonės atrodo artimesni, labiau suprantami, labiau įtraukiantys emocine prasme.

– Galbūt mūsų žmonėms vis dar trūksta kritinio mąstymo, kad suprastų, jog atsakymo iš tiesų reikėtų ieškoti ne kitų patirtyse, ganduose, o pas specialistus?

– Išties, kaip sakė vienas mano dėstytojas, filosofijos profesorius, daugelis žmonių galvoja, kad jie galvoja, bet išties taip nėra. Jie tik atkartoja svetimas mintis, remiasi iracionaliais, jiems patraukliais vaizdiniais apie gyvenimą, žmones ar save, emocijomis, tad apie jokią logiką ar kritinį mąstymą kalbos nėra.

[quote author=“E. Šidlauskas“]Kritinio mąstymo labai trūksta ir jis nėra savaime suprantamas dalykas, tai intelektualinis raumuo, mąstymo kultūra, kuriuos galima ugdyti.[/quote]

Kritinio mąstymo labai trūksta ir jis nėra savaime suprantamas dalykas, tai intelektualinis raumuo, mąstymo kultūra, kuriuos galima ugdyti. Deja, bet tolydaus sąmoningumo ugdymo mes neturime, mano supratimu, nei mokyklose, nei universitete. Kažkiek prie to prisiliečiama per etikos pamokas ar per logikos semestrą aukštojoje mokykloje, bet, mano galva, tai nėra pakankama. Todėl labai palaikyčiau filosofijos programą nuo darželio iki universitetinių studijų.

Antra vertus, kaip jau ir minėjau prieš tai, galima turėti puikią erudiciją, kritinio mąstymo pagrindus, bet matyti tai, ko nėra (angl. wishful thinking). Čia kaip su kai kuriais politikais, kad ir kiek jie vogtų, kažkam jie atrodo visvien patikimi ir dori. Pagrindinė prevencija tokiam iracionalumui mažinti – tai emocinis raštingumas, geresnis savęs pažinimas, sąmoningumas.

– O gal ne visada pakanka profesionalios informacijos, todėl tenka kliautis forumuose diskutuojančių žmonių mintimis?

– Be abejo, mes gyvename nuolatinio atsinaujinimo būsenoje, šiandien nusipirkote telefoną, rytoj jis jau prašo atnaujinti jo programas ir taip visur. Kažkokios srities entuziastai kartais gali nepaprastai giliai perprasti kažkokį specifinį, jiems aktualų klausimą, o specialistas galės pateikti tik bendro pobūdžio žinias. Manau, toks ir yra įvairiausių forumų privalumas, jei ten renkasi išties tos srities entuziastai, kurie ieško tiesos ir naujų žinių.

– Kokie paprastai tai būna žmonės (žemo išsilavinimo, žemo intelekto, gyvenantys regionuose ar pan.), ieškantys svarbios informacijos forumuose, grupėse?

– Sunku pasakyti, spėlioti nesinori, o kažkokių tyrimų neturiu po ranka. Galiu tik pasakyti, kokia publika renkasi mano administruojamuose socialinio tinklo puslapiuose, skirtuose psichologijai. 80 proc. sudaro moterys tarp 18 ir 44, dauguma jų išsilavinusios, dirba versle ar socialiniame sektoriuje.

– Nejaugi tik lietuviai tiki „pletkais“ ir kitų patirtimi? Ar tai yra neišprususios tautos bruožas? O gal žinote, kokia situacija yra kitose šalyse?

– Nemanau, kad tai tik lietuviams būdingas reiškinys, tai, ką vadiname geltonąja spauda, yra paplitę visame pasaulyje. Šį žanrą priskirčiau prie pramogų. Žmonės patiria tam tikrą malonumą žiūrėdami pro rakto skylutę į kitų gyvenimus, apkalbėdami, pasakodami ir klausydamiesi įvairių gandų patiria tam tikrą emocionalų sužadinimą, kurio, matyt, taip trūksta kasdienybėje.

– O gal apskritai žmonės pavargo nuo to netikro, skubančio pasaulio, kur tiek daug veidmainystės, paslėptos reklamos, nenuoširdumo, greitumo… Todėl jie jaučiasi saugesni, labiau suprasti tokiuose forumuose, kur renkasi lygiai tokie pat „paprasti“ žmonės ir dalijasi tokiomis pat problemomis kaip ir jų? T. y. nesijaučia vieniši su savo ligomis ir bėdomis?

