Skip to content

Nematoma kova su emociniu ir psichologiniu nuovargiu

 Nematoma kova su emociniu ir psichologiniu nuovargiu

Neseniai „Rinkos aikštėje“ buvo publikuotas neįgalaus kėdainiečio Kornelijaus Atkočiūno skundas dėl, jo nuomone, prastai atliekamų socialinių darbuotojų pareigų. Socialinės paslaugos ponui Kornelijui yra teikiamos namuose. Tačiau, išklausius abi puses ir žiūrint į problemą plačiau, susidaro įspūdis, jog tiek viena, tiek kita pusė yra psichologiškai nepajėgios (o gal pavargusios?) konstruktyviai bendradarbiauti. 

Daugeliu atveju neįgaliu tapusiam, prieš tai buvusiam sveikam žmogui, yra sunku su tuo susitaikyti, be to, ne visi neįgalieji gali išeiti pasivaikščioti, pabendrauti su kitais žmonėmis, todėl užsidaro namuose. Jie tampa pikti, irzlūs, priekabūs, viskuo nepatenkinti. Ir visas tas neigiamas emocijas išlieja ant į namus ateinančios socialinės darbuotojos. Pastaroji per dieną, dirbdama ne su vienu neįgaliuoju ar senyvo amžiaus žmogumi, taip pat sugeria daug neigiamų dalykų. Juo labiau kad jos darbas yra griežtai sureguliuotas pagal laiką. Todėl natūralu, jog socialinė darbuotoja irgi tampa pikta, galbūt ne visada maloniai bendraujanti su žmogumi, kuriam ateina sutvarkyti kasdienę buitį. Kiek kitokia situacija yra su savanoriais.

Po tokių istorijų peršasi išvada, jog tiek vienai, tiek kitai pusei reikalinga psichologinė ar emocinė pagalba. Bet ar ji yra teikiama? Ar iš tiesų prie visų būtiniausių fizinių poreikių patenkinimo nereikėtų skirti ir psichologinės būsenos gerinimo tiems asmenims, kurie, kaip minėjau, galbūt negali išeiti iš namų, neturi artimųjų, kurie kasdien ar bent jau kelis kartus per savaitę juos lankytų?

Pasak Rūtos Kaupienės, socialiniai darbuotojai gauna mokymus, kurių metu nagrinėjamos darbe kylančios problemos ir galimi jų sprendimo būdai. / A. Barzdžiaus nuotr. Paslaugų gavėjai turi sudaryti sąlygas jų teikimui

Kėdainių bendruomenės socialinio centro (KBSC) vadovė Rūta Kaupienė teigė, jog šiuo metu pagalbos į namus paslaugos teikiamos 174 asmenims.

„43  iš jų teikiamos dienos socialinės globos paslaugos, tai yra paslaugų gavėjai su sunkia negalia, kiti senyvo amžiaus ir neįgalūs asmenys“, – detalizavo centro vadovė.

Pasak R. Kaupienės, įnoringi paslaugų gavėjai dažniausiai būna neįgalūs asmenys. 

„Pasitaiko atvejų, kai lankomosios priežiūros specialistai patiria psichologinį smurtą, yra išnaudojami“, – apgailestavo pašnekovė.

Ji taip pat pažymi, kad be jau minėtų problemų socialinės darbuotojos patiria ir kitų sunkumų teikdamos socialines paslaugas namuose. 

„Sudėtingos darbo sąlygos paslaugų gavėjų namuose – nėra kanalizacijos, šilto vandens, būstas nepritaikytas specialiesiems kliento poreikiams“, – pasakojo R. Kaupienė.

Siekiant bent šiek tiek pagerinti socialinių darbuotojų kasdienybę, anot centro vadovės, jiems yra organizuojami  kvalifikacijos kėlimo mokymai.

