Per nežinią ir lagerį prisimenant pažadą būti kartu

Skirmunda ir Leonas Andriuliai – dvi giminingos sielos, viena kitą atradusios prieš septynis dešimtmečius toli Žemaitijoje aniems laikams neįprastu būdu – per telefoną. Bet apie tai kiek vėliau – grįžkime į šias dienas. Sulaukus senatvės likimas iš sutuoktinių atėmė tai, ką brangiausio jie užgyveno – dukrą. Netekę jos ir sveikatos Andriuliai artimiesiems išdalijo, kas liko – namą bei kitką, o patys įsikūrė Dotnuvos slaugos namuose. Dalijantis supratimu, meile ir vasarą ant slaugos namų palangės suraustančiais pomidorais poros dienos teka ramia vaga. Tačiau taip tik dabar – atvertus gyvenimo knygą atgal iš jos pabyra didūs išbandymai su lemtinguoju skaičiumi trylika.

Atsidūrė po skaudžiausio smūgio

Ponui Leonui – 91 metai, Skirmunda trejais jaunesnė. „Abu gimėme vasarį. Tik septynios dienos skiria mudviejų gimtadienius“, – šypsosi senoliai. Po dvejų metų pora švęs Palaimintasiąs vestuves. Mat tada jų santuokai išmuš garbingas 70-metis.

Slaugos namuose Andriuliai gyvena šeštus metus. „Kitų namų juk neturime“, – liūdnai taria Skirmunda. „Slaugos namuose atsidūrėme po to, kai mus ištiko nelaimė, – toliau tęsia Leonas. – Prieš penkerius metus mane ištiko insultas, suparalyžiavo, nevaikštau. Dabar jau geriau. Žmona prastai mato ir sunkiai vaikšto. O šiek tiek ankstėliau, eidama 52-uosius metus, mirė dukra.“

Atžalos netektis porą stipriai sukrėtė. Labiau išsikalbėjus apie nelaimę suprantu, kad Andriulių dukterį pažinojau ir aš – vaikystėje. Šviesaus atminimo moteris ilgus devyniolika metų dirbo Pelėdnagių kaimo vaistinėje. Ja pasitikėjo ir profesionalių patarimų ėjo greičiausiai dešimtys straipsnio skaitytojų. Kiekvienas atrastų gerų žodžių vaistininkutės nuoširdumui ir atidumui.

Išklausę mano prisiminimų Andriuliai susigraudina. „Ji negailėjo patarimų. Geras buvo vaikas, labai geras. Dukra metė darbą Vilniuje ir grįžo į Kėdainius dėl mūsų, kad mums padėtų, kad arčiau mūsų būtų. Deja, vėžiukas suvalgė“, – skaudulį atskleidžia Skirmunda.

Iš pačios Žemaitijos

Skirmunda pasakoja gimusi Kėdainiuose, o jos vaikystės namai buvo prie, kaip ji pati įvardijo, Radvilų bažnyčios.

„Mama Židikuose (Mažeikių r.) mokytojavo ir pažinojo žymiąją rašytoją Šatrijos Raganą, – linksmiau pasakoti pradeda močiutė. – Tėvelis buvo pašto viršininkas. Netrukus jį paskyrė dirbti į Kėdainių paštą. Taip atkeliavo mano šeima į čia. Mokytojos vietos mama negavo. Taigi tėtis pakvietė dirbti į paštą telegrafe. Kai mamytė keliavo į Kauną laikyti egzaminų, vežėsi ir vystyklus, nes bet kuriuo metu galėjau aš gimti. Išlaikė egzaminus, grįžo namo ir antrą dieną gimiau – vasario 14, o vasario 16 mirė Jonas Basanavičius. Mamytė sakė: „Na va, prieš tokį didelį poną ir aš pasistengiau.“

Vėliau ponios Skirmundos tėtį pasiglemžė Nevėžio vanduo. Mama liko viena su šešiais vaikais. Vyriausiai dukrai buvo 12 metų, šeimos pagrandukui – pusantrų.

„Mamai šiek tiek padėdavo seserys: tai vieną vaiką paimdavo atostogų, tai kitą. Man irgi teko Žemaitijoje pagyventi. Ten baigiau pirmą klasę, vėl grįžau į Kėdainius, paskui vėl į Žemaitiją. Kaip čigono vaikas buvau. Kur pakviesdavo, ten važiuodavau“, – iš savo klajonių pasijuokia Skirmunda.

