Neįprastų interneto svetainių nauda ir žala – psichologų įžvalgos

Gyvename tokiame laikotarpyje, kai galime sužinoti daug ir beveik apie viską. Gerai tai ar blogai ir ar teisinga informacija, kurią randame internete – kitas klausimas. Tačiau medijos suteikia unikalią galimybę gilinti žinias ar plėsti akiratį bet kurioje srityje atsižvelgiant į pačius įvairiausius pomėgius. Paieškos sistemoje suvedus kad ir patį keisčiausią žodį, vis tiek bus pateikta kokių nors su juo susijusių variantų. Pasitelkusi psichologių įžvalgas ir mintis „Rinkos aikštė“ trumpai apžvelgs, kokių būna keisčiausių ir netikėčiausių interneto svetainių, kas jas kuria ir koks jų tikslas.

Kas yra neįprasta interneto svetainė?

Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros doktorantė Ugnė Paluckaitė sako, kad pirmiausia yra svarbu apibrėžti, ką mes apskritai vadiname „netradicine“ arba „keista“ interneto svetaine.

„Paprastai žmogaus elgesys yra tikslingas – t.y. mes kuriame arba darome tam tikrus dalykus tam, kad pasiektume kažką mums svarbaus, reikšmingo arba reikalingo, taip patenkinant tam tikrus poreikius. Tad, bet kokiu atveju, žmonės, kuriantys „tradicines“ ar „netradicines“ interneto svetaines, turi tikslą – pasiekti tam tikrą auditoriją žmonių, kurie galėtų susidomėti pateikta medžiaga, preke, paslauga ir t.t., – kalbėjo psichologė. – Kitas svarbus aspektas yra tas, kad internetinių svetainių kūrimas yra puiki saviraiškos priemonė, kuomet žmogus, kurdamas tinklalapius tam tikromis temomis, gali išreikšti savo požiūrį, nuomonę ar įsitikinimus bei pademonstruoti įvairiausius gebėjimus ar sugebėjimus.“

Psichologė pripažįsta, kad jai asmeniškai yra sudėtinga pasakyti, ką galėtume pavadinti įdomia ar netikėta interneto svetaine.

„Mano supratimu, tam tikrai žmonių grupei tam tikros svetainės yra įdomios ir netikėtos, o kitiems tos pačios svetainės nėra nei įdomios, nei netikėtos. Kitaip sakant, tai yra labai individualus dalykas. Kita vertus, manau, jog šiuolaikinį žmogų yra sudėtinga nustebinti, – įsitikinusi U. Paluckaitė. – Pavyzdžiui, prieš dešimt metų „Facebook“ buvo įdomus ir netikėtas internetinis tinklalapis, o šiomis dienomis naudojimasis šiuo socialiniu tinklu yra savaime suprantamas ir kasdienis, o kartais net ir reikalingas ar privalomas naudoti internetinis tinklalapis.“

Gali sužinoti savo mirties datą

Tuo metu vaikų ir paauglių psichologė Nijolė Butkienė teigė, jog ją jau mažai stebina kažkas neįprasto, nekasdieniško. Kad ir, tarkim, interneto svetainė, kurioje gali sužinoti savo mirties datą (http://www.deathclock.com/). 

„Sunku įsivaizduoti, koks tokios svetainės tikslas. Man asmeniškai ji atrodo visiškai kvaila. Bet čia tik mano nuomonė. Matyt, žmogus, kai kuria, turi tikėjimą kažkuo… Čia tikriausiai jau jo reikėtų klausti, ką jis tuo nori parodyti“, – svarstė psichologė.

N. Butkienės nuomone, žmonės labai skirtingi, užsiima įvairiomis veiklomis ir dėl to kuria. „Kiekvienas turi savo viziją, ką jis nori tuo parodyti, ir tai yra normalu. Svarbiausia, kad patiems yra įdomu. Būna, kad žmonės bando, mokosi programuoti, galbūt tai yra bandymas kažką daryti. Ir šiaip visokių crazy žmonių yra pilna. Tai manęs per daug ir nestebina“, – juokėsi pašnekovė.