„Jų metu  nagrinėjamos darbe kylančios problemos ir galimi jų sprendimo būdai –kvalifikacinių gebėjimų ugdymo, konfliktų valdymo, bendravimo su vienišais ir neįgaliais asmenimis, atsparumo psichologiniam smurtui ir panašūs kvalifikacijos kėlimo mokymai“, – teigė pašnekovė.

[quote author=“Rūta Kaupienė“]Pasitaiko atvejų, kai lankomosios priežiūros specialistai patiria psichologinį smurtą, yra išnaudojami.[/quote]

Anot jos, norint, kad socialinės paslaugos būtų atliekamos kokybiškai ir sklandžiai, paslaugų gavėjai turi sudaryti tam sąlygas. 

„Užtikrinti mandagius, pasitikėjimu ir pagarba pagrįstus santykius su paslaugų teikėju, o paslaugų teikėjas įsipareigoja teikti paslaugas, kurioms, teisės aktų nustatyta tvarka, paslaugų gavėjui yra nustatytas poreikis bei garantuoti jų kokybę, didinti paslaugų gavėjų savarankiškumą, teikti pagalbą organizuojant asmens sveikatos priežiūrą“, – įsitikinusi R. Kaupienė.

Ne visus pavyksta prakalbinti

Maltos ordino pagalbos tarnybos (MOPT) senjorų programų vadovė Gražina Semėnienė pabrėžia, jog keliami klausimai ir problemos yra itin aktualūs šiomis dienomis ir apima ne tik neįgaliuosius, bet ir senyvo amžiaus žmones.

„Jūsų paliesta tema yra labai plati ir jautri. Žmonių tarpusavio santykiai yra lydimi nuolatinių, didesnių ar mažesnių, konfliktų, o  spaudžiami ligų ar negalių  yra dar jautresni, – kalbėjo programų vadovė. – Senyvo amžiaus žmonių dažna palydovė yra senatvinė demencija, kuri irgi dažnai turi įtakos santykiams su aplinkiniais. Su tokiais žmonėmis yra labai sudėtinga bendrauti, reikia nežmoniškos kantrybės kiekvieną kartą išklausyti tą pačią istoriją. Būna, kad esame apkaltinami ir nebūtomis vagystėmis.“ 

Kaip pasakojo G. Semėnienė, maltiečiai niekada nėra atlikę tyrimo ir nėra klausę savo globotinių apie būtent psichologinę pagalbą. 

[quote author=“Gražina Semėnienė“]Jiems tai yra prabanga, kad su jais žmogus ateina pakalbėti, pabendrauti, todėl į pirmą vietą iškelia buities darbus.[/quote]

„Stengiamės į žmogų žiūrėti kompleksiškai ir padėti spręsti ne tik psichologines, bet ir tarpasmenines, socialines, medicinines, buitines problemas“, – sakė pašnekovė.

Kalbant konkrečiai apie psichologinę pagalbą, ji sutiko, kad nedažnas senolis gali gauti kartais taip reikalingą psichologinę pagalbą. Tiesa, ji taip pat pastebėjo, jog galbūt ne visi senyvo amžiaus žmonės ja ir pasinaudotų. 

„Jiems labai trūksta bendravimo, reikia išsikalbėti. Kartais savanoriai reikalingi ne kažkokiems buities darbams atlikti, o tiesiog kalbėtis. Tačiau toli gražu ne kiekvienas senukas nori su savanoriais kalbėtis ir ne su kiekvienu pavyksta tai padaryti. Tam reikia labai daug laiko, kad gerai pažintum žmogų, – priežastis, kodėl galbūt senoliai nesinaudotų psichologine pagalba, vardijo G. Semėnienė. – Aišku, yra įvairių žmonių ir vienos taisyklės, kaip tai padaryti, nėra. Vienas galbūt labai lengvai šneka, jam tereikia poros laisvų ausų, o kitus – labai sunku prakalbinti.“ 