Nelengva vaikystė

Leonas kilęs taip pat iš Mažeikių rajono. „Abu su vyru esame žemaičiai – kieti“, – pristato Skirmunda.

Vyras pasakoja dirbti pradėjęs anksti. „Piemenavau, duonai uždirbau nuo 6–7 metų. Basomis ganydavau gyvulius. Mama su seseria Latvijoje tarnavo, brolis augo pas tėvo seserį, o aš pas pusbrolį patekau. Kai suėjo septyneri, apsilankė seniūnas. Nustebo, kodėl neinu į mokyklą. Tai mane kaip veršį į vaikų namus į Akmenę atgabeno. Užaugęs dirbti pradėjau vaikų namuose, vėliau į kooperatyvą išėjau. O paskui naparniką pasiėmiau“, – apie žmoną juokaudamas sako Leonas.

Žemaitijoje susitiko širdys

„Mudviejų su žmona gyvenimo pradžia buvo Akmenėje“, – atskleidžia Leonas. „Mamytės sesuo pieninėje dirbo vyriausiąja buhaltere, – link meilės istorijos pradžios pajuda ir Skirmunda. – Tetos rankraštis buvo labai negražus, tad perrašyt kokias žinias ji pasikviesdavo Leoną. Aš ten padėti irgi nueidavau, bet susipažinome pašte – mano pirmoje darbovietėje. Leonas skambindavo vaikų namų reikalais, o aš jį sujungdavau. Ilgainiui jo balsą jau buvau įsidėmėjusi.“

„Pirmiausia susipažinome balsais – nematydami vienas kito“, – šiais laikais labai lengvai įsivaizduojamą situaciją apibūdina Leonas.

„Paskui ir aš dirbau su teta pieninėje. Teta labai girdavo Leoną, kad jis gražiai rašo. Man piktumas imdavo, nes ir aš neblogai rašiau, bet vyras vis tiek 10 kartų gražiau. Tad buvo smalsu Leoną pamatyti“, – prisimena Skirmunda.

Vėliau Leonas išviliojo būsimąją žmoną iš tetos ir prikalbino drauge dirbti kooperatyve.

Panašios lemties, tad sutiko

„Abu tokie turtingi  buvom. Aš juk iš vaikų namų. Teturėjau tik geležinę lovą atsinešęs ir drabužiukų. Vienas žmogus pasakė man: „Na, ko Jūs vargstat? Ir vienas, ir kitas tokie pat, gyvenkit.“ Taip ir padarėm“, – paprasta vyriška logika nenustebina Leonas.

„Per tiek bendro gyvenimo metų nėkart nesusipešėm, – su šypsena išduoda Skirmunda. – Pasiginčyt pasiginčydavom, bet nesusipešėm. Nors dar ne vėlu, gal susipešim?“ Leonas irgi pašmaikštauja: „Samčio neturim, kočėlo irgi, kaip čia pešies.“

Po 16 dienų – 10 metų atskirai

„10 metų turėjau Stalino seminariją“, – netikėtai mįslingai prasitaria Leonas. Pasirodo, vyras buvo nuteistas, kaip anuomet būdavo įprasta – už smulkmę, dešimtmečiui kalėti lageryje netoli Vorkutos. Ir visa tai – šešioliktą dieną po vestuvių.

„Ištrėmė sausio tryliktą“, – kaip vakar prisimena Leonas. „Jau tos tryliktos bijom baisiausiai“, – išduoda Skirmunda. Mes tarsi tyčia taip pat šnekamės sausio 13-ąją. Net susigūžtu nuo velnio tuzino sutapimų.

„Lageryje turėjau tryliktą numerį. Toj vietoj mirtininkai kalėjo“, – priduria Leonas. Visa laimė, kad jam daugiausia papuolė dirbti prie popierių. Pasak Leono, Stalinui mirus pasidarė laisviau, netgi už darbą kaliniams pradėjo mokėti. Vėliau nuo balto darbo Leonas pateko prie juodo – į šachtą.