U. Paluckaitė minėtoje svetainėje įžvelgia ne tik nesąmoningą paišdykavimą, bet ir prevencinių priemonių.

„Kalbant konkrečiai apie šią svetainę, kuri parodo žmogaus mirties datą, būtų galima manyti (o gal greičiau tikėtis), kad jos „paslėptas“ tikslas lyg ir galėtų būti noras parodyti žmogui, kad, „jeigu Tu būtum optimistas, nerūkytum ir neturėtum antsvorio – gyventum ilgiau“ (svetainėje, be gimimo datos, klausiama apie šiuos dalykus). Tokiu atveju tai galėtume vadinti lyg ir savotiška prevencine priemone, padedančia žmogui susimąstyti, – teigiamų svetainės aspektų bandė įžvelgti psichologė. – Kita vertus, mirtis arba žmogaus gyvenimo pabaiga yra itin jautri ir aktuali tema kone kiekvienam žmogui, todėl neretai panašios svetainės sudomina žmones, kuomet gali pasižiūrėti, „kiek dar laiko tau liko gyventi“. Tad nežinomybės jausmas neretai ir skatina mus ieškoti atsakymų į tuos klausimus, į kuriuos, greičiausiai, niekas negali atsakyti.

Tačiau svarbu neužmiršti, kad šioje ir panašiose svetainėse yra pateikiama daugiau statistinė, keliais parametrais ir algoritmais paremta informacija, kuri, greičiausiai, nėra tiksli.“

Patyčių užuomazgos

Pavyzdžiui, yra toks puslapis, kur sudėti neva šokantys garsūs žmonės, t.y. politikai, aktoriai, dainininkai (http://www.tvdance.com/). Jų tariami šokiai atrodo iš tiesų juokingai. Ar tai nėra patyčios, paklausiau psichologių, apie kurias dabar taip daug kalbama, diskutuojama, kaip su jomis kovoti.

N. Butkienės nuomone, tie žmonės, kurie yra žinomi, vieši, apie juos būna sukurta visokių kandžių dalykų.

„Aš manau, kad tai sukurta tiesiog pasilinksminti. Kadangi tai nėra nufilmuota nei privačioje erdvėje, nei pavogta informacija, o tiesiog sumontuota. Tai nėra taip blogai“, – svarstė psichologė.

Tačiau ji sutinka, jog tai iš tiesų yra savotiška patyčių forma.

„Vieši žmonės, aš manau, jau turi užsiauginę, kaip sakoma, storą odą ir į tai nebekreipia dėmesio arba moka jau su tuo susitaikyti. O kaip tą stabdyti, tai šią problemą reikėtų spręsti per žmogaus auklėjimą, sąmoningumą. Panašu, kad tokius dalykus daro tie, kurie neturi fantazijos, kuo užsiimti, kas būtų naudinga, lavintų žmogų“, – įsitikinusi pašnekovė.

VDU Psichologijos katedros doktorantė taip pat sutinka, kad elektroninės patyčios yra ypatingai aktuali tema šių dienų visuomenėje. Anot jos, svarbu yra pastebėti, kad elektroninės patyčios, skirtingai nuo patyčių realioje erdvėje, gali trukti arba trunka 24 valandas per parą.

„Savaime suprantama, tai, ką mūsų vaikai mato televizijoje ar internete, formuoja jų pasaulėvoką bei elgesį. Todėl, pavyzdžiui, jei mes, kaip tėvai, žiūrėdami tam tikrus vaizdo klipus, kaip, pavyzdžiui, demonstruojamus šioje svetainėje, juokiamės ir komentuojame kaip visiškai „nevykėlišką“ pasirodymą, greičiausiai, savo vaikams „pasiųsime žinutę“, kad tai yra juokinga ir taip elgtis (t.y., tyčiotis) galima, – kalbėjo U. Paluskaitė. – Paprastai kalbant, patyčios yra tada, kada MAN SMAGU, KAD TAU SKAUDA. Todėl, greičiausiai, visų humoristinių ar, kaip jūs sakote, juokingų vaizdų internete negalime pavadinti patyčiomis.

Šių dienų visuomenėje didesnį nerimą kelia naudojimasis socialiniais tinklais, kuriuose internetines patyčias, kurios neretai „perauga“ ir į realias, patiria tiek vaikai ar paaugliai, tiek ir suaugę asmenys.“

Pakeliaukim po pasaulį!