Gražinos Semėnienės nuomone, jei ir būtų galimybė gauti psichologinę pagalbą, ne visi senoliai tikriausiai ja pasinaudotų. / Asmeninio archyvo nuotr. Jaučia kaltę, kad gaišta svetimą laiką

G. Semėnienė pastebėjo ir kitą bėdą, kuri trukdo senyvo amžiaus žmonėms išsikalbėti ar būti išklausytiems.

„Didžioji dalis vyresnio amžiaus žmonių, ypatingai regionuose, jaučia tarsi kaltę, kompleksą, kad gaišta svetimą laiką.  Jiems tai yra prabanga, kad su jais žmogus ateina pakalbėti, pabendrauti, todėl į pirmą vietą iškelia buities darbus. Jie tiesiog galvoja, kad užima per daug laiko, nes visi skuba, bėga, šeima, vaikai“, – kalbėjo programų vadovė.

Ji pasidžiaugė, jog dažniausiai tarp savanorių ir jų globotinių atsiranda ryšys, draugystė, bet ne su visais ir ne visada tai pavyksta iš pirmo karto. 

„Ne visiems artimos draugystės ir reikia, ypatingai vyrams. Turime tokių senukų, kuriems užtenka tiesiog žinoti, kad yra žmogus, į kurį galima bus kreiptis atsitikus bėdai, nelaimei ar ko nors prireikus“, – patikslino pašnekovė.

Tuo metu darbuotojams, dirbantiems socialinį darbą, psichologinė pagalba, anot jos, yra lengviau pasiekiama nei tiems, kurie gauna socialines paslaugas. 

„Darbuotojai, manau, turi galimybes dalyvauti refleksijose, mokymuose, kur gali gauti specialistų konsultacijas“, – pastebėjo G. Semėnienė. 

Anot programų vadovės, maltiečiai vyresnio amžiaus žmonėms pagalbą daugiausia teikia pasitelkdami savanorius, todėl ir konfliktinių situacijų kyla mažiau. 

„Tai žmonės, kurie ateina, nes nori tai daryti. Ateina, nes kviečia širdis. Negeranoriški žmonės tiesiog neina savanoriauti, galbūt todėl pavyksta išvengti aštrių konfliktinių situacijų“, – apibendrino pašnekovė.

Bendravimas – tai šventė

MOPT Kėdainių grupės vadovė Aušra Vaidotienė teigė, kad jų grupė nuolatos lanko keturis senelius. Savanoriai visada yra labai laukiami, maloniai sutinkami ir nėra pikti. Tačiau senjorai kompleksuoja, bijo išeiti į gatvę, pasižmonėti. Atsiranda visokių priežasčių, kodėl jie negali kur nors eiti.

„Mes stengiamės juos net į koncertą ar filmą nuvesti, į bet kokį susitikimą prie puodelio arbatos, kad „ištemptume“ juos iš namų, kartu pasidarome pietus, pyragą išsikepame, – apie savanorių kasdienybę pasakojo A. Vaidotienė. – Pavyzdžiui, aš vežu juos į parduotuvę. Aišku, man vienai būtų žymiai greičiau pagal sąrašiuką viską supirkti. Be to, jie pradeda skųstis, kad svaigsta galva nuo parduotuvės šviesų, karšta ar pan. Tada sakau, kad įsikibtų į vežimėlį ar į mane – taip gražiai, diplomatiškai kalbini, kalbini ir išsivedi juos iš tų namų.“ 

[quote author=“Aušra Vaidotienė“]Būna taip, kad sutariam su savo senjorais, kad jiems padarysim kokį darbą, pavyzdžiui, išvalysim langus. Ateini pas juos, o jie laukia, patiesę servetėles ant stalo, pasipuošę – jie pirmiausiai nori bendravimo.[/quote] 

Savanorių, pasak A. Vaidotienės, senoliai laukia tarsi šventės.

„Būna taip, kad sutariam su savo senjorais, kad jiems padarysim kokį darbą, pavyzdžiui, išvalysim langus. Ateini pas juos, o jie laukia, patiesę servetėles ant stalo, pasipuošę. Jie pirmiausiai nori bendravimo“, – šiltai apie lankomus senelius kalbėjo pašnekovė.

