Žmogus yra visų daiktų matas

Prisipažinsiu, turiu kiek neįprastą pomėgį, niekaip nesusijusį nei su vienu iš mano darbų. Esu pamišęs dėl įrankių: įvairiausių plaktukų, replių, atsuktuvų, matavimo rulečių ir visokių kitokių dalykėlių, kuriuos nagingi vyrai naudoja kažką dirbdami ar meistraudami. Aš jais domiuosi ir juos kolekcionuoju, o pati smagiausia šito pomėgio dalis – senų, antikvarinių įrankių paieškos ir jų restauravimas.

Tai tiek apie tą mano pomėgį, kuris man šiaip atrodo visai normalus ir net nevertas, kad apie jį čia rašyčiau. Jei tik ne aplinkinių reakcijos.

„Tai vis tiek nesuprantu, ką tu su tais įrankiais po to darai… Dirbi kažką?..“ – anądien vėl stebisi mano kaimynas. Ir šitą klausimą esu jau girdėjęs gal tūkstantį kartų.
Na taip, aš su jais dar ir dirbu – mėgaujuosi kiekviena proga išsitraukti kokias reples (nors kokiais aštuoniais atvejais iš dešimties jų prisireikia tik restoruojant vis kitus įrankius). Bet ne tame yra hobio esmė. Juk jūs neklausiate, pavyzdžiui, filatelisto, ar jis savo pašto ženklų kolekciją vėliau suklijuoja ant siunčiamų kalėdinių atvirukų, tiesa? Lygiai taip pat ir numizmatas, ko gero, savo antikvarinėmis monetomis parduotuvėje nebando atsiskaityti už pieną. Argi pomėgis negali būti tiesiog pomėgis savaime?..

„Labai keistas pomėgis, – traukia pečiais kaimynas. – Negirdėjau dar tokio.“

Ir čia man vėl kyla įtarimas, kad kažkur pasaulyje galbūt egzistuoja kažkoks oficialus, galbūt kokios ministerijos patvirtintas pomėgių sąrašas, iš kurio mes visi turėtume išsirinkti po pomėgį sau ir nė žingsnio į šalį?

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Žmonėms sunku išaiškinti tai, kas išlenda iš už jų supratimo ribų – jie jaučiasi kur kas patogiau, kai tu mėgsti tai, ką jie mėgsta, ir galvoji tiek, kiek jie galvoja. O juk kiekvienas pirmiausiai galvoja, kad viską žino geriau už kitus.[/quote]

Iš pradžių tokios žmonių reakcijos truputį mane išvesdavo iš kantrybės – toks jausmas, kad koto plaktukui įstatymas ar obliaus bei kaltų galandymas yra kažkoks iškrypimas ir nuodėmė. Bet dabar tiesiog mažiau apie tai kalbu, tai mažiau ir aiškintis reikia. Nes žmonėms sunku išaiškinti tai, kas išlenda iš už jų supratimo ribų – jie jaučiasi kur kas patogiau, kai tu mėgsti tai, ką jie mėgsta, ir galvoji tiek, kiek jie galvoja. O juk kiekvienas pirmiausiai galvoja, kad viską žino geriau už kitus.

Pavyzdžiui, jeigu tu rašai, tai būtinai atsiras tas komentatorius, kuris pamokys tave rašyti. Greičiausiai jis pats per gyvenimą nebus parašęs nė menkiausio pranešimo spaudai, o ir teksto suvokimo įgūdžiais irgi toli gražu nespindės, bet tai jo tikrai nesulaikys nuo to, ką jis vadina „savo nuomonės išdėstymu“. Ir jeigu jam atsikirsi, kad ta jo nuomonė nelabai ko verta, nes jis net nesugeba išskaityti ironijos tavo teiginiuose, tai kritikas baisiai įsižeidęs apkaltins tave arogancija ir nenoru tobulėti. Bet ne, brolau: arogancija yra tavo įsivaizdavimas, kad būtent tu esi tas žmogus, kuris gali mane mokyti rašymo.

