Mes nebesprendžiame nieko

Žinot, viena iš mano buvusių uošvienių turėjo tokią keistenybę, kurios niekaip negalėjau suprasti. Ji pati nežinodavo, ar jai šalta, kol nepažiūrėdavo į termometrą.

Namus gali skersvėjai košti, sienos ir langai gali būti net apšarmoję, o drėgmė, kaip tame Mačernio eilėraštyje, lig kaulų čiulpų gali būti įsigėrus. Bet jei termometras kambaryje rodys dvidešimt vieną, tai jai nešalta, ir nors tu ką. Dantimis jau kalena, rankos jau pagrubusios ir po nosim jau vos ne varveklis, bet jeigu termometras sako, kad jai nešalta, vadinasi – jai nešalta. Ir jokių ten megztinių su pledukais jai nesiūlykit, nes termometras rodo, kad jai jų nereikia.

Arba štai jums kita istorija: gal dar pamenat, kaip viename iš pirmųjų savo rašinėlių „Rinkos aikštei“ aš dėsčiau, kad mažiau reikia verkšlenti ir skųstis, o daugiau reikia dirbti? Ten rašiau, jog aš pats niekada neatostogauju ir kad kaip gyvas nesu turėjęs biuletenio. Pamenat?

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Atsirado vienas toks gudrutis, kuris atėjo pas mane į feisbuką ir pradėjo man porinti, kad atostogauti yra privaloma. Visiems. Nes… Taip numato įstatymai! Nuo šito man net nervinis tikas į akį įsimetė. [/quote]

Tai va: po šito rašinėlio atsirado vienas toks gudrutis, kuris atėjo pas mane į feisbuką ir pradėjo man porinti, kad atostogauti yra privaloma. Visiems. Nes… Taip numato įstatymai!

Nuo šito man net nervinis tikas į akį įsimetė. Tai palaukit, ar aš teisingai viską suprantu: įstatymai geriau už mane žino ir jaučia, ar aš jau esu pavargęs?.. Gal dar įstatymuose parašyta, kaip aš turėčiau ilsėtis – į kokius šiltuosius kraštus turėčiau nuskristi ir kiek valandų prie baseino turiu išgulėti?..

O sakykite, ar įstatymai nenurodo, kiek dienų per metus aš privalau pasirgti? Ar šitą jau aš pats galiu spręsti, savo nuožiūra?..

Sutikite, tikrai absurdiškai skamba, kad įstatymas arba paprasčiausias namų termometras geriau už jus žino, kaip jūs jaučiatės. Bet dar neskubėkit šaipytis. Nes, žinokit, kitais metais per Žolinę turėsit važiuoti su manim į Pagirius ir prieiti išpažinties pas naująjį mūsų parapijos klebonėlį. Gal net gausit kokius tris „Sveika, Marija“ sukalbėti už tai, kad šaipotės iš vyresniųjų.

Žinot kodėl? Nes jūs patys elgiatės lygiai taip pat, kaip ir jie. Netikit? Aš jums tuoj viską paaiškinsiu.

Jeigu jūs esate maždaug mano metų, tai tikriausiai dar prisimenat tokias dideles dideles geležines keptuves, kokios būdavo kiekvienuose namuose ir kuriose mūsų mamos kepdavo kiaušinius pusryčiams beigi karbonadus prieš didžiąsias metų šventes. Tai buvo keptuvės kaip keptuvės – įprastas namų apyvokos daiktas, ir tiek.

Bet paskui kažkas kažkur pasakė, kad tos senovinės mūsų „petelnės“ yra didelis blogis. Ir kad visi turime kuo skubiau persiorientuoti ir įsigyti naujoviškas teflonines keptuves. Mat jos kur kas praktiškesnės: nepridegančios, todėl kepant nereikia naudoti riebalų, o juk riebalai, kaip žinia, yra baisus blogis ir kiekvieno žmogaus priešas.
Taigi visa Lietuva peršoko ant tefloninės dangos ir visi netruko įsitikinti, kad tai tikrai puikus išradimas. Tiesa, riebalų į tas teflonines keptuves truputį pilti vis tik reikia. Bet čia nieko baisaus, nes kažkur kažkokie mokslininkai jau atrado, kad ne visi riebalai yra kenksmingi – kai kurios riebalų ir aliejų rūšys yra netgi būtinos žmogaus organizmui.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Ar jums neatrodo, kad mūsų visų „nuosava“ nuomonė dažniausiai visai nėra nuosava?.. Ji suformuluota, sukramtyta, gražiai supakuota ir instaliuota į mūsų galvas.[/quote]

Bet vos tik išmokom tinkamai elgtis su tom naujom keptuvėm – staiga naujiena kaip perkūnas iš giedro dangaus: teflonas yra toks pavojingas, kad žmogui yra praktiškai mirtinas!

Nežinau, ar čia tik laimingas sutapimas, ar ne visai, bet šita tiesa išaiškėjo kaip tik tuomet, kai rinkoje pasirodė pirmosios keraminės keptuvės. Kurios visai nekenksmingos nei aplinkai, nei žmogui, kuriose mėsa nepridega ir kurios yra beveik tokios stebuklingos, kad jų netgi plauti beveik nereikia. Tiesiog puikios keptuvės, ką čia bepasakysi! Tobuliausias išradimas!

