Nevyriški vyrai ir jų moterys

Kai buvau dar visai vaikas, buvo įprasta, kad suaugę vyrai kišenėje visada nešiodavosi lenktinį peiliuką, o ant riešo segėdavo laikrodį. Kai mano tėvukui prisieidavo važiuoti į miestą, jis visada rengdavosi kostiumą, ir švarko kišenėse visada turėdavo tokias senovines aliuminio šukas, didžiulę nosinę ir piniginę. O štai, pavyzdžiui, mano dėdė kas rytą laiptinėje pasišvilpaudamas blizgindavosi batus, ir beveik neabejoju, kad prireikus būtų galėjęs užrištomis akimis perrinkti savo moskvičių.

Visa tai buvo savotiški vyriškumo atributai ir ritualai, iš kurių mano karta gal kažkiek ir pasišaipydavom. Kokia prasmė visur su savimi tampytis peiliuką, jei jo prisireiks gal tik kokį kartą metuose? Juk baisiai nepatogu jį nešiotis aptemptų džinsų kišenėje… O šukos – kam išvis reikalingos šukos? Geriausias įnagis plaukams pasitvarkyti – tai penki nuosavos rankos pirštai! Blizginti batus?! Baikit, nejuokaukit: mūsų karta nešiodavo sportbačius. O kai atsirado mobilieji telefonai, tai ir laikrodis ant riešo tapo tik niekam nebereikalinga puošmena…

Kitaip tariant, mano karta atmetė ne tik mokyklines uniformas, bet ir visa, ką mūsų tėvai laikė vyriška.

Bet dabar istorija apsuko ratą, ir visi tie vyriški dalykėliai vėl tapo madingi. Vyrai vėl ėmė su savimi nešiotis kišeninius peiliukus, daugelis užsiaugino barzdas ir apsivilko languotus flanelinius marškinius, o kai kurie dar net ir petnešas segasi. Kas antras šiuolaikinis vyras atrodo kaip koks Šiaurės Amerikos medkirtys iš vintažinio paveiksliuko. O jei dar ir pypkę užsidega, tai kur jau ten: vyriškumas tiesiog trykšta per ausis.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Anksčiau aš net nesusimąstydavau apie tokius dalykus: gyvenau kaip man patinka ir kaip išeina. Bet kai gimė sūnus, vis dažniau pradėjau galvoti apie tai, koks vyras turėčiau būti ir kokį pavyzdį noriu jam rodyti.[/quote]

Bet turbūt dauguma mano skaitytojų moterų sutiks: nepaisant visų vyrų pastangų atrodyti kuo vyriškiau, vyriškumo pasaulyje anaiptol nepadaugėjo. Ar aš neteisus? Juk mėmės tie vyrai, tiesa?.. Jie tik rūpinasi, koks balzamas jų barzdoms tinkamesnis ir kokius maisto papildus reikia vartoti, kad atrodytum raumeningesnis ir gražiau žiūrėtumeis feisbuko nuotraukose. Ties čia jų vyriškumas ir baigiasi.

Anksčiau aš net nesusimąstydavau apie tokius dalykus: gyvenau kaip man patinka ir kaip išeina. Bet kai gimė sūnus, vis dažniau pradėjau galvoti apie tai, koks vyras turėčiau būti ir kokį pavyzdį noriu jam rodyti. Ar tikras vyras – tai tas, kuris sporto salėj išrauna sunkiausią štangą? Ar vis tik tas, kuris patogiai įsitaisęs fotelyje gurkšnoja alų ir žiūri varžybas?

Savaime suprantama, kad nepakanka tik būti gimus su biologiniu vyro komplektuku, bet gal užtektų tik mokėti pakeisti nuleistą mašinos padangą, įkalti vinį į sieną ir žinoti tris būdus, kaip sukurti laužą be degtukų?..

Kai dairausi aplinkui, matau, kad dauguma vyrų vyriškumą supranta labai supaprastintai: vyriška yra viskas, kas nėra moteriška. Todėl vyrai negamina, neplauna indų, nesirūpina savo išvaizda ir nesitepa kremais. Dar: vyrai nerodo emocijų, neverkia, nesiskuta pažastų (nebent tiktai gėjai), nežiūri melodramų ir nevaikšto po muziejus. Visa tai – „bobų reikalai“. Vietoj to vyrai žvejoja, domisi sportu, geria (ir varžosi, kuris daugiau „pakels“) bei viešose vietose kasosi tarpkojį. Nes viso šito nedaro moterys – todėl tai, savaime suprantama, yra vyriškumas.

Lyg ir būtų pakankamai aiški schema, bet kad… Ji neveikia. Parodykit jūs man šiuolaikinę moterį, kuri į vyrus sau rinktųsi nesipraususį, nedėmesingą ir nė kiek buitimi nesirūpinantį vyrą nuo gėrimo išpurtusia nosimi! Ne, šiuolaikinis vyras turi gaminti, turi mokėti apsieiti su vaikais, turi mokėti išklausyti ir sugaudyti moters emocijas, turi būti išsilavinęs, gerų manierų ir plačių pažiūrų!

Bet žinote ką? Ir toks vyras daugelio moterų akyse dar nebūtinai bus vyriškumo etalonas. Iš tiesų iš tiesų sakau jums: pats ne kartą esu atsidūręs situacijoje, kai moteris, patyrusi, jog šiek tiek moku gaminti, ima alpčioti ir ploti katučių. Nes juk gaminantis vyras – tai čia labai šaunu ir seksualu, ir ji čia pat prašo ką nors jai pagaminti.

