Pasiekė ne tik vienišųjų namus, bet ir jų širdis

Labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“, vykdydamas projektą „Aš ir tu: tiesiame pagalbos ranką“, kurio tikslas – ne tik aplankyti senolius, bet ir užmegzti ilgalaikius ryšius, nutiesti draugystės tiltą bei parodyti, jog jie yra tokia pat svarbi mūsų visuomenės dalis, kaip ir jaunimas, aplankė net 250 Kėdainių mieste gyvenančių senjorų, bendravo su jais ir, žinoma, užmezgė šiltą tarpusavio draugystę.

Sužavėjo šiltas bendravimas

„Projektas „Aš ir tu: tiesiame pagalbos ranką“ yra finansuojamas LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. LPF „Viltis–Vikonda“ šį projektą vykdo labai atsakingai ir veikla po veiklos žengia tolyn.

Viena iš svarbiausių šio projekto dalių – savanorystės plėtojimas ir pagyvenusių vienišų žmonių lankymas. Savanoriai patys ruošė maisto paketėlius senjorams, o juos aplankę prie puodelio arbatos bandė pašnekinti, kiek jie atsidavę Kėdainių kraštui, Lietuvai, kokios jų šeimos, kaip jie jaučiasi, kuo dabar gyvena, kokios jų mintys.

Paaiškėjo, jog tokie pokalbiai praskaidrino ne tik senjorų, bet ir pačių savanorių širdis. Jie liko sužavėti mūsų krašto žmonių kultūra, požiūriu į gyvenimą, branda ir dėmesiu, kuris buvo parodytas vienas kitam vizito metu.

[quote author=“Aut. past.“]Labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ projektų organizatorė Vitalija Surgautienė džiaugiasi savanorių begaliniu noru prisidėti prie senyvo amžiaus kraštiečių socialinės atskirties visuomenėje mažinimo bei gyvenimo kokybės kūrimo.[/quote]

Noriu nuoširdžiai pasidžiaugti savanorių nuveiktu darbu, nes su tokia veikla jos susidūrė pirmą kartą ir turiu pripažinti, jog puikiai su viskuo susitvarkė“, – džiaugėsi projekto „Aš ir tu: tiesiame pagalbos ranką“ vadovė Vitalija Surgautienė.

Dalijosi įspūdžiais ir patirtimi

Šilti pasikalbėjimai, parodytas nuoširdus dėmesys, raginimas būti aktyviems – tai tikroji ir neįkainojama dovana mieste gyvenantiems senyvo amžiaus asmenims, senjorams, vienišiems žmonėms, socialiai pažeidžiamiems bendruomenės nariams.

Savanoriai taip pat pasidalijo savo mintimis ir įspūdžiais, kuriuos išgyveno belsdamiesi į nepažįstamų žmonių duris.

Eglė Kantautė: „Labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ projektas „Aš ir tu: tiesiame pagalbos ranką“ davė tiek gerų emocijų ir suteikė tokį dvasios pakylėjimą, kad šie prisiminimai dar ilgai gyvens mano širdyje.

Ėjau pas vienišus senjorus norėdama jiems atiduoti savęs tiek, kiek įstengiau ir negalvojau, kad mainais gausiu tiek daug nuoširdaus, šilto ir nuostabaus bendravimo. Išėjusi iš kiekvieno aplankyto senjoro jausdavausi lyg su sparnais, džiaugsmas netilpdavo krūtinėje. Kadangi gyvenime kartais vis paieškau savojo „aš“, tai šita neįkainojama patirtis man aiškiai nušvietė gyvenimo kelią, kuriuo aš norėčiau eiti, kur galėčiau save realizuoti ir jaustis laiminga.

Buvau nusipiešusi vienišo senjoro paveikslą visai kitokį, kol daugiau nepabendravau su jais šio projekto dėka. O jie visgi mieli, šilti ir su didžiuliu sielos gerumu atsiveriantys tau, visai nepažįstamam žmogui. Tik gaila, kad iš dvidešimties esančių sąraše pavyko aplankyti ir pabendrauti tik su dešimčia, kitur durų niekas neatidarė…“

[quote author=“E. Kantautė“]Buvau nusipiešusi vienišo senjoro paveikslą visai kitokį, kol daugiau nepabendravau su jais šio projekto dėka. O jie visgi mieli, šilti ir su didžiuliu sielos gerumu atsiveriantys tau, visai nepažįstamam žmogui.[/quote]

Aušra Nesterovienė: „Vykdant projektą įsitikinome, jog garbaus amžiaus žmonėms labai reikia dėmesio. Net ir trumpas užėjimas ir pabendravimas, manau, sušildė jų aplinką, jie pasijuto labiau reikalingi. Žinoma, lankant senjorus susidūrėme su įvairiausiais iššūkiais, pradedant durų kodais, baigiant senjorų abejonėmis: „O kas gi šios moterys?“. Tačiau net tam tikri trukdžiai leido suprasti, jog visgi mūsų apsilankymas juos pradžiugino.

