Muzika mūsų gyvenime: ką ji pasako apie žmogų?

„Iš tiesų mes net nepastebime, kad nuolatos esame apsupti muzikos: viešajame transporte, prekybos centruose, automobilyje ir pan. Ir tik jai nutilus suvoktume, jog kažko trūksta. Noriu pasakyti, kad muzikos poveikis žmogui yra labai didelis. Netgi yra muzikos terapijos kursai, psichologinės pagalbos būdai“, – teigia dr. Liuda Šinkariova, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros profesorė.

„Mokslininkai, muzikologai, muzikos psichologai, kurie tyrinėja muzikos genezę, negali iki galo atsakyti į klausimą, kam reikalinga muzika. Išlikimo ar prisitaikymo prie aplinkos prasme, muzika neturi jokios reikšmės. Jeigu, pavyzdžiui, kalba reikalinga komunikavimui, tai muziką daugelis netgi laiko epifenomenu, šalutiniu reiškiniu“, – sako dr. Rytis Ambrazevičius, Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinų mokslų ir menų fakulteto Audiovizualinių menų katedros bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros profesorius. 

Taip apie muziką ir jos reikšmę žmonių gyvenime kalba ne tik jos besiklausantys, bet ir ją bei žmonių psichologiją analizuojantys profesoriai. Paprašėme jų papasakoti, kaip klausoma muzika gali atspindėti žmogų, kodėl paaugliai ir jauni žmonės labiau linkę klausyti trankios muzikos, o pagyvenę – klasikinės, ramesnės.

Vidinė sumaištis ir tranki, agresyvi, protestuojanti muzika

„Pirmiausia turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad mes paliečiame du labai įdomius reiškinius – paauglystės periodą, apie kurią būtų galima labai daug pasakyti, ir muzikos aspektą, kuris, kaip sakome, yra visas pasaulis. 

Visiems gerai žinoma, kad paauglystė tiek patirčių prasme, tiek fiziologine, biologine prasme kiekvienam asmeniui yra įdomus, audringas periodas. Tai reiškia, kad bręsta ne tik mūsų biologinė sistema, bet ir psichologija. Žmogus ieško savęs. Bandydamas kažką naujo, eksperimentuodamas jis ieško savo kelio, savo tapatybės ir taip formuojasi jo asmenybė“, – įžangą apie jaunuolių ir paauglių klausomą muziką padaro profesorė. 

Kadangi, kaip sako dr. L. Šinkariova, paauglystėje yra vidinė sumaištis, todėl labai dažnai būna, kad klausoma muzika priklauso nuo nuotaikos. 

[quote author=“L. Šinkariova“]Jeigu žmonės kaip jaunystėje taip ir šešiasdešimties tebesiklauso kokios trankios, rokeriškos muzikos, jie taip ir „neužaugo“, vadinasi, jiems taip reikia. Tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog taip yra.[/quote]

„Paauglystėje labai būdinga nuotaikų kaita. Kai nuotaika labai pakili, audringa, paauglys energingas, norisi stipresnės išorinės stimuliacijos – taigi ir muzikos norisi trankesnės, kuri, kaip jie sako, veža, suteikia dar daugiau energijos. Ir tai yra normalu. Tai tikrai nėra kažkokios asocialios asmenybės bruožas ar kažkas panašaus. Tiesiog emocijos sutampa su muzikos fonu“, – paauglių muzikos pasirinkimą apibūdino psichologė. 

Kitas kraštutinumas, anot profesorės, būna, kai nuotaika yra prislėgta, tada norisi kitokios muzikos – melancholiškos, ramesnės, romantiškesnės, svajojančios, su liūdesio aspektais. 

„Juk paauglystėje dažnai būna, kad susipyksti su draugu, drauge, mylimuoju, tada muzikoje paaugliai ieško nusiraminimo. Vieni pasirenka kaip tik stimuliuojančią, bet labai dažnas variantas, kai pasirenka nuotaiką atitinkančią, liūdnesnę muziką. Sunku pasakyti, kiek tai atspindi asmenybę, bet kad emocinę būseną atspindi, tai tikrai“, – sako dr. L. Šinkariova.

Muzikai įtakos turi mada

„O gal, kalbant apie paauglystę, dar negalima pasakyti, kaip muzika atspindi asmenybę, nes ji dar tiesiog nėra iki galo susiformavusi?“, – paklausėme profesorės.