Arba, pavyzdžiui, jeigu tu groji, tai visada atsiras tas, kuris papasakos tau, kaip reikia tapti žvaigžde.

„Pirmiausiai jums reikia klavišų“, – sako toks ekspertas (o grupės klavišininku, be jokios abejonės, turėtų tapti jis pats), o tada reikia eiti į „X Faktorių“. Ir tu jam niekaip nepaaiškinsi, kad ir be klavišų, ir be visokių „X faktorių“ mes sėkmingai gyvenam ir grojam jau daugelį metų, ir, kad kam tada remontuoti puikiai veikiantį daiktą?

Tai tada jis dar prisikabins prie kalbos. Jeigu dainuoji lietuviškai, tai jis sakys, kad reikia dainuoti angliškai, nes lietuviškai tai čia labai provincialu. O jei uždainuosi angliškai, tai jis prikiš tau netaisyklingą tartį ir akcentą, mat jis tris mėnesius gyveno Londone ir žino, kaip turi būti.

Dievaži, aš galiu išvardinti penkiasdešimt grupių ir atlikėjų, dainuojančių su tragišku akcentu – tai gali būti bet kas nuo Rammstein iki viso būrio Jamaikos dainorėlių. Bet mums tai netinka – pas mus tu ne tik dainuoji, bet dar ir kažkokioj anglų kalbos olimpiadoj dalyvauji. O smagiausia, kad kai tu nuvažiuosi groti į kokius nors Molėtus, tai gali kokio tik nori taisyklingumo anglų kalba maivytis – ten tau sakys, kad reikia dainuoti lietuviškai, nes nesupranta jie tų visokių amerikoniškų.

Tai palaukit: kaip man dainuoti? Gal esperanto kalba?

Iš tiesų iš tiesų sakau jums, jei klausyčiau visų pamokymų, nebežinočiau, kaip man gyventi. Todėl kai koks nors taksistas man pradeda aiškinti, kaip turėčiau daryti verslą, tai aš visada labai įdėmiai klausau, o tada viską darau atvirkščiai – kad, ginkdie, ateityje netapčiau taksistu. Neįžeidžiant pačių taksistų, be abejo: jūsų profesija čia niekuo dėta. Tiesiog ne jums reiktų mokyti to, ko patys nesate darę ir neišmanot.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Kišdami savo nuomonę apie tai, ko neišmanome, mes parodome savo proto ribas, bet jokiu būdu ne to, kurį kritikuojam.[/quote]

Nesu tikras, kad čia tik Euroremonto kartos kryžius yra tas įsivaizdavimas, jog viską išmanai geriau už kitus. Galbūt taip buvo visados ir per amžius amen, nes juk dar Antikos filosofai sakė, kad žmogus yra visų daiktų matas. Taip, mes viską matuojame pagal save. Bet ar jums neatrodo, kad kažkur gal turėtų būti tokia riba, kurią peržengus įsijungtų kažkoks savikritikos jungiklis: ar aš tikrai išmanu tai, ką kalbu? Ar tikrai aptariamą dalyką žinau geriau už tuos, kurie jau šimtas metų tai daro?

Maža to, kad tų ribų mes nejaučiame, tai savo nuomonę dar ir suabsoliutiname, pateikiame ją kaip neišvengiamą ir vienintelę tiesą. Tai, kas mums tiesiog patinka, mes vadiname „kokybišku“, o tai, ką mes turime, laikome jau savaime „geru“. Kad ir grįžtant prie tų mano įrankių: aš perskaitau kilometrus apžvalgų, peržiūriu daugybę video medžiagos, analizuoju įvairiausius testų ir bandymų rezultatus, galų gale pats nusiperku, parsisiunčiu iš Amerikos ir Vokietijos kokius dešimt labiausiai išliaupsintų gamintojų plaktukų, juos išbandau ir įvertinu pačiais įvairiausiais aspektais – pradedant svorio balansu ir baigiant logotipo gražumu. Ir tada garsiai pasakau, pavyzdžiui: man labiausiai patinka amerikietiškasis Estwing E16C modelis.