Aušra Vaidotienė neslepia, jog pasitaiko konfliktinių situacijų, tačiau dažniausiai jos išsprendžiamos taikiai, randant abiems pusėms palankų variantą. / A. Barzdžiaus nuotr. Blogos dienos – ne išimtis

Kėdainių grupės vadovė neslepia, jog būna ir „ne nuotaikos“ dienų, kai senoliai sako, kad nieko nenori. Bet savanoriai gražiai užglaisto blogas mintis ir vėl viskas gerai. Pašnekovė sutinka, kad norint įveikti tokias situacijas, reikia nemažai pastangų, psichologinių žinių, atsidavimo ir laiko.

„Būna atvejų, kai senoliai būna pikti ar kažkuo nepatenkinti. Pavyzdžiui, paskambina, kad reikia nupirkti grietinės arba kefyro ir nuperki ne tokį, kokį jis mėgsta. Arba paskambina, kad reikia išvalyti langus, nors kitame kambaryje sėdi iš Airijos grįžusi dukra, – nemalonią situaciją prisiminė A. Vaidotienė. – Viena savanorė išvalė tuos langus. Paskui gražiai buvo pasakyta: „Žinokit, pone, mes šiandien jums išvalėme langą, bet vienas senelis buvo nukritęs, sunkiai susižalojęs ir parą laiko neturėjo valgyti.“ Taip kartais mandagiai leidi suprasti tam žmogui, kad jis netinkamai elgiasi. 

Bet jeigu pakelsi toną, jis tada tau lygiai taip pat atgal atsakys. Aišku, būna tų konfliktinių situacijų, bet tada ir pasakai, kad aš neisiu pas jus, nenoriu su jumis bendrauti ir viskas. Mes pačios tarp savęs keičiamės, nes tikrai būna, kad ne visada sutampa charakteriai, požiūriai, ieškome išeities.“

Maltiečių atstovė supranta ir socialinį darbą dirbančius žmones, kuriems, skirtingai nei savanoriams, yra griežtai suskirstytas laikas, per kurį turi atlikti pavestus darbus.

„Jeigu socialinės darbuotojos turi skirtą tik tam tikrą laiką, per kurį reikia viską suspėti padaryti, tada gali būti, kad jiems trūksta bendravimo, išsikalbėjimo. Ir gaunasi, kad darbuotojas savo darbą atlieka automatiškai, ne visada nuoširdžiai, o iš pareigos, – kalbėjo A. Vaidotienė. – Pavyzdžiui, kai būna kokie nors renginiai, šventės, kur dalyvauja savanoriai, labai jaučiasi tas pasiruošimas, šiluma, nuoširdumas, nes savanoriai jau skyrė tam savo laiką ir jie tai daro ne per prievartą, o dėl to, kad nori.“

Kalčiausios savivaldybės?

Neįgaliųjų reikalų departamento Programų koordinavimo ir įgyvendinimo skyriaus patarėja Lina Gulbinė sutinka, jog didelei daliai asmenų su negalia psichologinė pagalba iš tiesų yra būtina ir reikalinga.

[quote author=“Lina Gulbinė“]Vertinant paslaugų teikimo pakankamumą, galime teigti, kad konsultavimo paslaugų savivaldybėse tikrai yra nepakankamai.[/quote]

Linos Gulbinės teigimu, didžiausia problema, kodėl tiek neįgalieji, tiek ir senyvo amžiaus žmonės negali gauti psichologinės ar emocinės pagalbos – per mažas finansavimas. / Asmeninio archyvo nuotr.„Socialinių paslaugų kataloge yra įtraukta bendroji paslauga konsultavimas–pagalba, kurią teikiant kartu su asmeniu analizuojama asmens (šeimos) problema ir ieškoma veiksmingų jos sprendimo būdų, – paaiškino patarėja. – Paslauga teikiama turėtų būti tol, kol problema bus išspręsta, o pačią paslaugą turėtų teikti įvairių institucijų (socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų, NVO ir kt.) socialiniai darbuotojai, psichologai, kiti specialistai.“

Anot L. Gulbinės, bėda, greičiausiai, yra ta, kad pagal socialinių paslaugų įstatymą, tik pati savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą, planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę. 

