Mūsų buitinis nacionalizmas

Užpraeitą savaitgalį besiruošdami koncertui ir niekaip nesulaukdami į garso patikrinimą vėluojančio bosisto šiek tiek užsikvailiojom ir su grupės būgnininku pradėjom groti visokiausias senienas bei rusiško roko gabalus. Ir kažkaip taip netyčia išėjo, kad trumpas filmuotas vaizdelis iš viso to mūsų kvailiojimo, kai dainavau rusiškai, pateko į internetą, tiesiai ant mano feisbuko sienos.

Prisiekiu – net neįsivaizduoju, kaip jis ten atsidūrė, bet kad būtų dar linksmiau, prie to trumpo filmuko prirašiau, jog ruošiamės kurti naują rusiškos muzikos projektą. Ir ką jūs manot? Mano paties didelei nuostabai, tas filmukas sulaukė visai nemažai dėmesio ir susižavėjimo šūksnių, ir netgi raginimų tokį projektą daryti kuo greičiau.

Esu beveik tikras, kad daugiausia to palaikymo buvo iš žmonių, kurie ne itin gerai mane pažįsta ir tikrai nedažnai skaito mano rašinius „Rinkos aikštėje“ – antraip jie turbūt būtų supratę, kad mes čia daugiau juokaujam, negu rimtai svarstom apie tokį muzikinį projektą. Nes (nors ir niekada negali žinoti, su kokiu velniu rytoj man šaus į galvą eiti obuoliauti) rusiškai visgi aš tikriausiai niekada neuždainuosiu. Bent jau ne artimiausiu metu. Nepaisant netgi to, kad toks projektas Vilniuje turėtų tikrai nemažą paklausą ir atneštų pakankamai gražaus pelno.  

Šiaip aš neturiu nieko prieš rusišką muziką, jeigu tik tai nėra beviltiškai lėkštas rusiškas popsas, kalėjimo gyvenimą, alkoholizmą ar sovietinę praeitį romantizuojančios dažnutės ir „blatniakiškos“ dainos arba tiesiog – atvira propaganda. Deja, muzikos, atitinkančios šiuos kriterijus, tik labai nedaug tepasiekia mūsų lietuviškas ausis, jei nesidomi specialiai (o aš nesidomiu), bet atmetus visą šitą šlamštą – viskas gerai su ta rusiška muzika. Tiesą sakant, jeigu sudarinėčiau kokį sąrašą grupių, kurios man kaip dainų autoriui ir atlikėjui yra padariusios didžiausią įtaką, tai bent porą rusiško roko grupių turėčiau įrašyti kokioj ketvirtoj ar penktoj vietoj. Tai, man regis, viską pasako.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Ir man atrodo, kad čia viskas suprantama: kaip bendraudamas su gėjumi tu negalvoji apie tai, su kuo jis miega, taip ir bendraujant su kitataučiu tu nevertini jo pagal tai, kokioje šalyje jis yra gimęs ar kokios tautybės yra jo tėvai. Juk žmogų pirmiausiai vertiname pagal tai, kaip jis elgiasi, o ne pagal įrašus jo pase, tiesa?[/quote]

Ir lygiai taip pat aš nesu nusistatęs prieš pačius rusus, jei tik jie yra normalūs bičai ir nežiūri į mus taip, lyg mes būtume žemesnės kastos ar rasės atstovai. Turiu daugybę bendradarbių, kolegų ir šiaip pažįstamų rusų, su kuriais mes normaliai bendraujam ir netgi puikiai sutariam. Ir man atrodo, kad čia viskas suprantama: kaip bendraudamas su gėjumi tu negalvoji apie tai, su kuo jis miega, taip ir bendraujant su kitataučiu tu nevertini jo pagal tai, kokioje šalyje jis yra gimęs ar kokios tautybės yra jo tėvai. Juk žmogų pirmiausiai vertiname pagal tai, kaip jis elgiasi, o ne pagal įrašus jo pase, tiesa?

Ir vis tik: rusiškos muzikos projekto aš niekada nedaryčiau. Ir ne dėl to, kad esu nacionalistas, o atvirkščiai: dėl to, kad nacionalistai yra jie, t.y. tie, kurie to nori ir kurie ragina mane tai daryti. Suprantate, ką bandau pasakyti? Jeigu ne, tai tuoj jums viską paaiškinsiu.

Jūs žinote, kad aš vedu renginius: tiek privačius vakarėlius, tiek tuos, į kuriuos gali ateiti kiekvienas prašalietis. Kai toks renginys vyksta Vilniuje, tai neišvengiamai į jį ateina ir rusų – kaip, beje, ir lenkų, švedų, anglų su škotais ir netgi italų. Ir visiems tiems kitiems visada viskas būna gerai, jie tiesiog linksminasi. Bet štai rusai, atėję į bet kokį vakarėlį, kažkodėl visada ima reikalauti rusiškos muzikos.

