Nauji savanoriai – su atvira širdimi ir ūpu padėti

Savanorystės namus įkūręs labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ prie kavos puodelio pakvietė susitikti naujuosius savanorius. Pasipildžiusi fondo geradarių komanda ne tik susipažino, aptarė veiklos kryptis bei darbų sklaidos galimybes, bet ir sulaukė Šv. Jurgio parapijos klebono Artūro Stanevičiaus palaiminimo.

Sulaukė atsako

Primename, kad labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ iki vasario 10 d. aktyvius geros valios kraštiečius kvietė prisidėti prie savanoriškos veiklos ir tapti fondo Savanorystės namų savanoriais.

Savanoriams fondas siūlo išskirtines tobulėjimo galimybes. Mat bus orientuojamasi į savanoriui reikalingų gebėjimų stiprinimą.

„Įvairiose institucijose dirbantys specialistai vykdys savanorių mokymus, konsultuos, ugdys jų bendruosius gebėjimus, atskleis savanorystės svarbą, – sako fondo direktorė Irena Staliorienė. – Po mokymų vyresnio amžiaus savanoriai ne tik aktyviai prisidės prie labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ veiklos, bet ir turės daugiau naujų galimybių įsidarbinti socialinių paslaugų sferoje, teikti pagalbą namų ūkiui, vykdyti vaikų ir senelių priežiūrą, organizuoti medicininę pagalbą. Iniciatyviems savanoriams teiksime visokeriopą pagalbą. Žinoma, tikimės, kad nauji žmonės įneš ir naujų minčių bei idėjų.“

Papildyti fondo savanorių būrį panoro septynios kraštietės.

Nebijoti liesti žaizdų

Naujuosius savanorius, geradarius, jų rėmėjus ir, žinoma, Savanorystės namų erdvę palaimino Šv. Jurgio parapijos klebonas kunigas Artūras Stanevičius. „Tegul čia gyvena angelai“, – palaiminimą tokiais žodžiais palydėjo jis.

Pasak dvasininko, savanoriai yra tarsi akmenėliai, iš kurių Dievas stato nuostabius kūrinius – gerus darbus. Klebonas linkėjo savanoriams nebijoti dėti rankas prie pasaulio žaizdų ir taip gydyti žmonių kančią, lengvinti bėdas. A. Stanevičius linkėjo nepamiršti, kad žmogui padėti galima ne tik materialiais dalykais, ne ką mažiau svarbus yra geras žodis, dėmesys ir priminimas: „Tu nesi vienas. Aš su tavimi.“

Dvasininkas atkreipė dėmesį ir ragino nenustebti, jog ne visada už gerus darbus žmonės jausis dėkingi, ištars „ačiū“.

[#gallery=659#]

„Linkiu per maldą semtis stiprybės ir būti dvasios žmonėmis. Tada nebijosite, kad kažkas pasakys ką ne taip, nebijosite eiti ir puošti kraštą gerais darbais“, – su vargstančiaisiais dalytis sava širdimi pasiryžusius kraštiečius padrąsino klebonas.

Savanorystei būtina šiluma

Susitikime su savanoriais dalyvavo fondo „Viltis–Vikonda“ įkūrėjos bei globėjos koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkės Jolantos Blažytės visuomeninė patarėja Nijolė Naujokienė. Pasak jos, fondo veikloje kasdien reikia šilumos.

„Fondas „Viltis–Vikonda“ yra veiklus ir kūrybiškas. Jis sumano įdomių projektų ir pastebi tai, ko visuomenei labiausiai stinga. Fondas skleidžia tokias vertybes kaip bendruomeniškumas ir pagalba vieni kitiems, jautriai reaguoja į mūsų aplinkoje esančias problemas.

Visi galėtume turėti gyvenimą, kuriame netrūktų džiaugsmo, šviesos, nekamuotų nepriteklius. Deja, taip nėra. Tiesiog tam tikru gyvenimo momentu susidūręs su bėda žmogus praranda pasitikėjimą savimi, netenka vilties ateičiai. Reikia, kad šalia atsirastų žmogus, kuris primintų, jog tikėjimas, viltingumas ir meilė išlieka pagrindiniai varikliai šioje gyvenimo kelionėje. Tais žmonėmis gali būti veiklai nuoširdžiai atsidavę savanoriai“, – kalbėjo N. Naujokienė.

Jos nuomone, žmonės tapo labai atskirti vieni nuo kitų, o tai irgi trukdo spręsti problemas.