„Ten labai gerai mokėdavo. Už vieną dieną uždirbdavai kaip kitur už dvi. Ten ir civiliai dirbo. Mus, kalinius, eiliniais darbuotojais laikydavo. Neišskirdavo. Dirbau stropiai – net stebėdavosi. Tad per trejus metus sutrumpinau kalėjimo laiką pusantrais metais. Išleido anksčiau. Nenorėjo, kad kaliniai išvyktų. Mat žmonių labai mažai liktų. Nebūtų, kam dirbti“, – pasakoja Leonas.

Banginio sriuba ir speigas

Skirmunda pabaksnoja Leonui, kad šis dar papasakotų apie lageryje valgytą banginio sriubą.

„Pridėdavo ten visokių čiortų. Jei kokio kopūstlapio lapelis plaukioja, tai gerai. Mat ten niekas neužaugdavo. Žiemą temperatūra nukrisdavo net iki 42 laipsnių šalčio. Šalta, rūgštele! Tada dirbti varydavo tik tuos, kas šachtose. O kai būdavo 25 laipsniai šalčio, tai galėdavai kepurę pasiraitęs vaikščioti“, – lagerio kasdienybę aiškina Leonas.

Vyras prisimena, kad kai kurie dėl per mažų maisto davinių gerokai sulysdavo. Eidami net krypuodavo. „Pamatydavo, kad kaulai, čiupdavo užpakalį, ar yra dar mėsos“, – atmena pašnekovas.

Kieta žemaitė 10 metų išlaukė

„Labai jaudinausi, kai sužinojau apie vyro bausmę, – mintimis jaunystėn grįžta Skirmunda. – Išsigandau, kad prie manęs irgi gali kabintis, tad išvažiavau į Laukuvą, pas mamos seserį.“

Skirmunda sako tvirtai nusprendusi laukti vyro, nors gerai nežinojusi nė kur jį išvežė, nei kada jis grįš, ar išvis grįš. „Kaip nelauksi? Juk pažadėta, ar ne? O žemaitis gi kietas“, – išdėsto močiutė.

„O man nebebuvo ko tikėtis, – prisimena Leonas. – Smertninkų lageryje buvau. Atvažiavom, plikas laukas, geležinkelis, šachtos, rąstų privaryta. Teko pasistatyti, kur gyventi.“

Pirmasis laiškas

Leonas pasidalija ir istorija, kai Skirmundai iš lagerio rašė pirmą laišką. „Popieriaus nebuvo, bet buvo popieriniai cemento maišeliai. Savo duonos davinį – 200 gramų, išmainiau į popierinio maišelio skiautę. Laišką parašiau, bet nežinojau, kur siųsti. Maniau, gal išsikraustė. Išsiunčiau uošvienei į darbovietę – Kėdainių paštą. Atsiliepė žmona. Palengvėjo sulaukus iš jos žinių“, – šypsena veidą papuošia Leonas.

„Laiškas atnešė džiaugsmą. Mat supratau, kad gyvas, – širdį atveria Skirmunda. – Paskui parašė, kad dešimčiai metų bus kalinamas. Pamaniau, ką man čia reiškia tie metai. Juk jauna – 20-ties.“

Ruošėsi pas vyrą

Kol dar nebuvo aišku, ar Leoną tikrai paleis, Skirmunda buvo pasiruošti palikti gyvenimą Lietuvoje ir keliauti pas jį į lagerį. Net šiltą skarą specialiai nusipirko. Bet neprisireikė. Leonas pardardėjo su mediniu čimodanu traukiniu į Vilnių, o paskui pasiekė ir Laukuvą. Pagyvenusi Laukuvoje, pora atvyko į Kėdainius.

Receptas – gyventi petys petin

Andriuliai, paklausti apie sėkmingą santuoką, sako, jog gyvenime niekad nesiblaškė, turtų neturėjo, tad susirėmę petys petin kūrė bendrą gyvenimą. „Nieko neturėjom, abu buvom pliki kaip tilvikai ir gyvenom“, – dėsto Skirmunda.

Senatvės dienas Andriuliai slaugos namuose leidžia ramiai. Skirmunda kambaryje įsigudrino daržininkauti. Vietoj gėlių ant palangės augina apelsiną. Vasarą net mažų pomidorų prisirpsta. Jais močiutė vaišina vyrą bei slaugutes.

„Smagu, kad kartu. Būtų dar smagiau, jei sveikatos daugiau turėtume“, – pabaigia Leonas.