Motyvacinis straipsnis apie įnoringąją tetą Rinką
Kažkada esu neatsargiai papostringavęs, kad iš gyvenimo noriu labai nedaug, tik trijų dalykų: mylėti, groti ir kurti. Visa kita tesą tiktai sąlygos, išlygos ir fetišai.
Ir prisikalbėjau, žinokit. Šita paaugliškai „gili“ įžvalga tapo savotiška mano gyvenimo rezoliucija, nes, kad ir kaip toli benueičiau, kokiais ratais kvadratais bevaikščiočiau, viskas mano gyvenime vis tiek sukasi apie tuos tris dalykus ir į juos atsiremia.
Nesupraskite manęs neteisingai, aš nesiskundžiu. Esu laimingas vaikis, nes daugiausiai iš dalykų, kuriuos mėgstu ir myliu – iš muzikos ir kūrybos (plačiąja prasme) – pelnausi sau duoną ir apmoku tų jau minėtų „sąlygų, išlygų ir fetišų“ sąskaitas. Ir todėl, jeigu rašyčiau kokią motyvacinę ar savipagalbos knygą, tai ten būtinai turėtų būti skyrius apie tai, kad svarbu yra siekti svajonės, klausytis savo širdies ir mylėti tai, ką darai. Juk toks skyrius visada būna knygose, kurias jūs skaitot, tiesa?..
Bet būtent dėl to motyvacinių knygų aš niekada nerašyčiau. Nes visos tos gražios, skambios frazės apie svajones, „visatos dėsnius“ ir „pasąmonės galias“, padedančias žmonėms siekti jų tikslų, didžiąja dalimi yra tik marazmas ir svaičiojimai. Žinot kodėl? Todėl, kad jūsų svajonės ir jūsų „pasąmonės galia“ neapmoka jūsų elektros ir šildymo sąskaitų.
Nuskambės labai ciniškai, bet pasaulį į priekį varo ne „pasąmonės galia“ ar kažkokie mistiniai „visatos dėsniai“, o įnoringoji poniutė Rinka. Tai tokia tetutė, kuri nustato jūsų atlyginimo dydį ir pomidorų kainas turguje, ir jai, dovanokit, yra visiškai nusispjauti ant jūsų svajonių, aistrų ir siekių. Ji tik žiūri, ką vertingo jūs galite duoti Jai.
Turbūt spėjote pagalvoti, kad prieštarauju pats sau, nes juk ką tik pats dėsčiau esąs laimingas darydamas tai, kas man patinka. Bet čia tik dėl to, kad jūs nežinote visos mano istorijos. Tuoj viską paaiškinsiu.
Štai, pavyzdžiui, viena iš mano veiklų yra renginių vedimas. Aš mažiausiai kiekvieną penktadienį lipu į sceną laidyt juokelių ir linksminti žmones, ir man tikrai nuoširdžiai patinka šitas darbas. Man patinka jauduliukas prieš renginį, patinka adrenalinas, ir ypač patinka, kad nuolat turiu užsakymų ir kad užsakovai noriai man moka už šitą darbą, bet.
Aš niekada nesvajojau tapti renginių vedėju ir niekada kryptingai to nesiekiau. Taip tiesiog kortos sukrito mano gyvenime: kažkada kažkas paprašė pravesti renginuką, nes paprasčiausiai daugiau nebuvo kam. Man visai neblogai sekėsi, tai vėliau paprašė dar, paskui dar, o vėliau ir pinigų už tai pasiūlė, ir va prašom.
Panašiai buvo ir su muzika: aš, be abejo, nuo mažens brazdinau gitarą ir svajojau tapti roko muzikantu (kas nesvajojo!) Bet realiai ledai pajudėjo tik tada, kai per krizę grįžau dirbti į gimtuosius kraštus, į Šėtą. Ten jaunimėlis paprašė, kad pamokyčiau groti, ir nė pats nepastebėjau, kaip viskas įsisuko.
Ir mes galime dabar postringauti apie tai, kad aš visko „baisiai norėjau ir siekiau“, bet realybėj viską į vietas sudėliojo teta Rinka. Nes čia jai reikėjo renginių vedėjo; jai reikėjo žmogaus, kuris užsiimtų su Šėtos jaunimu. Ir tik atsitiktinumai lėmė, kad kaip tik tuo metu po ranka pasipainiojau aš – visas toks mažas mažytis, bet su tam tikrų įgūdžių ir sugebėjimų pilnu portfeliuku.
