(Ne)Raštingumas ir technologijos – ar situacija iš tiesų yra labai bloga?

Dėl šiuolaikinio jaunimo neraštingumo esame įpratę kaltinti technologijas, greitą, dinamišką gyvenimo tempą. Tačiau Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys ANTANAITIS bei Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doc. dr. Žydronė KOLEVINSKIENĖ jaunimo „nurašyti“ neskuba.

„Esu labai geros nuomonės apie šių laikų jaunimą. Manau, kad didelė dalis yra labai raštinga. Anksčiau į viešumą patekdavo tekstai gerai rašančiųjų, o dabar per Facebook‘ą patenka ir prastai rašančiųjų, ir visai beraščių. Manau, kad situacija nėra tokia bloga, tik apie ją garsiai kalbame“, – jaunus žmones gyrė A. Antanaitis.

„Nenorėčiau įvardinti – „neraštingųjų karta“, nes taip mes lyg ir stigmatizuojame. O šiuolaikinė jaunųjų karta, kaip ir bet kuri kita ankstesnė, yra labai įvairi. Kitas svarbus pastebėjimas, kad šiandien „raštingumo“ (angl. k. literacy) sąvoka vartojama labai dažnai ir „raštingumas“ apibrėžiamas gana plačiai, – pastebėjo doc. dr. Ž. Kolevinskienė. Pastaruoju metu kalbama ne tik apie lingvistinį, bet ir apie technologinį, finansinį, meninį, net emocinį raštingumą. Tad neabejoju, kad dauguma jaunų žmonių yra išsiugdę kitas raštingumo kompetencijas“.

Tiesa, VDU Švietimo akademijos profesorė Regina RINKAUSKIENĖ yra kiek griežtesnės nuomonės.

„Dirbant universitete buvo juntama tendencija, kad su kiekvienais metais darosi vis prasčiau. Tai juntama ir taisant baigiamuosius moksleivių darbus. Ir tai susiję ne tik su paprastuoju raštingumu, bet ir su žodyno skurdumu ir pan.“, – pastebėjo profesorė.

– Kokios, Jūsų nuomone, yra neraštingumo priežastys?

Regina: Neraštingumo priežasčių gali būti labai įvairių. Žinoma, galima kaltinti kompiuterines technologijas, bet ne vien jos kaltos. Raštingumo lygį lemia ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, tas faktas, kad jaunimas beveik neskaito knygų. Mano nuomone, dar ir nenuoseklus lietuvių kalbos kurso dėstymas mokyklose davė nelabai kokių rezultatų. 

[quote author=“R. Rinkauskienė„]Net ir vieną kartą parašytas ačiū su nosine palieka ne kokį įvaizdį. Ir ilgam.[/quote]

Žydronė: Jeigu apsiribojame tik kalbiniu (ne)raštingumu, tai tokios, ženkliai besikeičiančios situacijos priežastys galėtų būti trys: 1) medijų pasaulio įtaka, kuri lemia lakoniškus sakinius, „trūkčiojančią“, fragmentuotą raišką; 2) užsienio kalbų (ypač anglų kalbos) įtaka, kuri keičia intonacijas, sakinių konstrukcijas; 3) menkstantis grožinės literatūros skaitymas. Šiuolaikinis jaunimas skaito labai daug (nesutikčiau su dažnai pasigirstančiomis nuomonėmis, kad jauni žmonės visai neskaito), tiek daug, kaip nė viena kita karta: skaito, peržiūrėdami socialinių tinklų įrašus, tinklaraščius, žinutes, skaito elektroninius laiškus, elektronines knygas, etc. Tik didžiausias rūpestis, kad mažėja kokybiškos grožinės literatūros skaitymas, kuris ir galėtų formuoti ne tik literatūrinį skonį, bet ir ugdyti raštingumą.

– Kaip reikėtų vertinti neraštingumą – kaip nesugebėjimą parašyti sakinio be rašybos ir skyrybos klaidų ar kaip nesugebėjimą suformuluoti aiškios minties?

Audrys: Klausimu Jūs jau ir atsakėte.

Regina: Žinoma, priklauso nuo raštingumo suvokimo. Jei kalbame apie raštingumą plačiąja prasme, tai, be abejonės, neužtenka tik rašyti be klaidų. Žinoma, sveikintina, kad mokame daug įvairių kalbų, bet gimtoji kalba neturėtų likti nuošalyje, neturėtų būti tik buitinio bendravimo kalba. 

Žydronė: Raštingumas – tai žinių, įgūdžių, gebėjimų visuma. Gali rašyti be klaidų, bet dar privalai gebėti rišliai formuluoti sakinius. Ir atvirkščiai: gali labai vaizdingai pasakoti, rašyti, bet jei tekste mirgės klaidos, pagrindinės mintys nebus aiškios. Nors, daug metų dėstydama universitete, pastebiu, kad įprastai tie, kurie rašo be klaidų dažniausiai ir mintis formuluoja aiškiai, argumentuotai. Tad teigčiau, kad šie abu dėmenys yra glaudžiai susiję.