Tu stoji prie viryklės, o ji įsitaiso tau už nugaros ir žvilgčiodama per petį ima žerti tau pamokymus. Oi, nedėk tiek druskos, kam tiek daug, persūdysi. Apversk, nes pridegs. Oi – pamaišyk, pamaišyk… Bulves dėk į verdantį vandenį ir t.t. ir pan.

Ir jeigu tu vis tiek gamini taip, kaip gamini, ir ji pamato, kad tu puikiai susitvarkai ir be jos patarimų bei pamokymų, staiga pamatai, kad pirminis entuziazmas pamažu ima blėsti ir žavus jos veidelis palaipsniui ima niauktis. Ir jei, neduok Dieve, galiausiai tu pagamini dar ir visai valgomą patiekalą… Ji kažkodėl lieka siaubingai nepatenkinta ir net beveik įsižeidusi.

Kodėl? Todėl, kad moterims nepatinka, kai tu lendi į jų teritoriją; joms nepatinka, kai tu gali pagaminti geriau už jas, joms nepatinka, kad tu mėgsti švarą namuose ir ją palaikai, joms nepatinka, jei tu turi išlavintą skonį ir galbūt geresnį stiliaus pajautimą ir panašiai. Visa tai yra moterų sritis ir kompetencija. Ir jei tu bent vieną koją įkelsi į šitą pasaulį, jos gali pasijusti nereikalingos, nevisavertės, ne tokios svarbios ir nepakankamai moteriškos. O čia, savaime suprantama, tu jau įžengi į minų lauką: vienas žingsnis į šalį, ir tu, brolau, jau apkaltintas nevyriškumu.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Pirmiausiai turime suaugti ir tapti vyrais, o tada susirasti sau tinkamą moterį. O ne susirasti moterį, ir tik po to mėginti tapti vyrais pagal jos pageidavimą.[/quote]

Ir todėl čia mes vėl grįžtame į klausimo pradžią: tai koks turi būti tas vyriškas vyras? Kur čia šaknys?

Man regis, kad pagrindinė problema beieškant tikrojo vyriškumo yra ta, kad mes braidžiojam visai ne po tas pievas, visai ne toj parapijoj jo ieškom. Pasaulį mes suskirstėm į „vyriška“ ir „moteriška“ – į du polius, kuriuos apibrėžia jų pačių priešprieša. Bet mūsų seneliai ir proseneliai turėjo kiek kitokį supratimą ir matymą: jiems būti vyru pirmiausiai reiškė nebebūti vaiku.

Jei gerai pagalvotume – kas yra vaikas? Iš esmės tai yra egocentriška, iracionali, kupina baimių ir nuo kitų (suaugusiųjų) globos bei rūpesčio priklausanti būtybė. Todėl išeitų, kad berniukas vyru tampa tada, kada „išauga“ šitas vaikiškas savybes ir ima vadovautis vyriškomis, suaugusio žmogaus vertybėmis. Vaikišką „noriu–nenoriu, galiu–negaliu, patinka–nepatinka“ turi pakeisti suaugusio žmogaus „reikia“; vaikišką įsivaizdavimą, kad tau kažkas kitas turi paduoti valgyti ir išlyginti marškinius turi pakeisti suvokimas, kad tu pats turi pasirūpinti tais, kas aplinkui ir t.t.

Bet mes tai išleidžiame iš akių, ir todėl šiandien turime daugiau suaugusių vaikų, nei tikrų vyrų. Ir jie visomis savo išgalėmis, dantimis ir nagais stengiasi atsitverti nuo visko, kas moteriška, visais būdais ir priemonėm stengiasi pabrėžti ir parodyti savo vyriškumą, bet iš viso to lieka tik paverkšlenimai ir dantų griežimas, kad vyrai nesupranta moterų, o moterys nežino, ko nori.

Jūs tikriausiai esate girdėję tą posakį, kad jeigu vyras nori būti karaliumi, tai su savo moterimi jis turi elgtis kaip su karaliene, tiesa? Labai gražus romantiškas posakis, tik bėda, kad jame akcentai ne ten sudėlioti. Nes kiek aš žinau iš istorijos – tam, kad taptum karaliumi, tau pirmiausiai reikia turėti karalystę, o ne karalienę. Kai jau tu esi karalius, ir vedi moterį – tada ir ji tampa karaliene.

Tai panašiai yra ir su vyriškumu: mes pirmiausiai turime suaugti ir tapti vyrais, o tada susirasti sau tinkamą moterį. O ne susirasti moterį, ir tik po to mėginti tapti vyrais pagal jos pageidavimą. Ir jeigu jūs laikysitės šitos taisyklės, jei viską darysite teisingai, tai jums nebereikės vengti visko, kas gali pasirodyti „nevyriška“ ir „bobų reikalai“: jūs jau žinosite ir jausite, kad tikrasis vyriškumas ir tikrasis moteriškumas vienas be kito negali ir vienas kitą palaiko, remia ir puoselėja. Taip abu priešingi pradai susilieja į viena ir įsikūnija mūsų vaikuose. Būkite protingi – rodykite jiems gražų pavyzdį ir likite sveiki.