Ir dėl to man dabar būna truputį juokinga, kai žmonės bando ignoruoti Rinką ir tikisi kažkokios aukštesnės galios malonės. Imkime, pavyzdžiui, kad ir tuos pačius atlyginimus ir pomidorų kainas, kurias čia jau minėjau: juk jūs norėtumėt, kad valdžia atlyginimus pakeltų, o turgaus prekeivį priverstų sumažinti kainas, tiesa?
Teoriškai valdžia tai galėtų padaryti, ir visi būtume laimingesni. Bet ar pagalvojote apie tą žmogelį, kuris tuos pomidorus augino? Juk jo pelnas tai sumažės. Tai ką jam daryti? Toliau kapstytis po savo šiltnamį, nes tai yra jo svajonių darbas ir aistra?
Na, nebūkime naivūs, jis spjaus į visą daržininkystę, padės kryžiuką ant turgaus prekystalio ir eis dirbti ten, kur valdžia ką tik padidino atlyginimą. Ir… Jūs liksite be pomidorų.
Arba, pavyzdžiui, jūs nusprendėte tapti santechniku. Gana lenkti nugarą kitiems, tarėte jūs, nusipirkote tam reikalingų įrankių, susikūrėte facebooke profilį „Santechnikas Rimas“ ir sėdite, laukiate užsakymų. Viskas labai paprasta – jūs visada svajojote dirbti šį darbą, šiek tiek ir išmanote, kur kokį vamzdį reikia prijungti, o svarbiausia – jums nuo vaikystės imponavo dideli tvirti dėdės su dideliais veržliarakčiais rankose.
Viskas gerai, jūs siekiate savo svajonės. Bet ar tetai Rinkai jos įdomios? Jeigu Kėdainiuose jau šimtą metų dirba kokie dvidešimt santechnikų, turinčių daugiau patirties, nusistovėjusią klientūrą ir galbūt net didesnių veržliarakčių, tai vargu ar jūsų verslas paeis. Galbūt porą kartų per metus jus išsikvies kaimyno pusseserė, bet ir tai net nelabai santechniko paslaugų taip dažnai prisireiks – ją tiesiog traukia tvirti vyrukai dideliais veržliarakčiais.
Ir kaip jūs manot, kiek išsilaikysite ant tos savo svajonės? Metus, gal dvejus?.. Geriausiu atveju – susituoksite su kaimyno pussesere, bet gali baigtis viskas ir blogiau, jei, pavyzdžiui, ėmėte paskolą įrankiams pirkti.
Be abejo, aš čia ironizuoju, bet iš tiesų iš tiesų sakau jums – tokių labai panašių atvejų esu matęs gyvenime. Mano studijoje buvo įsikūrusi ne viena grupė tokių ambicingų, bet kiek naivių svajoklių, kurie tikėjosi savo muzika pakeisti pasaulį. Jie brazdindavo ten kažką diena iš dienos, šlifuodavo vis, ir kai po poros metų pagaliau įkalbėdavau juos išlįsti į dienos šviesą ir parodyti pasauliui, ką sukūrę, tai paaiškėdavo, kad jie niekam neįdomūs!
Jų nusivylimas būdavo begalinis, ir jie automatiškai įsirašydavo į gretas tų bambeklių, kurie vis verkšlena, kad jų niekas nesupranta, kad mūsų rinkai nereikia geros muzikos ir t.t.
Bet juk viskas yra atvirkščiai! Čia ne pasaulis jūsų nesupranta, čia jūs nesuprantate rinkos dėsnių! Jūs galite svajoti ką tik norite, bet jums niekas iš anksto nepažadėjo, kad pasauliui reikės jūsų svajonių. Todėl prieš imdamiesi bet kokios veiklos pirmiausiai apsidairykite aplink: ko reikia tetai Rinkai? Ir ką jūs galite pasiūlyti iš to, ko jai reikia?
Nebandykite ignoruoti tetos Rinkos – ji tokia galinga, kad verčia pasaulį suktis. Nors… Ne ji viena. Kartais jai dar padeda teta Meilė. Bet apie ją pakalbėsime kitą šeštadienį. Iki!