Ir čia būtinai atsiras tas vienas gudrutis, kuris pasakys, kad čia yra nesąmonė visa tai. Nes jis, matot, va jau trylika metų turi prekybos centre pirktą plaktuką, kuris pigus ir dar laiko, o tai ko čia daugiau reikia, todėl neabejotinai jo plaktukas yra pats geriausias!

Ta prasme, brolau, tu rimtai?.. Net jeigu nežiūrėsime į tai, kad to amerikietiško plaktuko tu nesi gyvenime matęs – ar čia yra tavo vienintelis argumentas? Kad tavo plaktukas geriausias, nes tu jį turi?..

Štai apie ką aš kalbu: kišdami savo nuomonę apie tai, ko neišmanome, mes parodome savo proto ribas, bet jokiu būdu ne to, kurį kritikuojam. Šėtos jaunimui kažkada esu piešęs tokią schemą, kuria bandžiau paaiškinti visa tai, ką dabar jums kalbu. Įsivaizduokite kokią nors įmonę, pavyzdžiui, duonos kepyklą. Kepykloje yra kokie penki cechai: viename stovi pečiai ir krosnys, kitame minkoma tešla, dar yra miltų sandėlis, produkcijos patalpa ir buhalterija.

Kepėjas keiksnoja savo viršininką, nes nesutvarkyta ventiliacija ir yra baisiai karšta prie pečių. Gamybos ceche moterėlės burnoja, kad miltai prasti, tešla niekam tikus, o buhalterija nepatenkinta, kad produkcijos kokybė prastėja ir pelnas krenta, dėl ko kaltas pirmiausia kepėjas. Tuo tarpu produkcijos patalpos darbininkai skundžiasi, kad pirštinės susidėvėjo ir padėklus plikom rankom reikia tampyti, o dėdė miltų sandėlio valdovas miega pakritęs ant maišų, ir papūskit jūs jam.

Visiems jiems atrodo, kad sutvarkius tą vieną nedidelę bėdelę jų ceche reikalai iškart susitvarkytų, kepykla šoktų į neregėtas aukštumas ir visiems ateitų gerovės ir laimės laikai. Ir čia tiktai kepyklos vadovas nemoka tvarkytis, nieko jis neišmano.

O žinote, ką tuo tarpu mato kepyklos vadovas? Mažų mažiausiai jis mato visas šitas jūsų problemytes, tik, skirtingai nei jūs, jis jas mato visas vienu metu. Ir negana to, jis dar mato vis didėjančią konkurenciją rinkoje ir vis kylančią žaliavų kainą. Mato prastą derlių ir malūnininkų surauktus veidus. Mato mokesčius, nusidėvinčią įrangą, marketingą ir rinkodarą bei būrį viskuo nepatenkintų, nuolat zyziančių savo darbuotojų.

Jums atrodo, kad jūsų pirštinės yra didžiausia kepyklos problema? Tai tik dėl to, kad jūs nematote toliau savo nosies, jūsų išmanymas neišeina iš už jūsų cecho ribų. Todėl nemanykite, kad tvarkytumėtės geriau už savo viršininką, jei tik būtumėt jo vietoj. Jums taip atrodo tik dėl to, kad jūs jį matuojate savo mąsteliais.

Štai todėl Protagoras ir sakė, kad žmogus yra visų daiktų matas – nes mes viską matuojame pagal save. Na ir tegul, tebūnie. To nepakeisi. Tik… kai matuojate kitus, nepamirškite, kad tie išmatavimai pirmiausiai parodo, kokie esate jūs, o ne tie, kuriuos jūs matuojate. Ramybės jūsų namams!