Tikriausiai nemažai tokių betikslių svetainių yra skirtos tiesiog atsipalaiduoti, pasijuokti, pabėgti bent akimirkai nuo realybės, problemų ir t.t. Tačiau ar žmogus, norėdamas pralinksmėti, netampa dar irzlesnis, nes supranta, jog laikas tuščiai iššvaistytas, naudos jokios, o dar tas spoksojimas į kompiuterio, planšetės ar išmaniojo telefono ekraną vargina ne tik smegenis, bet ir akis?…

N. Butkienės teigimu, priklauso, kiek laiko žmogus tą daro.

„Jeigu jis labai rimtai, susikaupęs, susikoncentravęs dirba, o paskui pasižiūri kokį nors linksmą filmuką ar vadinamą nesąmonę ir jeigu jam tai sukelia juoką, gali juo pasidalinti su kolegomis, kodėl ne, – svarstė vaikų ir paauglių psichologė. – Svarbiausia, kad tai nebūtų vienintelis atsipalaidavimo būdas. Kita vertus, geriau turbūt daryti tokias pertraukėles nei visai jokių. Tai toks savotiškas veiklos paįvairinimas.“

Kita psichologė U. Paluckaitė taip pat sakė, kad itin dažnas ir ilgas naudojimasis kompiuteriu, planšete ar telefonu gali ne tik varginti ar sukelti fizinį diskomfortą, bet ir sąlygoti priklausomybę nuo interneto.

„Sutinku, kad tam tikrų tinklalapių „naršymas“ gali padėti atsipalaiduoti – pavyzdžiui, klausantis atpalaiduojančios muzikos, skaitant įdomias istorijas, ar tiesiog „keliaujant“ po pasaulį. Kartais tai yra geras būdas, kuris „padeda nuvyti mintis į šalį“. Kita vertus, greičiausiai, problemos ar sunkumai, kurie mums yra svarbūs ir aktualūs, niekur nedings, tačiau galbūt atsipalaidavę ar skyrę keletą minučių „poilsiui“ internete, į sunkumus galėsime pažvelgti kitaip, – kalbėjo pašnekovė. – Bet, kaip ir minėjau, per ilgas laiko skyrimas „nieko neveikimui“ internete taip pat gali sąlygoti ir negatyvius jausmus ar savęs kaltinimą „laiko švaistymu“.

Iš tiesų, kaip užsiminė U. Paluckaitė, vienas iš įdomesnių užsiėmimų naršant internete galėtų būti „keliavimas“ po pasaulį. Kad ir, pavyzdžiui, svetainėje http://www.mapcrunch.com/. Šis internetinis puslapis – puiki proga bent jau virtualiai aplankyti svečias tolimas šalis, mėgstantiems, bet neturintiems galimybių keliauti žmonėms.

„Tokios svetainės yra puikūs projektai, kurie žmonėms, negalintiems keliauti, suteikia puikią galimybę geriau pažinti pasaulį. Be to, itin populiariame socialiniame tinkle „YouTube“ taip pat galime rasti įvairių vaizdo klipų iš įvairiausių pasaulio vietų, kas taip pat mums suteikia galimybę virtualiai pabūti ten, kur mes nesame buvę, o gal ir niekada nebūsime…“ – sakė VDU Psichologijos katedros doktorantė.

Psichologė: „Jie bukėja“

Kaip žinia, jaunoji karta labai greitai „perkanda“ visas technologijas ir susirasti jiems tokių svetainių, kur keliamos įvairios nesąmonės – vieni juokai. Abi psichologės vieningai sutaria, kad jos tiek vaikams, tiek paaugliams daro labai didelę įtaką. Deja, ne pačią geriausią.

„Jie bukėja. Jie žavisi visokiais kvailais juokeliais. Tai savotiškai formuoja ir jų vertybinį pasaulį, – apgailestavo N. Butkienė. – Kadangi dirbu mokykloje, matau, kaip vaikai elgiasi: per pamokas vis tiek reikia mokytis, o per pertraukas nori lįsti į telefonus. Aišku, aš tiksliai nežinau, ką jie ten žiūri, bet esmė ta, kad galvos nunarintos ir tai jau sveikatai labai blogai. Kita vertus, jaunimas nesimoko realių bendravimo įgūdžių. Beprasmiai juokeliai mažina ir mokymosi motyvaciją, nes vietoj to, kad susidomėtų informacija, kurios reikia pamokai, jie įlenda į va tokius dalykus. Užsimiršta jie ten ir niekas neberūpi.“

Kalbant konkrečiai apie vaikus ir paauglius, U. Paluckaitės teigimu, svarbu paminėti, kad moksliniai tyrimai rodo, jog jaunuolių naudojimasis naujosiomis technologijomis gali būti rizikingas: viena iš rizikų – vaikų ir paauglių galimybė prieiti prie tos informacijos, kuri yra netinkama jų amžiui, pavyzdžiui, pornografiniai tinklapiai.