Kalbant apie įsimintiniausias istorijas, turėčiau paminėti paskutinį apsilankymą. Nesitikėjau, jog garbaus amžiaus, sunkiai judantis žmogus yra toks bendraujantis ir toks kūrybingas, pripasakojo jis įvairiausių gyvenimiškų istorijų. Man tai buvo tikras atradimas.“

Aušrelė Kaminskienė: „Įspūdis neišdildomas. Kodėl? Nes pasijutau tokia laukiama ir supratau, kaip senjorai yra išsiilgę paprasto žmogiško bendravimo. Užeidavome ir visuomet buvome kviečiamos bent puodelio arbatos ar kavos. Jų nuoširdžios istorijos išties sujaudino.

Ko reikia vienišam vyresnio amžiaus žmogui? Kito žmogaus dėmesio ir atvirumo, galimybės išsikalbėti. Ir netgi tada, kai įteikdavome saldžiąsias dovanėles, senjorai sakydavo: „Uoj, nereikia nereikia, man užtenka to, kad jūs atėjote, kad mes pasikalbėjome.“ O štai paklausti, ar norėtų, jog tokių apsilankymų būtų bent kiek daugiau, visi sutiko.

Kalbant apie tuos butus, į kuriuos nepavyko patekti, turėčiau tik pasidžiaugti, jog visgi mūsų senjorai yra šaunūs. Kodėl? Todėl, kad jie budrūs ir atsargūs.“

Lida Bičkienė: „Man labiausiai įsiminė apsilankymas viename miesto bendrabutyje. Užeinu, o ten, koridoriuje, stoviniuoja moteris su šluota. Kuomet prisistačiau, kas tokia esu, moteris ėmė man pasakoti, kad čia gyvena daug negerų žmonių. Moteris man pasirodė keistoka, tačiau susėdusios pasišnekučiuoti, išsiskirti negalėjome net po valandos. Pasirodo, ji labai maloni moteris, džiaugėsi, kad turėjome apie ką pasikalbėti, nesvarbu, kad iki tol buvome nepažįstamos.“

Vilma Vilčinskienė: „Daugumos senjorų vardu, pirmiausia, noriu padėkoti projekto vadovei ir iniciatoriams. Antra, labai gaila, kad buvo nemažai tokių, kurie skeptiškai reagavo į tokius apsilankymus. Tačiau žvelgiant į visumą, tai buvo labai gera patirtis, maloniai praleistas laikas. Prie tokių projektų mielai prisidėsiu ir ateityje.“

[quote author=“Aut. past.“]Savanorės nešinos lauknešėliais aplankė net 250 vienišų senjorų.[/quote]

Eugenija Teišerskienė: „Stengiausi senjorus lankyti dienos metu, tad džiaugiuosi, kad viskas klostėsi sėkmingai. Aplankytieji senjorai man pasirodė kupini gyvenimiškų istorijų, įvairių prisiminimų ir patirčių bei, žinoma, džiaugsmo.

Tiesa, anądien einu per turgų, o man kažkas sako: „Laba diena“. Pasirodo, tai viena iš aplankytų močiučių. Kaip malonu ir gera pasidarė, kad mane prisiminė. Manau, tai tik įrodo, jog žmonės nori bendrauti, nori, kad juos kažkas aplankytų, su jais pabūtų bent kelias akimirkas.“

Laimės žiburėlis akyse

„Pasirodo, mūsų mieste yra nemažai senjorų, kurie nebeturi jokių artimųjų, todėl jaučiasi ne tik  vieniši, bet ir užmiršti. Fondo savanorių apsilankymas pas šiuo žmones buvo tarsi šviesos spindulėlis jų niūrioje kasdienybėje, o šiltas tarpusavio pokalbis prie arbatos puodelio tikrai suvirpino ne vieno senjoro širdelę, jie pasijuto svarbūs ir reikalingi“, – kalbėjo LPF „Viltis–Vikonda“ direktorė Irena Staliorienė.

Jos teigimu, kiekvienas žmogus nori bendrauti, išsikalbėti, pasiguosti ar tiesiog drauge patylėti.

„Džiaugiuosi, jog mūsų savanorėms pavyko atrasti kelią ne tik į šių žmonių namus, bet ir jų širdis. Juk kad ir koks žmogus bebūtų, jam reikia nuoširdaus kito žmogaus dėmesio. O kai pavyksta suvirpinti jo širdį, atsiranda ir laimės žiburėlis akyse. Toks ir buvo mūsų tikslas“, – teigė fondo direktorė.

Labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ atstovai ragina būti atidiems ir pastebėjus fondo vardu prisidengusius asmenis, kurie bando užeiti į žmogaus privačią erdvę – namus, kreiptis į fondą ir nedelsiant apie tai informuoti. Kontaktinis numeris 8 600 24 599