Pareigūnų misija – padėti probleminių šeimų vaikams

Kai rajono Policijos komisariato Prevencijos poskyrio pareigūnai nusprendė įkurti Policijos jaunimo centrą, idėjos sėkme jie užtikrinti nebuvo. O vėliau – ne vienerius metus jau vykdydami veiklą tuo stebino ir kitus – tiek centre besisvečiavusį atlikėją Andrių Mamontovą, tiek bičiulius iš Vokietijos.

Prevencijos poskyrio viršininkė Danutė Mykolaitienė atskleidžia, kad dirbti su centrą lankančiais probleminių šeimų vaikais nėra paprasta. Juos reikia stipriai motyvuoti, skatinti, tačiau vaikas atsiveria ir pavyksta pagelbėti bent vienam – jau yra gerai.

Daryti daugiau nei įprasta

„Kai kurie policijos pareigūnai, esame įdomūs žmonės, – šypsosi apie Policijos jaunimo centro pradžių pradžią pasakoti pradėjusi D. Mykolaitienė. – Kai dirbame, tai ne tik tai, kas numatyta pareigybių apraše, bet ir turime idėjų bei norime nuveikti kažką daugiau.“

[quote author=“Aut. past.“]Policijos jaunimo centras duris atvėrė 2004-aisiais, labai simbolinę datą – birželio1-ąją, Tarptautinę vaikų gyvnimo dieną. [/quote]

„Tada buvome dar labai jauni, – į 2004-uosius grįžta pašnekovė. – Tuometis komisariato viršininkas Egidijus Lapinskas paskatino: „Darykit kažką daugiau nei įprastai aprėpia prevencinė veikla.“ Atsirado mūsų kelyje Bendradarbiaujančio Nyderlandų fondo pareigūnė, kuri tada koordinavo visus projektus Lietuvoje ir buvo galimybė gauti finansavimą.

Susitikau su ja Laisvės alėjoje Kaune. Pasivaikščiodamos šnekučiavomės. Ji tarsi su įtarimu manęs klausėsi. Ar tikrai policijos pareigūnai galėtų ir nori užsiimti tokia veikla?“

Išsiskyrėme ir man liko abejonių, ar ji patikėjo mano žodžiais, nes tai buvo paprastas, nuoširdus pokalbis.“

Rizikavo

D. Mykolaitinė neslepia: „Žinoma, buvo neaiškumų, rizikos, abejonių, nes tai buvo pradžia. Niekas nežinojo, kas tie projektai ir kaip juos įgyvendinti, kiekvienas darė, kaip išmanė. Net ir respublikinių projektų buvo tik užuomazgos – buvo kuriami nauji nuostatai, tada juos tobulino. Taigi tikrai nebuvo aiškumo.“

Vis tik D. Mykolaitienės nuoširdžiai pristatyta vizija pasiekė Bendradarbiaujančio Nyderlandų fondo projektų koordinatorės širdį. Ji paskambino po poros savaičių ir paprašė viską sudėlioti raštu. Prasidėjo pirmieji žingsniai.

„Viską surašėme ir po gero mėnesio sulaukėme pranešimo, kad pas mus atvyks Nyderlandų fondo ekspertai. Jie nori apžiūrėti bei įvertinti patalpas, kuriose bus vykdoma veikla.

O mes buvome tokie grynuoliai: jei abejojam, taip ir sakom, jei nežinom, tada pristatome savo siekiamybę, kaip įsivaizduojame.

Atvyko tokių vyresnio amžiaus, solidžių žmonių. Jie vertino atsargiai, nepuolė aikčioti, kaip viskas puiku. Juk mūsų kariniai pastatai buvo niūroki, be remonto, slogūs. Mes rodėme, ką įrengsime, ką pakeisime. Jie išsakė savo pastebėjimus ir paprašė pakoreguoti projektą bei pateikti dar kartą. Apsidžiaugėme, kad jie nori su mumis bendradarbiauti“, – pasakoja pašnekovė.

Atvirumas suveikė

Kėdainiečiai sulaukė finansavimo ir su dideliu ūpu kibo į darbus. Pirmiausia reikėjo įrengti patalpas.

„Daug darbų padarėme patys, – pastebi D. Mykolaitienė. – Šiandien galbūt atrodytų net keistoka, kad mes su tarnybos kolegomis draugiškai ateidavome šeštadieniais ir remontuodavome patalpas būsimajam centrui. Nė vienam nekilo klausimų, kodėl turi tai daryti, kas jam iš to? Reikėjo ir dirbome.“

Policijos jaunimo centras duris atvėrė 2004-aisiais labai simbolinę datą – birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną.

Centro veikla orientuota į vaikus ir jaunimą, turinčius užimtumo problemų, esančius iš šeimų, kuriose vyrauja nedarbas, girtavimai, skurdas, emocinis bei fizinis smurtas, socialinių įgūdžių ir žinių stoka, o vaikai negauna pakankamo dėmesio.