Jeigu jūs jam pasakysit, kad rusiškos muzikos jūs negrojat ir paprasčiausiai neturit, jis iškart susidės rankas už nugaros, atstatys krūtinę kaip kareivis ir labai rimtu veidu pareikalaus pasiaiškinti, kodėl jūs esate nacionalistas ir nusistatęs konkrečiai prieš rusus. Duodu dantį – esu jau šimtą kartų atsidūręs tokioje situacijoje.

Kas įdomiausia, tai, kad jūs lygiai taip pat neturite ir ispaniškos, lenkiškos, prancūziškos, norvegiškos, Papua-Naujosios Gvinėjos ir dar kokių šimto penkiasdešimties tautų muzikos, bet tai nėra nacionalizmas – nacionalizmas yra tik tada, kai jūs negrojate būtent rusiškos muzikos. Tai kaip jums atrodo, kuris iš mudviejų didesnis nacionalistas – jis ar aš?

Maža to, Vilniuje yra klubų, kurie orientuojasi būtent į rusakalbę publiką ir groja vien tik rusišką muziką, bet jiems ten netinka – jie nori eiti kitur ir reikalauti, kad jūs nusižengtumėt klubo taisyklėms ir nusistovėjusiai tvarkai, nusispjautumėt į devyniasdešimt aštuonis procentus visų klubo lankytojų ir pagrotumėt būtent tai, ko nori jie. Ir tai jokiu būdu nėra nacionalizmas – čia tik jūs esate nacis, jei nepildote kliento norų.

Skamba absurdiškai? Būtent. Ir tai yra praktiškai pagrindinė priežastis, dėl ko aš nenoriu groti rusiškos muzikos: mane purto vien pagalvojus, kad turėčiau groti prieš auditoriją, kurios didžioji dalis susirinko ne dėl pačios muzikos, o tik kad patenkintų savo šovinistinę tuštybę.  

Nacionalizmas (šiuo atveju aš gal labiau kalbu apie šovinizmą, bet jūs tikriausiai jau supratote, ką turiu galvoje) man yra šlykštus pats savaime. Mano nekenčiamiausių fanatizmo apraiškų ir pamišimų sąraše jis eitų beveik pačiame viršuje – kažkur šalia komunizmo ir rasizmo bei iškart po homofobijos, ir man giliai dzin su kokios šalies vėliava jis yra patiekiamas. Iš visų žmonių, kuriuos esu sutikęs gyvenime, turbūt nebuvo didesnių idiotų už skinus ir nacius (arba neonacius, kaip dabar jie save vadina), jų bukumui išmatuoti neužtektų kosminių mastelių ir jų pasaulio matymas prilygsta matymui arklio, kuriam uždėti akidangčiai, kad nesidairytų į šalis ir nesibaidytų.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Aš vos ne kiekvieną dieną susiduriu su vaikais, kurie kalti vien jau tuo, jog yra, pavyzdžiui, romų tautybės.[/quote]

Bet užvis blogiausia yra tai, kad pas mus, lietuvius, nacionalizmo yra per daug net ir neskaičiuojant anų retardų. Jis įleidęs šaknis mūsų genuose ir išvirsta į buitinį nacionalizmą net ir sąmonėje tų žmonių, kurie save laiko pakankamai pažangiais ir tolerantiškais. Aš vos ne kiekvieną dieną susiduriu su vaikais, kurie kalti vien jau tuo, jog yra, pavyzdžiui, romų tautybės. Jie yra nei daugiau, nei mažiau geresni ar blogesni už savo bendraamžius draugus lietuvius, bet kažkodėl tik apie juos kalbant pabrėžtinai su panieka tariama „čigonas“.

Lygiai taip pat jeigu vaikas yra rusas, tai jis blogai mokosi dėl to, kad yra rusas. Lietuviai, matote, blogai mokosi dėl kitų priežasčių: dėl dėmesio nekoncentravimo, dėl disleksijos, dėl to, kad su jais per mažai dirbama individualiai ir panašiai, o va rusai – tik dėl to, kad yra rusai. Kaip ir lenkiukai, atitinkamai, yra labai išdidūs, ir tą jų išdidumą mums būtinai reikia palaužti – būtent dėl to jie visur vaikšto kampais ir draugų yra užguiti tiek, kad bijo net kažką pasakyti. Ar jaučiate kiek tame ironijos?

Ir jūs galite man sakyti, kad čia tik Vilniaus problemos, nes tik čia susidūrimas su kitataučiais yra kasdienybė, bet ne – provincijoje jūs irgi esate širdyje šiek tiek naciai. O kartais gal net labiau, nei vilniečiai.

Ar prisimenate tuos laikus, kai kažkuriame muzikiniame televizijos šou iškilo Radžis? Aš kaip tik tuo metu gyvenau ir dirbau Kėdainių rajone, ir prisiekiu jums – ne kartą teko girdėti, kaip žmonės (būtent – Kėdainių krašto žmonės!) anuomet piktinosi vien jau tuo, kad „čigoną“ apskritai rodo per televizorių. Labai gerai prisimenu, kaip prieš kažkokį svarbų to realybės šou etapą (gal tai buvo finalas, dabar tiksliai nepasakysiu) kaime tetutės tarpusavyje kalbėjosi, jog reikės balsuoti už tą kitą dalyvį, nes!.. Dėmesio – citata: „to dar betrūko, kad kažkoks čigonas laimėtų!“. Garbės žodis, būtent taip ir girdėjau jas kalbant, nė kiek neperdedu.