Bet jeigu jūs iki šiol dar nespėjote įsigyti tobulos ir visiškai nekenksmingos keraminės keptuvės, tai jau, žinokit, ir nebepirkit. Neapsimoka: į madą jau ateina sunkios ketaus keptuvės, kuriose galima ne tik kepti ir troškinti, bet kurias dar ir į orkaitę galima pašauti.

Ketaus keptuvėms plauti nereikia naudoti indų ploviklio, kas jau savaime yra labai gerai ir ekologiška, o užvis svarbiausia – tos keptuvės yra praktiškai tokios, kokiose mūsų mamos kepdavo kiaušinius pusryčiams ir karbonadus prieš didžiąsias metų šventes. O viskas, kas senoviška, yra beveik nepakeičiama ir baisiai gražu – visi šitą žino! Todėl štai ką jums patars bet kuris keptuvių specialistas: išmeskite visas aukščiausių technologijų keptuves ir važiuokite pas močiutę į kaimą ieškoti senobinės „petelnės“.

Ar kartais susimąstote, iš kur pas mus į galvas ateina visi va tokie „žinojimai“ ir įsitikinimai? Kaip jie susiformuoja? Kodėl mes tikim vienais dalykais, bet atmetam kitus?..

Štai, pavyzdžiui, yra žmonių, kurie šventai įsitikinę, jog mikrobangų krosnelės labai kenksmingos. Paklauskite, kuo kenksmingos: ką tokio blogo jos daro? Na… sunku pasakyt, kažkuo kenksmingos, ir viskas. Gal ten kažkokia radiacija, gal asbestas, o gal ten kažkaip molekulių lygmeny tos mikrobangos pakeičia maisto struktūrą – niekas tiksliai nežino, kas ten vyksta, bet kad kenkia, tai tikrai.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Negalima priimti nei vienos tiesos kaip savaime suprantamos. Viskas turi būti pergalvota savo galva, perfiltruota per asmeninės patirties plaučius ir pritaikyta tiek, kiek tau yra reikalinga.[/quote]

Bet žinote, kas dar įdomiau? Kad jūs internete galite surasti tūkstantį argumentuotų straipsnių su garbių mokslininkų parašais, kad mikrobangės neturi jokio kenksmingo poveikio, ir mojuoti tais straipsniais tiems skeptikams po nosim kiek tik norit – jų nuomonės nebepakeisit. Čia užsakyti straipsniai, sakys jie. Nupirkti mokslininkai. Viskas nupirkta.

Ir aš sakau – tai jūs parodykit man tuos „nenupirktus“ straipsnius apie tai, kad mikrobangės kenksmingos… Jų apskritai nėra! Yra, sako. Aš esu skaitęs. Tik neprisimenu kur.

Iš tiesų iš tiesų sakau jums: aš ne iš tų, kurie visur išskaito sąmokslo teorijas. Bet ar jums neatrodo, kad mūsų visų „nuosava“ nuomonė dažniausiai visai nėra nuosava?.. Ji suformuluota, sukramtyta, gražiai supakuota ir instaliuota į mūsų galvas. Jūs apsidairykite aplink, pagalvokite apie kiekvieną daiktą, kurį dabar matote: be kurių iš visos šitos daiktų masės negalėtumėt išgyventi? Be ko nebūtų išgyvenusios mūsų mamos ir močiutės?

Gal be popierinių rankšluosčių? Be skalbinių minkštiklio? O gal be MP3 grotuvo ir visų tų kompaktinių diskų su muzika?..

Kas jus įtikino, kad jūs norite to senovinio fotoaparato, kuriam dar reikėdavo pirkti juostelę? O po to – kad jums reikalingas skaitmeninis fotoaparatas? Mažas skaitmeninis fotoaparatas? Didžiulis skaitmeninis fotoaparatas, kuris fotografuoja kaip senovinis fotoaparatas su juostelėmis? Kas jums pasakė, kad jums reikia visų šių daiktų, jeigu jūs vis tiek viską fotografuojate telefonu?

Ir mes čia kalbame ne vien apie daiktus: vienas labai protingas dėdė man yra sakęs, kad negalima priimti nei vienos tiesos kaip savaime suprantamos. Viskas turi būti pergalvota savo galva, perfiltruota per asmeninės patirties plaučius ir pritaikyta tiek, kiek tau yra reikalinga. Nes visi aplinkui – kartais sąmoningai, o kartais net patys to nesuvokdami – mums bando kažką įsiūlyti ir įpiršti. Prekę, paslaugą, produktą, idėją, lozungą ar net gyvenimo būdą. Ir jeigu įprasite tik viską be atodairos imti, tai galite pasidžiauti savo protelį ilsėtis jau dabar.

Nesirūpinkite, nepražūsit ir be jo. Termometras jums pasakys, ar jums šalta, įstatymai nurodys, kiek turite sirgti, o telefonas primins, kad reikia įkvėpti, iškvėpti ir kada pirkti naujus sportbačius. Todėl viskas gerai, nesirūpinkit. Tik būkit laimingi.