Mamos ir tetos

Centre vaikai užsiima įvairiausia veikla, bet labiausiai, pasak D. Mykolaitienės, jiems patinka sporto užsiėmimai.

[quote author=“D. Mykolaitienė“]Kartą pas mus svečiavosi A. Mamontovas. Jis stebėjosi, kad dirbame labai netradiciškai ir pasakė, kad bent vienam vaikui pagelbėti jau yra gerai.[/quote]

„Tuos vaikus, kurie yra tarsi užribyje ir neturi veiklų, visą laiką reikia motyvuoti, pastūmėti, paskatinti, padrąsinti. Mes pritraukdavome tuo, kas jiems įdomu. Pavyzdžiui, komisariato sporto salėje jie žaisdavo krepšinį, tinklinį.

Iš pradžių vaikai į mus kreipdavosi: „Pareigūne“, „Policininke“. O paskui ėmė į mus žiūrėti kaip į mamas, tetas, auklėtojas, mokytojas ar vadindavo vardais. Tiesiog tapome moterimis, kurios jais rūpinosi, kurios jiems pagelbėdavo. Toks užmegztas ryšys ir santykis – pats svarbiausias“, – neabejoja Prevencijos poskyrio viršininkė.

Partneriai iš Vokietijos

Vėliau visiškai atsitiktinai centras užmezgė draugystę su partneriais iš Vokietijos.

„Vienas kolega taisė tarnybinį automobilį. Grįžta ir pasakoja, kad prie jo, vilkinčio tarnybinę uniformą, priėjo vyras ir pasiteiravo: „Pas jus turbūt yra darbuotojų vaikų, taip pat dirbate su vaikais, tad gal vaikai norėtų dovanėlių?“ Vyras paliko savo kontaktus, mes susisiekėme.

Pasirodo, vokiečių samariečių klubas surinko dovanėlių ir atvažiuoja jų dalyti bendruomenių vaikams. Jie atvyko gruodžio mėnesį, surengėme šventę. Taip jie atvykdavo ne vienus metus. Kartą su vienu vokiečiu pradėjome šnekėtis, ką daugiau galėtume pasiūlyti vaikams. Juos, kaip ir daugelį kitų, džiugiai stebino tai, jog policijos pareigūnai užsiima tokia veikla. Taigi sulaukėme pasiūlymo su vaikais atvykti į Vokietiją, tačiau patys turėjome pasirūpinti transportu atvykti ir grįžti“, – pasakoja pašnekovė.

Didelių širdžių paieška

Galvodama apie tai, kokių nepaprastų įspūdžių vaikai patirtų svečioje šalyje, D. Mykolaitienė su kolegomis ėmė sukti galvą, kur rasti didelės širdies žmonių – juk vaikų tėvai tikrai negalės prisidėti.

„Mums padėjo ūkininkas Virmantas Ivanauskas ir Vidmantas Girdzijauskas. Man be galo sunku prašyti ko nors sau, geriau jau apsieit. O kai reikia vaikams, tada eini drąsiai, atvirai sakai taip, kaip yra, ir tiki, jog atsiras gerų žmonių. Ir jų tikrai atsiranda, – šypsosi D. Mykolaitienė. – Atrodo, kam tam ūkininkui čia prisidėti. Juk jam iš to jokios naudos. Pasirodo, jam išties svarbu, kad gali padėti vaikams.“

Pamatė rojų

Kelionė į Vokietiją centro vaikams paliko įstabių prisiminimų.

„Vaikai džiaugėsi: „Kaip ten gerai, kaip ten gerai! Jei yra rojus, tai jis ten.“ Vykome ten ir kitais metais. Negalėjome atsistebėti, kaip viskas nepriekaištingai suorganizuota ir išbaigta. Pavyzdžiui, vaikai dalyvavo tarptautinėje futbolo stovykloje. Čia susipažino su bendraamžiais iš tolimiausių kampelių: nuo Anglijos iki Argentinos ar Brazilijos“, – prisimena pašnekovė.

Pareigūnė tiki, kad tokie įspūdžiai probleminėse šeimose augantiems vaikams atveria kitokį, gerokai gražesnį ir įdomesnį pasaulį nei jie yra įpratę matyti.

„Galbūt maža vaikams to, ką mes duodame, bet jei paima nors tiek, jau yra gerai“, – tiki D. Mykolaitienė.

Atveria sielą

Pašnekovė pasakoja ir apie kitas keliones, į kurias leidžiasi drauge su centro vaikais.

„Savaitgaliais keliaudavome į Palūšę. Aš, mano vyras, vaikai, kitos pareigūnės šeima, centro vaikai susėdame į automobilius ir važiuojame savaitgaliais.