„Panašiai, – sutinka ji. – Paauglystės pradžioje, kuri prasideda nuo maždaug 11 metų ir  tęsiasi iki suaugystės (18–20 metų), asmenybė po truputį formuojasi. Dabar netgi randu straipsnių, kad asmenybė susiformuoja apie septynioliktus metus. Šiuo atveju aš galbūt drįsčiau ginčytis su jų autoriais, nes yra atliktas ilgalaikis tyrimas, kai buvo stebimi paaugliai, kuriems 11 metų, o paskui pakartotinai po septynerių metų, kai jie buvo aštuoniolikmečiai. Buvo matuojami jų asmenybės bruožai. Ne muzikos tendencijos, o būtent asmenybės bruožai. Nustatyta, kad tos tendencijos nepasikeitė ir išliko. Taigi mūsų asmenybės nuo vėlyvosios vaikystės jau turi kryptį ir iki maždaug 18 metų susiformuoja. Aišku, paskui viskas modifikuojasi, – prisideda socializacija, įpročiai, partnerio poveikis – tačiau pagrindas išlieka. Paskutiniai paauglystės metai yra vos ne paskutiniai akordai asmenybės formavimesi. Asmenybė kinta visą gyvenimą, kaskart prisitaiko prie vis naujų gyvenimo, aplinkos sąlygų.“

Profesorius dr. Rytis Ambrazevičius įsitikinęs, jog muzika žmogaus asmenybę atspindi labai ryškiai. 

„Čia gali būti keletas dėmenų. Jeigu kalbėtume apie paauglių klausomą muziką, tai, nors ir ne pagrindinis dalykas, gali būti mada. Kiekviename amžiaus tarpsnyje žmogus yra vis kitoks, – pažymi KTU profesorius. – Vaikams patinka vienokia muzika, paauglių amžius – protestų, savęs įtvirtinimo amžius – dėl to ir jų klausoma muzika yra aktyvesnė, agresyvesnė, protestuojanti. Vėlgi yra ir atskiros subkultūros, kurios viena su kita kovoja. Vėlesniame amžiuje muzikiniai skoniai gali ir išlikti, bet turbūt dažniau pradeda išsiskirti, kinta.“

Klasikinei muzikai reikia subręsti

Dr. L. Šinkariova taip pat sutinka, kad paauglių, jaunimo klausomai muzikai įtakos turi mados, o žmogaus mėgstamas muzikos stilius per visą gyvenimą gali kisti.

„Muzika irgi gyvas organizmas. Nesvarbu, kad yra tik septynios natos, bet kiek sukuriama įvairiausių stilių, melodijų… Kaip kinta mados, aprangos, architektūros stiliai ar kiti dalykai, lygiai taip pat kinta ir muzikos tendencijos, atsiranda nauji muzikos stiliai. Kaip, pavyzdžiui, ne taip seniai atsiradęs RAP muzikos stilius, apie kurį apskritai kažin ar galėtumėm pasakyti, jog tai yra muzika. Bet yra kam ji patinka“, – sako VDU profesorė. 

Ji taip pat priduria, jog skoniai arba tas, kas patinka ar nepatinka, irgi gali keistis net ir to paties žmogaus. 

„Jeigu, tarkim, jaunystėje labiau patiko judresnė, garsi, tranki muzika, tai vėliau gali kažkiek pasikeisti. Nesakau, kad tas pomėgis gali visiškai išnykti, bet žmogus gali neatsisakyti nueiti ir į filharmoniją, paklausyti ramios muzikos. Norisi kažkokios harmonijos, – pastebi psichologė. – Pavyzdžiui, nuėjus į filharmoniją, jaunų žmonių joje pamatysi labai mažai, daugiau bus brandesnio amžiaus. Jaunimui dar nereikia ramybės, harmonijos, stabilumo. Jis dar paieškose, iki to nesubrendo, tai – pagrindinis skirtumas, kodėl jaunimas mažai klausosi klasikinės muzikos.“

[quote author=“R. Ambrazevičius“]Manau, tarp šiuolaikinio elito būtų gana mažas procentas žmonių, nuoširdžiai mėgstančių klasikinę muziką.[/quote]

Panašios nuomonės ir dr. R. Ambrazevičius. Anot jo, bręstant kinta pats mąstymo tipas, emocinis intelektas, tai natūralu, kad kinta ir mėgstama muzika. 

„Kalbant ne vien apie paauglius, bet apie įvairaus amžiaus žmones, klasikinės muzikos klausosi, berods, 5 proc. O lietuviškų klasikinės muzikos radijo laidų klausomumas nesiekia ir vieno procento. Be to, reikšminga klausytojų dalis yra vyresni nei septyniasdešimties metų amžiaus žmonės. Taigi tai galėtų būti ir patvirtinimas, kad klasikinės muzikos daugiausiai klausosi vyresnės kartos žmonės, – teigia KTU profesorius. – Ar tokia muzika jaunimui yra per sudėtinga? Nemanyčiau. Klasikinės muzikos, kad ir Mocarto, yra ir labai „lengvų“ kūrinėlių, kurie, jeigu pažiūrėtume per muzikos analizės prizmę, yra labai paprasti. Ir atvirkščiai, galime rasti išties sudėtingų pop muzikos atvejų kaip, sakykime, Queen „Bohemian rhapsody“. Manau, tiesiog kinta klausoma muzika, muzikinis skonis.“

Klasikinės muzikos ir intelekto lygio sąsajos 

Tie žmonės, kurie turi gerą klausą, dr. L. Šinkariovos teigimu, dažniau rinksis klasikinę muziką. 