– Jūs dirbate su studentais. Jie rašo daug įvairių darbų. Kokias tendencijas pastebite raštingumo prasme?

Regina: Visų pirma pastebime daug skyrybos klaidų, pasitaiko ir rašybos. O kodėl taip yra? Todėl, kad skyryba atsiejama nuo sintaksės, t. y. nuo sakinio struktūros pažinimo, o tada ir atsiranda nemotyvuotų skyrybos klaidų, kurių net taisyklėmis negalime paaiškinti. 

Žydronė: Dėstau studentams lituanistams, tad jau specialybė įpareigoja, kad neraštingi, neskaitantys jauni žmonės šių studijų nesirenka. Ryškiausia tendencija: rašoma (o ir kalbama) fragmentuotai, šokinėjančios mintys, logikos ir argumentacijos stoka. Kitas pastebėjimas: nors šiandien gyvename technologijų amžiuje, vis tik pamirštame apie kompiuterinio raštingumo taisykles, kurios būtinos išsilavinusiam XXI a. žmogui. Turbūt prieš gerą dešimtmetį šie dalykai nebūtų atspindėję žmogaus raštingumo (pakako be klaidų surinkti tekstą kompiuteriu), šiandien tai fiksuojame kaip taisytinus dalykus.

[quote author=“Ž. Kolevinskienė“]Bet vis tik XXI amžiaus žmogaus raštingumas susijęs su daugeliu aspektų, ne tik su gebėjimu parašyti be klaidų.[/quote]

– Jūsų nuomone, ar technologijos turi įtakos neraštingumui?

Audrys: Čia jau yra problema. Tą reikia pripažinti, kad technologijos turi įtakos, bet ne visada neigiamos. Dabar anglų kalbos įtaka yra labai didelė, nes didžiulis naujienų ir informacijos srautas yra anglų kalba, ir kai vyksta kalbų konkurencija, tai dažnai „mažesnė“ kalba nukenčia – tai yra natūralu ir logiška. Todėl labai svarbu būti sąmoningu piliečiu ir nepamiršti, kad savąja kalba pateikti informaciją yra „kieta“, kalbant jaunimo kalba. O valstybės pareiga yra užtikrinti, kad lietuvių kalba informacinėse technologijose neatsiliktų. Pradedame rengti Lietuvių kalbos politikos gaires informacinėse technologijose. Žinoma, dabar šiek tiek lengvėja situacija – jau ir mobilieji telefonai turi lietuviškas raides. Bet tos technologijos turi būti tokios, kad būtų lygiai taip pat lengva pasiekti lietuvišką raidę kaip ir bet kokią kitą lotynišką raidę. Tai yra susitarimo reikalas, kad lietuvių kalba būtų lygiai taip pat lengvai prieinama technologijose, kaip ir kitos kalbos. 

– Šiandieninis gyvenimas yra greitas ir labai dinamiškas. Išmokti kalbą, o ypač lietuvių, matematiką ar bet kurį kitą dalyką, reikia laiko. Deja, jo tikriausiai bent jau artimiausios kartos neturės daug. Ar tai reiškia, kad ir toliau formuosis neraštingųjų kartos?

Audrys: Nors kai kurie sociolingvistai su tuo nesutinka, net neabejoju, kad bendrinės kalbos reikia mokytis. Nes bendrinė kalba yra visų mūsų sutarta kalba. Mokaisi fizikos, anglų kalbos, lygiai taip pat mokaisi lietuvių kalbos. O valstybė turi sudaryti visas galimybes mokytis. Ir dėl to nemanau, kad ateinančios kartos neturės laiko tam. Buvo laikai, kai mokėsi iš vargo elementorių – nebuvo nei sunku, nei per daug laiko užimdavo. 

Regina: Manau, kad taip. Nes nė viena kalba nėra išmokstama be mokymosi, tylaus ir kantraus mokymosi. Vis prisimenu šią vasarą vienos lietuvių kalbos mokytojos, dirbančios Suomijoje su lietuvių emigrantų vaikais, žodžius: „Jūs visi giriate Suomijos švietimo sistemą, kaip labai pažangią ir stebuklingą, o aš pasakysiu paprastai – mes nesiverčiame per galvas ieškodami stebuklingų metodų, kad tik vaikai mokytųsi, mes tiesiog kantriai ir ramiai dirbame, mokomės, o tada yra ir rezultatas.“

Žydronė: Jeigu mes raštingumą siejame tik su „kalbos išmokimu“, tuomet drąsiai teigčiau, raštingų žmonių daugėja ir tik daugės. Šiuolaikinis jaunimas laisvai bendrauja keliomis užsienio kalbomis, o ir gimtąją kalbą juk jie yra išmokę! Klausimas, ar pakanka tik išmokti, t. y. tiek, kad galėtum komunikuoti. Vis tik šiandien yra pabrėžiamas tam tikrų kompetencijų įgijimas. Kita vertus, kalba yra gyvas organizmas, ji yra veikiama konkretaus laiko visuomenės, t. y. kalbėtojų, kalbos vartotojų. Nereikia turėti iliuzijų, kad po dešimties ar penkiolikos metų mes kalbėsime, rašysime taip pat, kaip XX a. pabaigoje. 