[quote author=“N. Naujokienė“]Tam tikru gyvenimo momentu susidūręs su bėda žmogus praranda pasitikėjimą savimi, netenka vilties ateičiai. Reikia, kad šalia atsirastų žmogus, kuris primintų, jog tikėjimas, viltingumas ir meilė išlieka pagrindiniai varikliai šioje gyvenimo kelionėje. Tais žmonėmis gali būti veiklai nuoširdžiai atsidavę savanoriai.[/quote]

„Neturime tradicijų, vienos didžiausių vertybių – bendruomeniškumo. Reikia suprasti, kad bendruomenės branduolys formuojasi ne tam, kad iš jo ką nors gautume, imtume, bet tam, kad būtų galima bendruomeniškai tvarkyti kasdienį gyvenimą. Tokia praktika klesti užsienio šalyse. O pas mus, deja, tai daugiau rodoma išoriškai nei išties vyksta viduje – tikroviškai. Svarbu jaustis reikalingiems vieni kitiems. Šių savanorystės namų tikslas yra stiprinti būtent tokią savanorystės idėją“, – mintimis pasidalijo N. Naujokienė.

Gerumą skleidžia jau 20 metų

Labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ gyvenimo negandų užkluptus žmones gelbėja jau 20 metų. Savo rūpesčiu ir globa fondas yra apglėbęs ne tik kraštiečius, bet ir kitų rajonų gyventojus.

Pastaraisiais metais fondas stipriai išplėtė savo veiklą. Dabar jis ne tik teikia paramą ir pagalbą, bet ir vykdo socialinius bei kultūrinius projektus.

Per du dešimtmečius fondas „Viltis–Vikonda“ sukūrė ir savo tradicijų. Kasmet įstaigos savanoriai prieš lapkričio 1-ąją tvarko ir puošia apleistus kapus, šventiniais maisto lauknešėliais praturtina skurdžiai gyvenančių rajono šeimų, vienišų kraštiečių Velykų, Kalėdų stalą, vargstantiesiems organizuoja Kūčių vakarienę. Jau kelerius metus iš eilės fondo ir partnerių dėka klasikos melodijų festivaliu atgyja Tėvo Stanislovo numylėta Paberžė.

Fondas džiaugiasi per ilgus veiklos metus įgijęs partnerių ir bičiulių. „Ne tik mes dovanojame sunkiai besiverčiantiems kraštiečiams reikalingus daiktus, teikiame paramą. Sulaukiame gausybės rajono ir ne tik mūsų rajono gyventojų pasiūlymų. Vieni dovanoja jiems nebereikalingus baldus, buities techniką, drabužius, kiti su vargingai gyvenančiais žmonėmis nori pasidalyti maisto produktais. Mielai padedame geros valios žmonėms įgyvendinti šias gerumo iniciatyvas ir surandame, kam labiausiai tos paramos reikia. Dirbdami kartu aplink save išties galime daug ką pakeisti“, – įsitikinusi fondo „Viltis–Vikonda“ direktorė I. Staliorienė.

Kviečiame susipažinti su septyniomis kraštietėmis, kurios panoro savo rankų ir širdžių šiluma pasidalyti su negandų užkluptais rajono gyventojais.

Į pensiją išėjusi pedagogė Eugenija Teišerskienė mano, kad kiekvienas gali rasti laiko ne tik sau, bet ir kitam žmogui.

„Juk negalime vien sau visko skirti. Galbūt man, kaip pedagogei, jau į kraują įaugęs toks supratimas, kad jeigu matai, jog kažkam negerai, norisi padėti“, – sako E. Teišerskienė.

Moteris ir anksčiau – nebūdama savanore, skubėdavo ištiesti pagalbos ranką, ypač vaikams.

„Lankiau socialinės rizikos šeimose gyvenančius vaikus, kiek galėjau, aprūpinau. Dariau tai savo iniciatyva. Tada dar savanorystės idėja nebuvo tokia stipri, nė neįvardindavome tos savo veiklos kaip savanorystės. Tiesiog ėjome, nes atrodė, kad reikia žmogui padėti. Tokiems darbams visai nebūtina vadintis savanoriu. Juk pasakyti gerą žodį, parodyti senoliui kelią, padėti panešti nešulį visai nereikia oficialiai tapti savanoriu“, – sako pašnekovė ir pasidalija viena istorija.

„Ėjau į bažnyčią ryte ir sutikau tokią močiutę. Ji sustojo ir sako: „Ar galime eiti kartu? Aš bijau, mane buvo užpuolę.“ Ar būtinai tik savanoris gali padėti? Visi galime tai daryti. Ėjome su močiute, kalbėjomės. Jai buvo ramu“, – pasakoja E. Teišerskienė.