„Žmonės, kurie su aukštesniu išsilavinimu, renkasi gilesnę, sunkesnę muziką suvokimo prasme. Visą popsinę muziką mes priimame labai lengvai, ji lengvai paliečia mus. Klasikinė muzika – joje reikia būti, ja apsigaubti, taip pat reikia truputį kantrybės, kad pajustum jos poveikį“, – apie klasikinę muziką kalba VDU psichologė.

Dr. R. Ambrazevičiaus nuomone, tų, kurie klausosi klasikinės muzikos, būtų kelios grupės.

„Pirmoji – žmonės, kurie pradėjo nuo muzikos mokyklų, akademinio mokymo ir jie susigyveno su ta muzika. Ji natūraliai jiems labiau patinka nei kiti muzikos stiliai. Tačiau gali būti ir atvirkščiai – jeigu klasikinės, akademinės muzikos buvo per daug ir/ar vaikas jos dozę gavo nekokybiška, nepatrauklia forma, tai ja persisotino ir nebenori klausyti, todėl renkasi kitą, alternatyvų, stilių, – sako KTU profesorius. – Jeigu patyrinėtume kokių nors žinomų Lietuvos verslininkų, turtingų žmonių grupę, dalis iš jų tikrai klauso klasikinės muzikos, vaikšto į jos koncertus ar net važinėja į koncertus užsienyje, bet ne dėl to, kad jiems ji patinka, o dėl to, kad tam tikram sluoksniui tai yra prestižo reikalas. Manau, tarp šiuolaikinio elito būtų gana mažas procentas žmonių, nuoširdžiai mėgstančių klasikinę muziką.“

Paklausus apie klasikinės muzikos ir aukšto intelekto sąsają, dr. R. Ambrazevičius pasitelkia devintajame dešimtmetyje Kalifornijos mokslininkų atlikto tyrimo, kuris buvo pavadintas Mocarto efektu, rezultatus. 

„Viena studentų grupė klausė Mocarto muzikos, o kita ne. Tie, kurie klausėsi Mocarto, šiek tiek geriau atliko užduotis, kurios buvo susijusios su erdviniais uždaviniais, visokiais figūrų vartymais ir pan. Bet rezultatų skirtumas neperžengė paklaidų ribų, t.y. tarp jų nebuvo labai didelio skirtumo. Tada šitą idėją, kaip dažnai būna, pasigavo verslininkas, kuris pradėjo leisti CD, knygeles, neva viena Mocarto sonata gydo kraujo vėžį, kita – nuo pilvo pūtimo, trečia dar kažką – iki visokių anekdotinių atvejų. Ji veikia kaip placebas. Tas dalykas yra truputį išpūstas“, – pripažino profesorius. 

Taip pat jis pabrėžia, jog labai priklauso, kokią klasikinę muziką žmogus klauso – ji irgi būna visokia. 

„Jei tai yra paprasta, lengva, rami, tai viskas, ką galima būtų pasakyti apie tą žmogų, kad jis yra ramus, „geras“ žmogus, o kažką apie jo intelektą pasakyti būtų sunku. Aišku, jei klausomasi įvairios klasikinės muzikos, tai gal ir galima būtų interpretuoti, kad tas žmogus yra aukšto intelekto, bet lygiai tą patį galima būtų pasakyti apie žmogų, kuris klausosi įvairaus džiazo ir apie jį daug žino. Bet, aišku, jei žmogus klausosi vien tik bumčikų ir jam vienodai, kokie tai bumčikai, jo muzikinių įspūdžių laukas yra labai mažas, tai ir intelektas, matyt, nėra labai aukštas.“ 

[quote author=“L. Šinkariovos“]Žmonės, kurie su aukštesniu išsilavinimu, renkasi gilesnę, sunkesnę muziką suvokimo prasme.[/quote]

Toliau kalbant apie klasikinės muzikos ir intelekto sąsajas, pašnekovas pateikia pavyzdį apie žmones, kurių intelektu negalima būtų abejoti, pavyzdžiui, kompiuteristų, daug pasiekusių verslininkų ar pan. ir grupę tų žmonių, kurie greitai važinėja BMW automobiliais.