– Kaip, Jūsų nuomone, galima būtų į tą greitą gyvenimo tempą „įterpti“ raštingumą, t.y. kaip išmokyti vaikus rašyti be klaidų arba bent jau su minimaliomis klaidomis bei taisyklingai formuluoti sakinius?

Audrys: Išmokyti mokykloje vaikus rašyti be klaidų ar bent jau su minimaliomis klaidomis yra vienas dalykas – tą būtinai reikia daryti. O antra – kelti kalbos prestižą ir pristatyti kalbą kaip įdomų dalyką, taip, kaip, pavyzdžiui, sportą su varžybomis ir laimėjimais ar anglų kalbą, kuri atveria didesnį pasaulį, leidžia naršyti interneto platybėse. Lietuvių literatūros egzaminuose negali būti užsienio autorių – tik lietuvių, nes jie nesensta, kad ir ką kas sakytų. Daug yra tobulintinų dalykų.

Regina: Mano nuomonė nesikeičia – nėra rezultato be darbo. Ir, beje, kas tos minimalios klaidos? Net ir vieną kartą parašytas ačiū su nosine palieka nekokį įvaizdį. Ir ilgam.

Žydronė: Pirmiausia – formuokime vaikų literatūrinį skonį. Ne mokytojams užkraukime naštą, kad jie viską „privalo“, o pradėkime nuo šeimos: kad namuose būtų ne tik didžiuliai televizorių ekranai, ne tik naujausi Apple kompiuteriai, bet ir šeimos bibliotekėlės. Kai pradėsime daugiau skaityti kokybiškos literatūros, kai įsiklausysime į meninį tekstą, kai išgirsime savo senelių, prosenelių tarmes, neteks dirbtinai ar prievartos būdu mokyti. JAV, daugelyje Europos šalių šiandien grįžtama prie „šaknų modelio“ ugdymo procese. Be abejo, technologijų amžius „diktuoja“ savas raštingumo taisykles. Ir to negalima nepastebėti ar bandyti tai ignoruoti, neigti. Bet vis tik XXI amžiaus žmogaus raštingumas susijęs su daugeliu aspektų, ne tik su gebėjimu parašyti be klaidų.

– O galbūt šiame, technologijų, amžiuje to padaryti nebepavyks, gal net ir nereikia?

Audrys: Kaip tik labai pavyks, kadangi technologijos atveria kelius sudominti. Pavyzdžiui, gali atsirasti įvairiausių viktorinų, žaidimų lietuviams visame pasaulyje, ir tie žaidimai motyvuotų mokytis lietuvių kalbos.

Regina: Na, čia jau kiekvienam spręsti – reikia to ar nereikia. Ir šiais laikais galima girdėti skirtingų nuomonių, net ir pačių kalbininkų. Gimtosios kalbos mokėjimas yra kur kas daugiau nei tik elementarus raštingumas. Kalba yra vienas iš tautiškumo pagrindų. 

– Lietuvių kalba iš tiesų nėra lengva – daug nosinių raidžių, įvairių išimčių, linksnių, asmenuočių ir t.t. Ar nevertėtų ją tiesiog supaprastinti ir pritaikyti prie šiuolaikinio jaunimo įpročių, poreikių? Juk kalba taip pat – gyvas organizmas, kuris nuolat keičiasi, evoliucionuoja…

Audrys: Lietuvių kalbos rašyba su visomis nosinėmis raidėmis yra fonetinė ir daug lengvesnė negu anglų, o anglų tapo tarptautinė. Taigi mitas, kad lietuvių kalba ir jos rašyba labai sudėtinga. O kad linksniai, asmenuotės – viso pasaulio sintetinėse kalbose tas yra. Latvių kalba gal paprastesnė, nes kirtis perkeltas į pirmąjį žodžio skiemenį. Jei kalbėtume apie tikrai sudėtingas kalbas, tai reikėtų paminėti Amerikos indėnų ar kinų, japonų kalbas. Mūsų kalba, sakyčiau, yra vidutinio sunkumo, archaiška ir pritaikyta logiškai prie mąstysenos, todėl yra viena iš vertingiausių pasaulyje.