„Vertinant paslaugų teikimo pakankamumą, galime teigti, kad konsultavimo paslaugų savivaldybėse tikrai yra nepakankamai“, – sakė pašnekovė.

Ne visi soc. darbuotojai gauna pagalbą ir mokymus

Nors KBSC vadovė R. Kaupienė minėjo, jog darbuotojai gauna atitinkamus mokymus, tačiau, pasak L. Gulbinės, tenka pripažinti, kad  retame savivaldybės socialinių paslaugų centre yra teikiamos profesinės supervizijos socialinį darbą dirbantiems darbuotojams. 

„Dažnai socialinį darbą dirbantys darbuotojai kaip problemą iškelia darbą su klientais (klientų žalingi įpročiai, klientų rūpesčiai ir problemos, buitinės klientų problemos, klientų piktumas, klientų gausa, nesupratimas ir nenorėjimas priimti pagalbą, socialinės klientų integracijos į visuomenę, klientų bendravimo problemos), – paaiškino departamento patarėja. – Dažniausiai darbuotojai patys yra susigalvoję būdus, kaip įveikti stresą ir nuovargį, ir retai gauna profesionalią pagalbą.“

Tuo metu šioje srityje dirbantys tyrėjai, kaip teigė pašnekovė, atkreipia dėmesį, kad socialinis darbuotojas gali nepajėgti atsiriboti nuo savo darbo, profesinę nesėkmę gali suprasti kaip asmeninę ir dėl to jį gali kamuoti kaltės, nerimo, nusivylimo jausmai, nes socialinio darbuotojo asmeninės savybės yra panaudojamos profesinėje srityje, siekiant padėti klientui. 

„Todėl vienas iš pagalbos būdų galėtų būti supervizija, reikalinga padėti socialiniam darbuotojui atstatyti jėgas, sugrąžinti darbo motyvaciją. Profesinė supervizija, kuri  yra koncentruota į įgūdžių plėtrą, profesinių standartų kūrimą ir problemų sprendimą“, – siūlė L. Gulbinė.

Problema – per mažas finansavimas

Paklausta, ar negalėtų atsirasti psichologas, galintis padėti tiek vienai, tiek kitai pusei įveikti emocines ir psichologines problemas, patarėja sakė, jog šiuo metu galiojanti įstaigų finansavimo tvarka nesukuria palankių sąlygų naujų socialinio darbo metodų plėtrai. 

„Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, finansavimas visoms įstaigoms yra skiriamas pagal biudžeto sąmatos eilutes. Prioritetinis dėmesys skiriamas darbo užmokesčiui, su paslaugų teikimu susijusioms išlaidoms finansuoti, kitoms išlaidoms, tame tarpe ir kvalifikacijos tobulinimui, skiriamas antrinis dėmesys“, – detalizavo pašnekovė.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, jog socialinių paslaugų finansavimas yra priskiriamas, taip vadinamoms, savarankiškoms savivaldybės funkcijoms.

„Lėšos savarankiškoms savivaldybės funkcijoms atlikti į savivaldybės biudžetą yra surenkamos iš pajamų mokesčio, kuris tiesiogiai priklauso nuo darbo užmokesčio. Šiuo metu vykstantys reiškiniai: nedarbo didėjimas bei gyventojų migracija sąlygoja į savivaldybės biudžetą surenkamo pajamų mokesčio mažėjimą“, – sakė L. Gulbinė. 

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.

Rekomenduojame parsisiųsti:

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video