Moteris atskleidžia, kad padėdama kitiems puikiai jaučiasi. „Pagiriu save tyliai, mintyse, – šypsosi ponia Eugenija. – Turiu tetą, kuri man visada sakydavo: „Reikia per dieną mažiausiai tris gerus darbus padaryti. Būtinai.“ Kartais išeina ties trys, kartais ne. Bet suteikdama kitam žmogui džiaugsmo jaučiuosi labai gerai.“

Į pensiją išėjusi draudimo darbuotoja Lida Bičkienė atkreipė dėmesį, kad jai labai svarbus bendravimas, pokalbiai su žmonėmis. Tai ypač pravers savanoriškoje veikloje. Dar vienas naudingas moters pomėgis – mezgimas.

„Man patinka megzti kojines, tad mielai padovanočiau savo mezginių tiems, kam jų reikia“, – šypsosi ponia Lida.

Vilija Urbonavičienė pasidžiaugė užauginusi tris vaikus. Kadangi atžalos savarankiškos, buityje darbo mažiau, tad moteris jau ne kartą galvojo apie savanorystę.

„Spaudoje skaitau, per televiziją matau, kiek daug bėdų Lietuvoje, kiek daug yra žmonių, kuriems reikia pagalbos. Liūdna, – apibendrino ponia Vilija. – Mane ypač jaudina jaunos mamytės, jų požiūris į vaikutį, buitį. Pati sunkiai besiverčiančioms jaunoms mamoms esu atidavusi gausybę vaikiškų drabužėlių. Suspausdavo širdį pamačius, kad po kelių dienų mamos tuos drabužėlius tiesiog išmesdavo – nesivargindavo jų skalbti.

Reikia sutikti, kad čia mūsų visuomenės spragos, klaidos. Norėtųsi tas mamas išmokyti paprasčiausių buities darbų, nes anaiptol ne visos moka. Pavyzdžiui, vasarą prisirinkti vaistažolių, užsiauginti daržovių. Būtų puiku, jei žmonės pirmiausia mokėtų ir norėtų padėti patys sau, sugebėtų prisiimti atsakomybę už savo ir savo vaikų gyvenimą.“

Šiuo metu niekur nedirbanti Vilė Mazilauskienė laisvą laiką nusprendė užpildyti reikšminga savanoriška veikla.

„Tikiuosi, kad prisidėjusi prie fondo „Viltis–Vikonda“ darbų ne tik padėsiu kitiems žmonėms, bet ir tobulėsiu pati. Mėgstu bendrauti, ypač su senyvo amžiaus žmonėmis, man patinka klausytis jų pasakojimų. Tad matau save savanoriškoje veikloje“, – sakė ponia Vilė.

Kita savanorė Genovaitė Zakarevičienė daug metų dirbo prekyboje, tad gerus bendravimo su žmonėmis įgūdžius, be kurių savanoris neišsiverstų, moteris džiaugiasi išlavinusi puikiai.

Kurį laiką Genovaitė dirbo Vokietijoje. Ji prižiūrėjo amerikiečių vaikus, ėjo namų ekonomės pareigas ir taip išmoko anglų kalbos. Grįžusi į gimtąjį kraštą moteris mėgina susirasti darbą čia. Kol kas Genovaitė pasiryžo save realizuoti savanoriaudama. „Tiesiog myliu žmones“, – savo sprendimą tapti savanore trumpai apibendrino moteris.

Eglė Kantautė – išskirtinė moteris. Ji jau 18 metų karė savanorė ir tarnauja Lietuvai. Moteris augina tris sūnus. Vidurinysis pasuko mamos pėdomis ir tapo jaunuoju šauliu.

„Norėčiau save realizuoti padėdama kitiems, išmokti, sužinoti naujų dalykų. Tikrai atrasiu, kuo galėčiau padėti kitam žmogui. Galiausiai – išklausysiu. Moku ir mėgstu tai daryti. Mama mane netgi vadindavo senučių drauge. Mat lankydavau senutes ir bendraudavau su jomis. Žilagalvės močiutės stovėdavo prie lango ir laukdavo, kol ateisiu su jomis pasišnekėti, o tiksliau – išklausyti jas. Seni žmonės kaskart pasakoja tas pačias istorijas – tai normalu, bet aš kantriai jų išklausau. Man pačiai nebūtina išsišnekėti, tačiau išklausyti galiu visada“, – šypsosi ponia Eglė.

Teismo posėdžių sekretore dirbanti Regina Leonavičienė prisidėti prie savanorių veiklos nusprendė ieškodama ko nors nauja.

„Galbūt kam nors padėsiu, galbūt ką nors atrasiu, – tikisi ponia Regina. – Esu pasiryžusi padėti viskuo, kuo galiu.“