[quote author=“A. Antanaitis“]Mūsų kalba, sakyčiau, yra vidutinio sunkumo, archaiška ir pritaikyta logiškai prie mąstysenos, todėl yra viena iš vertingiausių pasaulyje.[/quote]

Regina: Na, aš per daug nesižavėčiau Augusto Šleicherio mintimis apie kalbą, kaip gyvą organizmą. Iš tiesų kalba kinta, bet žmogaus gyvenimas per trumpas suvokti ir pajusti tuos kitimus. Dėl lietuvių kalbos supaprastinimo – tai, man regis, jau iš tiesų yra daug visokių palengvinimų padaryta. Vis dėlto gal nenorėkime, kad mūsų kalba, kuri yra išlaikiusi labai daug archajiškų dalykų (beje, kuo dažnai nori pasididžiuoti daugelis lietuvių), pavirstų kažkuo primityviu; net nežinau, kaip tai įvardyti…

– Turbūt labiausiai į akis krenta grubus neraštingumas informaciniuose naujienų portaluose, kur paprastai iš žurnalistų reikalaujama, kad būtų greitis, t.y. kuo greičiau naujiena paskelbta portale, o tik paskui sakinių struktūra ir gramatinės klaidos. Kaip tai vertinate?

Audrys: Klaidos informaciniuose naujienų portaluose iš tiesų bado akis. Mes esame ne kartą susitikę su portalų vadovais. Visi sako tą patį: „Mes norime 20 sekundžių ar minute paskelbti naujieną anksčiau negu konkurentai“. Todėl tie tekstai yra su klaidomis. Negalime lyginti situacijos, kokia buvo anksčiau su popieriniais laikraščiais, kurie išeidavo tik rytojaus dieną. Jie turėjo redaktorius, stilistus, korektorius. Todėl dažnai skelbiami tekstai, kurie apskritai yra labai prasti, kiek vėliau pačios grubiausios klaidos pataisomos, nes nenutrūkstamai plūsta informacijos srautas. Pastebiu, deja, kad naujienų portalų kalba prasta. Ir belieka tik apeliuoti į portalų vadovus, kad jie bent sudarytų galimybes dar vienoms akims peržvelgti kiekvieną tekstą, kuris išeina.

Regina: Be abejonės, vertinu neigiamai. Nežinau, kaip kitus, bet mane erzina su daugybe įvairių klaidų skelbiami straipsniai, komentarai ir pan. Raštingas žmogus net ir skubėdamas nepadarys klaidų. Matyt, tai ne greitis kaltas…

Žydronė: Pirmiausia – įtraukime į žurnalistų rengimo programas literatūros proceso dalykus, kalbos redagavimo kursus. Kita vertus, save ir savo skaitytojus gerbiantis portalas nekeis kokybės į kiekybę. Ugdykime skaitytoją, kuris atsisakytų skaityti su korektūros, stiliaus klaidomis parašytus tekstus, kuris eliminuotų tokius informacinių naujienų portalus ar dienraščius iš savo žvalgos lauko.

– Anksčiau VLKK taikydavo įspėjimus ar tam tikras baudas. O kokia situacija yra dabar? Galbūt derėtų sugrąžinti sankcijas už nepagarbą gimtajai kalbai? Pavyzdžiui, bausti straipsnio autorių už tam tikrą klaidų kiekį ar pan.?

Audrys: Baudos nebuvo labai efektyvios, kadangi nepagarbos gimtajai kalbai aš nelabai įžvelgiau. Baudos, skiriamos pagal klaidų sąrašus, labai suprimityvina reikalą, kadangi visų klaidų jokiame sąraše nenumatysi. Ir niekas šiais laikais jau nebesako „fortkė“ ar „duchovkė“. Visi rašantieji turėtų remtis rašybos, skyrybos taisyklėmis, dar yra Komisijos nutarimai, gramatikos. 2021 m. mes pateiksime atnaujintą praktinę lietuvių kalbos gramatiką, kuri turėtų tapti parankine knyga redaktoriams ir žurnalistams. Nepagarba lietuvių kalbai pasireiškia jos nevartojimu. Žinoma, aš labai norėčiau, kad portalų kalba būtų gera, bet aš irgi nesu atitrūkęs nuo pasaulio. Aš ir pats žurnalistas, todėl suvokiu tą jų norą paskelbti pirmam. Taigi kokybė arba greitis. Sankcijos turi būti už nevartojimą. Lietuvių kalba yra vienintelė valstybinė kalba Lietuvoje ir jai priklauso būti ten, kur ji turi būti. Žurnalistą už klaidas turi bausti redaktorius. Garbės reikalas turi būti siekis, kad tavo portale ar leidinyje būtų kuo mažiau klaidų.