„Matyt, būtų tam tikras atitikmuo, kad pastariesiems labiau patiktų vadinamieji bumčikai, bet pirmiesiems, aš nesu tikras, kad labai patiktų klasikinė muzika. Jiems labiau patiktų rokas, gera populiarioji muzika. Kaip jau minėjau anksčiau, mėgti klasikinę muziką – prestižo reikalas“, – pabrėžia dr. R. Ambrazevičius.

Ištikimi visą gyvenimą

Bręstant, tęsia dr. L. Šinkariova, klausoma muzika gal netampa ramesnė, bet ji tampa įvairesnė. 

„Turbūt negali kardinaliai pasikeisti skoniai. Kas mums patiko jaunystėje, patinka turbūt ir dabar. Pavyzdžiui, man asmeniškai vis dar miela aštuoniasdešimtųjų muzika, bet su amžiumi pastebiu, kad nevengiu nueiti ir į vieną kitą koncertą filharmonijoje ar į kokią operą“, – atviravo profesorė.

Jos teigimu, tyrimais yra nustatyta, kad žmonėms ekstravertams, kurie dažniau emocijas linkę reikšti į išorę, labiau patinka gyvesnė muzika. Tiems, kurie yra intravertai, labiau įnykę į save, jiems reikia ramesnės muzikos. 

„Bet tai nėra taisyklė. Nes tiems patiems žmonėms gali norėtis paklausyti ir kitokios muzikos. Ir jeigu žmonės kaip jaunystėje taip ir šešiasdešimties tebesiklauso kokios trankios, rokeriškos muzikos, jie taip ir „neužaugo“, vadinasi, jiems taip reikia. Tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog taip yra, – pažymi psichologė. – Neatsitiktinai baikeriai yra siejami su trankia sunkia muzika. Įsivaizduokite, važiuojantį baikerį ir besiklausantį, pavyzdžiui, Šopeno. Turbūt to net neįsivaizduojam. Čia jau pats pomėgis yra trankus, labai dinamiškas garsine prasme.“

Profesorius dr. R. Ambrazevičius mano, jog pastovumas klausantis muzikos, gali šį tą pasakyti ir apie žmogaus asmenybę. 

„Čia pajuokaujant gal net galima būtų sieti su zodiako ženklais. Tai rodo, kad žmogus yra pakankamai kryptingas, tokiame viename emocijų, patirčių lauke. Man tai gal labiausiai asocijuotųsi su ožiaragiu – jie yra labai darbštūs, neina į šonus, bet žiūri į vieną pusę. O jeigu žmogaus muzikinė estetika kardinaliai keičiasi, tai rodo mentalinę kaitą, kai kuriais atvejais net tam tikrą gyvenimo nestabilumą“, – įsitikinęs KTU profesorius. 

Kalbant apskritai apie socialinę būseną, jis pabrėžia, jog geriausia, kai yra du komponentai – pastovumas ir kaita, tuomet kažkas lieka, kažką šiek tiek atmeti, kažkas atsiranda naujo, bet ne kardinalūs pokyčiai. 

Muzika gali būti destruktyvi

Psichologė dr. L. Šinkariova atkreipia dėmesį, kad ne tik paaugliai renkasi aktyvesnę muziką, bet ir muzika veikia psichologiškai patį žmogų. 

„Aš jau nekalbu apie tai, kad per tokius koncertus vartojamas alkoholis ar kiti svaigalai, bet ir tos agresyvios muzikos klausymas irgi gali ir dažnai sukelia agresyvią reakciją. Juk būna įvairiausių pasistumdymų, santykių aiškinimųsi lygioje vietoje. Paaugliai ir taip yra įsiaudrinę bei superaktyvūs – jiems užtenka mažiausio dirgiklio, kad sukeltų neigiamų emocijų pliūpsnį. O jei dar tranki, agresyvi muzika, ji tai paskatina. Bet nueikime į koncertą filharmonijoje, mes tokių vaizdelių tikrai nepamatysime – ten aplinka kita, žmonės kiti, jie sėdi, nesistumdo, nusiteikę vidinei harmonijai“, – pastebi VDU profesorė.

Žvelgiant į ilgesnį laiko tarpą, galima pastebėti, jog periodiškai tampa populiarus tai vienas, tai kitas muzikos stilius. Tai, anot dr. R. Ambrazevičiaus, yra ir mada, ir dėsningumas. 

„Jei peržvelgtume epochų kaitą, tai visada taip vyko. Yra natūralus vystymasis, atrandami kažkokie nauji sąskambiai, pavyzdžiai, tembrai, nauja ritmika, stilių lūžiai, junginiai, kurie apskritai išsivysto į kažkokius naujus stilius. Kitas dalykas – veikia muzikos pramonė, iš kurios stengiamasi gerai uždirbti ir tai tampa mados reikalas“, – pokyčių priežastis įvardija profesorius.