Prisipažinsiu, aš labai nemėgstu Radžio. Man nepatinka jo lėkšta muzika su dar lėkštesniais tekstais, nepatinka balso tembras ir dainavimo maniera, apskritai nepatinka, kad jis per daug gerai apie save galvoja ir yra visiškai neatsakingas bei nepatikimas žmogus. Bet dovanokit, ką tai turi bendro su jo tautybe? Aš čia pat galiu jums išvardinti bent dvidešimt atlikėjų lietuvių, kurių aš nemėgstu dėl lygiai tų pačių priežasčių, bet kažkodėl niekas į juos nebaksnoja pirštais ir neprikiša jiems lietuvybės. Tai ar čia, jūsų nuomone, nėra gryniausias nacionalizmas?

Kažkodėl mes galvojame, kad naciai – tai čia tie, kur yra atsakingi už žydų genocidą. Todėl apie žydus mes kalbame tik gerai arba nieko, o prie progos dar ir barstomės galvas pelenais bei atgailaujame už visa tai, dėl ko esame vadinami žydšaudžių tauta. Ir gerai – taip ir turime elgtis, ir ačiū Dievui, kad bent šitame fronte mes jau kažkiek susiprantame. Bet kodėl čia pat apsisukę tampame naciais kitų tautų atžvilgiu ir net patys to nebepastebim? Perkratykite savo atmintį ir padarykite savotišką savo sąžinės reviziją: kiek kartų savo gyvenime esate nepasitikėję ar iš anksto nurašę žmogų tik dėl to, kad jis buvo kitos tautybės? Lenką visada mes sau vaizduojamės kaip suktą žaltį ir didžiausią „poną“. Rusas mums visada bus okupantas ir grobikas, o žydas – lupikautojas ir verteiva. Romai visi alei vieno yra vagys, o apskritai bet kas tamsesnio gymio – tai tiesiog žemesnio išsivystymo lygio padaras. Panašiai?

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Ir jūs galite man sakyti, kad čia tik Vilniaus problemos, nes tik čia susidūrimas su kitataučiais yra kasdienybė, bet ne – provincijoje jūs irgi esate širdyje šiek tiek naciai.[/quote]

Tai dabar pridėję ranką prie širdies išvardinkite sau visus konkrečius atvejus, kada bent vienas iš tokių štampų ir įsitikinimų jūsų gyvenime iš tiesų pasitvirtino. Ką iš viso šito esate patyrę savo nuosavu kailiu? Bet tik būkite sąžiningi ir nuoširdūs: jeigu lygiai tokią pačią šunybę, kokią ką tik sugalvojote, jums yra iškrėtęs ir lietuvis, tai šitos jau nebeskaičiuokite. Nes tai jau žmogiškumo plačiąja prasme, o ne tautybės klausimas.  

Žinot, pasakysiu jums štai ką. Tas pats mano būgnininkas, su kuriuo mes tada kvailiodami tas rusiškas dainas grojome, yra lenkas, turintis romų kraujo. Bet jeigu man kas nors nutiktų, jis būtų vienas iš dviejų žmonių, kuriems patikėčiau raktus nuo savo buto, studijos ir seifo. Ir jeigu to jums maža, tai antrasis iš tų dviejų žmonių yra ketvirtadaliu azerbaidžianietė. Štai jums du mano artimiausi žmonės, ir iš tiesų iš tiesų sakau jums: aš tik dabar (apie tai rašydamas) susimąsčiau apie jų kilmę ir kraują. Nes visada iki šiol aš juos vertinau pirmiausiai pagal tai, kokie jie yra žmonės. Ir būtent dėl to – dėl jų žmogiškųjų savybių, o ne dėl kažkokių išsigalvotų arba aplinkos man įskiepytų įsitikinimų – aš jais pasitikiu labiau, nei bet kuo kitu pasaulyje.

Dievaži, aš myliu savo šalį ir ypač vertinu jos nepriklausomybę. Bet būtent dėl to mūsų nuosavas, lietuviškasis buitinis nacionalizmas man labiausiai ir skauda. Nes matot, aš nenoriu, kad mano sūnui kada nors tektų gailėtis dėl to, kad jis yra lietuvis. Nenoriu, kad koks nors švedas ar italas laikytų jį vagimi, sukčiumi ar kažkokiu atsilikėliu tik dėl to, kas jis yra to paties kraujo, kaip ir aš.

O kad būtų taip, kaip aš noriu, pirmiausia mes turime pradėti nuo savęs ir atsikratyti senų savo demonų ir kvailų įsitikinimų. Ir pagaliau tapti normaliais laisvojo pasaulio piliečiais – tokiais, kokiais tikri lietuviai ir turi būti.