„Kitas svarbus aspektas, kalbant kad ir apie šiomis dienomis itin populiarius naujienų portalus, yra tas, kad, jeigu, tarkime, naujiena yra susijusi su informacija, kuri galima tik nuo 18 m., paprastai pasirodo lentelė, prašanti patvirtinti, kad Tu esi „suaugęs“. Tokiu atveju viskas, ką vaikas ar paauglys turi padaryti, tiesiog paspausti mygtuką „taip“ ir visa informacija jam tampa pasiekiama. Todėl, greičiausiai ne tik „nesąmonių“ pilnos internetinės svetainės gali būti žalingos vaikams ir paaugliams, – svarstė psichologė. – Moksliniai tyrimai rodo, jog paaugliai, naudodamiesi internetu, patiria ir neigiamų pasekmių, kaip, pavyzdžiui, internetinės patyčios, prieinamumas prie amžiui draudžiamo turinio informacijos, asmens tapatybės vagystė.“

Tėvai turėtų šviesti vaikus nuo mažumės

Vis tik apie internetą ir įvairias svetaines turbūt galima būtų kalbėti ir kaip apie neišsemiamus žinių ir informacijos klodus. Tačiau N. Butkienė atkreipia dėmesį į kitą labai svarbų dalyką.

„Taip, tai yra neišsemiamas žinių ir informacijos šaltinis, bet labai svarbu ir patikrinti informaciją, jos kokybę. Ir, pavyzdžiui, dabartiniai tėvai šalia anksčiau buvusių svarbių švietimo dalykų apie lytiškumą, saugų seksą ir pan., nuo pat mažens turėtų šviesti savo vaikus ir apie saugų naudojimąsi internetu, – pabrėžė psichologė. – Pavyzdžiui, jau pirmokams aktualu porno. Jie jau būna to pasižiūrėję. Vienuose mokymuose mums papasakojo, kad, pavyzdžiui, į paieškos laukelį įvedus frazę „nuoga Kakė Makė“, išmeta labai daug visokių vaizdų. Tiesą pasakius, nebandžiau. Bet mes turėjome tikrai labai daug tokių atvejų, kai pirmokai prisižiūrėję jiems žalingos informacijos jų vystymuisi ir formavimuisi.“

U. Paluckaitė taip pat sutinka su prieš tai išsakyta nuomone ir atkreipė dėmesį, kad naudotis internetu reikia atsakingai.

„Internete yra gausu informacijos, kuri yra mums reikalinga ir naudinga mokantis, dirbant ar tiesiog siekiant pažinti pasaulį ir save. Vis dėl to, noriu pabrėžti, kad medijų raštingumas čia atlieka labai svarbų vaidmenį – kiek mes esame tinkamai pasiruošę/išmokę naudotis interneto teikiama nauda ir privalumais“, – sakė VDU doktorantė.

Nors atrodytų, jog įdomesnių ir neįprastų svetainių daugiau galima rasti ne lietuvių kalba, o, pavyzdžiui, anglų arba rusų kalbomis, tačiau tiek N. Butkienė, tiek U. Paluckaitė su tuo nesutinka.

„Aš manau, kad įvedus kokį nors žodį į paieškos laukelį, galima rasti neįprastų dalykų ir lietuvių kalba. Lietuviai irgi yra kūrybingi, originalūs, – tautiečius gyrė N. Butkienė. – Tiesiog viską taip imt ir apžvelgt, manau, yra neįmanoma. Bet jeigu tave kažkas domina, tarkim kokie ufonautai, tai ieškai ir, manau, tikrai galima rasti.“

„Negalėčiau teigti, kad nėra įdomių ar informatyvių internetinių tinklapių lietuvių kalba. Mano supratimu, lietuvių kuriami įvairūs „blogai“ internete yra įdomios, originalios, o kartais galbūt ir netikėtos svetainės, kuriose gali atrasti įvairiausių „blogerį“ dominančių dalykų ar istorijų“, – įsitikinusi U. Paluckaitė.