Tokiose kelionėse, kitoje aplinkoje vaikai labiau atsiveria, pasakoja apie savo išgyvenimus šeimoje, kaip jie jaučiasi. Nors šiaip jie stengiasi visa tai užgniaužti, nepasakoti. Atviri pokalbiai leidžia pamatyti, kaip dar galėtum vaikui padėti“, – įsitikinusi D. Mykolaitienė.

Be stebuklų, tačiau su pažanga

Pašnekovė atskleidžia, kad darbas su probleminių šeimų vaikais pirmiausia prasideda nuo kertinių dalykų. Pavyzdžiui, paskatinti juos iš žodyno išbraukti keiksmažodžius.

„Nauji vaikai būna tarsi savęs nekontroliuojantys laukinukai, jų žodyne netrūksta keiksmažodžių, tačiau mokai, mokai, pagiri už kiekvieną mažą žingsnelį į priekį. Žiūrėk, jau ir liaujasi keiktis ir patys savimi džiaugiasi, savo pažanga.

Mes skubame kitokį, nepritapusį žmogų nurašyti, bet juk jie yra vaikai. Jie labai jaučia, supranta, tiesiog dirbant su jais reikia įdėti daugiau pastangų ir jų pokyčiai būna mažučiai. Kažko didelio tikėtis nereikia, nereikia užsibrėžti, jog įvyks stebuklas, nes jis neįvyks. Bet pažanga, nors ir nedidelė, jau yra gerai“, – mano D. Mykolaitienė.

Daug – padėti bent vienam

Komisariato Policijos jaunimo centras sulaukė net atlikėjo A. Mamontovo susižavėjimo ir pagyrų.

„Kartą pas mus svečiavosi A. Mamontovas. Jis stebėjosi, kad dirbame labai netradiciškai ir pasakė, kad bent vienam vaikui pagelbėti jau yra gerai.

Taip, visiems padėti neįmanoma, tačiau manau, kad mes padedame tikrai ne vienam. Pagelbėjame, užauginame, išleidžiame. Labai noriu, kad centro veikla nenutrūktų ir tęstųsi, – išduoda D. Mykolaitienė. – Nesvarbu, kur vaikus sutinki – mieste, renginyje, jie niekada nesigėdija, visada pasisveikina, pasišneka. Bendraujame ir su buvusiais centro vaikais. Smagu, kad jie į mus žvelgia ne kaip į uniformuotus pareigūnus, o kaip į žmogų. Su vaikais turime išugdę kitokį santykį.“

Įvertino ir šalis, ir Europa

Kėdainių pareigūnų darbą Policijos jaunimo centre įvertino ir šalis, ir Europa. Centre dirbantiems pareigūnams skirta šalies „Auksinės širdies“ nominacija, bet tai įvyko vėliau, o vos praėjus porai metų nuo veiklos pradžios kėdainiečiai sužibėjo ir žemyne.

[quote author=“10

„]Iš pradžių vaikai į mus kreipdavosi: „Pareigūne“, „Policininke“. O paskui ėmė į mus žiūrėti kaip į mamas, tetas, auklėtojas, mokytojas ar vadindavo vardais.[/quote]

„Rašėme projektą Vidaus reikalų ministerijos organizuojamam Geriausio nusikaltimų prevencijos projekto konkursui ir trejus metus iš eilės tapome nugalėtojais. Turėjome vykti į Europos nusikaltimų prevencijos konkursą Švedijoje, Stokholme, ir pristatyti savo darbus.

Galvojome, ką mes – Kėdainiai, ne Vilnius ar Kaunas, galime parodyti Europai. Juk dirbame net ne šalies lygmeniu, o savo mieste, savo bendruomenėje. Taigi parengėme žaismingą pristatymą su vaikų megzta saule, nuotraukomis. Suomius paskelbė nugalėtojais, o paskui išgirdome: „Čekija ir Lietuva. Už inovatyvų, šiuolaikišką, patrauklų metodą dirbant su vaikais ir jaunimu nusikalstamumo prevencijos srityje.“ Negalėjome patikėti!“ – dar iki dabar džiugias emocijas mena D. Mykolaitienė.

„Mūsų tikslai nebuvo tokie – laimėti, būti pastebėtiems ir įvertintiems Europoje. Tiesiog dirbame sau, savo žmonėms ir mums tai teikia džiaugsmą. Vis tik toks pripažinimas – fantastiškas pojūtis. Pasirodo, netgi dirbant kukliai, ramiai, tačiau kryptingai, gali būti pastebėtas“, – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad tokie įvertinimai nepaprastai motyvuoja darbuotojus.

„Veikla centre ne visada paraleliai eina su pareigomis. Savanoriškai dirbame ir vakarais, savaitgaliais, per atostogas. Taigi tas moralinis atlygis, įvertinimas pakylėja, motyvuoja ir yra svarbus“, – sako D. Mykolaitienė.