– Tikrai yra tiesos, iš esmės tuo principu ir grindžiamos savipagalbos ar psichoterapinės grupės, būdami tarp panašaus likimo brolių ar seserų pasijuntame kažkaip geriau. Gydosi vienas, o sveiksta visi, toks yra grupinės terapijos moto.

[quote author=“E. Šidlauskas“]Verta prisiminti, kad žmogus tampa žmogumi, tik būdamas tarp žmonių, augdamas gamtoje – jis tiesiog laukinis, tad bendravimas yra būtina tapimo žmogumi sąlygą.[/quote]

– Ar gali būti naudos iš tokio žmonių elgesio (naršymo ir informacijos ieškojimo forumuose)?

– Verta prisiminti, kad žmogus tampa žmogumi tik būdamas tarp žmonių, augdamas gamtoje – jis tiesiog laukinis, tad bendravimas yra būtina tapimo žmogumi sąlyga. Taip vyksta socializacija. Suprantama, gyvas bendravimas yra geriau nei virtualus, tačiau virtualus gal geriau nei joks.

– Kokios žalos gali padaryti naršymas įvairiuose abejotinos reputacijos forumuose, grupėse (jų tikriausiai ypač daug soc. tinkluose)?

– Vienas iš pagrindinių pavojų – priklausomybė. Didesnis pavojus čia tyko moterų. Kaip rodo tyrimas, vyrai labiau įninka į kompiuterinius žaidimus.

Jei realus gyvenimas ir jame esantys artimieji nublanksta, lieka kažkur fone, o pirmenybė teikiama internetiniams personažams, manau, būtų pats laikas susirūpinti ir pasikalbėti su psichologu. Kita vertus, internete, be visų žinijos lobių, gana daug klaidinančio ar net destruktyvaus turinio. Čia savotiškai pasikartoja biblinė istorija, kai žmonės pradėjo raškyti pažinimo vaisius būdami dar tam nesubrendę, tad, kaip visi žinome, jiems baigėsi liūdnai.

Visur svarbus saikas ir prasmingumo principas. Svarbu savęs paklausti: internetas valdo mane, ar aš jį valdau. Ar jis palengvina mūsų gyvenimą, ar jau tampa problema?

– Galbūt Jums teko plačiau domėtis šiuo klausimu ir atradote ką nors įdomaus, kuo galėtumėte pasidalinti su mūsų skaitytojais?

– Remdamasis asmeniniais pastebėjimais, galiu pasakyti, kad pagrindinė šių dienų medijų bėda – kad jos pateko į savotiškus mirtinus pelėkautus. Siekiant pritraukti kuo didesnę auditoriją, turinys tampa vis seklesnis ir labiau pramoginis, vaikantis didesnio peržiūrų ar „like“ skaičiaus išsitrina bet kokia teksto, reportažo ar siužeto prasmė, lieka tik lėkštas emocinių dirgiklių komplektas, kas, mano supratimu, veda į nuosmukį ir sunykimą.

– Jūsų nuomone, ar apskritai reikalingi įvairūs gandų forumai, kur žmonės kartais dalijasi net vaistų pavadinimais, nuotraukomis ir pan.? Galbūt apskritai reikėtų juos uždrausti, nes tai gali iš tiesų pridaryti nemažai žalos, o kaltųjų paieška tada prilygtų kovai su vėjo malūnais?

– Na, jei tokie yra, matyt, kažkam reikia, gal tiesiog neverta į juos žiūrėti rimtai. Svarbu atskirti, kaip kad laidas ar filmus: čia smurtas, čia suaugusiems, o čia geltonoji spauda – tokiu atveju bus mažiau nesusipratimų ir, kaip ir horoskopų atveju, žmonės skaitys, bet nežiūrės į tai rimtai.

– Ką galėtumėte pasakyti arba ko palinkėtumėte žmonėms, ieškantiems informacijos įvairiuose forumuose, grupėse?

Niekada nesiremti vienu šaltiniu, o susipažinti bent su keliais kažką rašančiais ar skelbiančiais tuo klausimu, pasidomėti, kas yra kritinis mąstymas ar bent susipažinti su dažniausiomis logikos klaidomis, tokiomis kaip perdėtas apibendrinimas, „viskas arba nieko“ ar emocinis mąstymas.