Mes galime
Sakoma, kad valdžia iš Dievo, bet ir žinoma, kad piliečiai gali pasirinkti valdžią ir įpareigoti ją dirbti visuomenės labui. Kiekvieno regiono valdžia rūpinasi gatvių tvarkymu, inžinerinių tinklų kūrimu, apšvietimu keičiant lempas efektyvesnėmis, namų šildymu, teritorijų prie namų priežiūra, šiukšlių išvežimu, rūpinasi vaikų darželių, medicinine priežiūra, švietimu, kultūros puoselėjimu. Vystantis naujoms technologijoms daugelio paslaugų kokybė gerėja. Ir taip prie visų valdžių.
Tačiau kiekvienas rajonas turi ir problemų, kurias labiau ar mažiau sėkmingai gali spręsti valdžia, jeigu užtenka kompetencijos.
Mes norime, kad ir Kėdainiuose esantys trūkumai ir problemos būtų įvardinti ir neutralizuoti.
Mes norime, kad Kėdainiuose būtų švarus oras ir vanduo. Mes norime, kad Kėdainiai nevirstų regiono pavojingo užterštumo zona. Mes norime, kad Kėdainiuose nebūtų koncentruojama chemijos, trąšų perdirbimo pramonė ir kitos taršios įmonės. Mes norime, kad būtų kovojama už Zabieliškio sąvartyno uždarymą, valymo įrenginių rekonstrukcija, nemalonių kvapų plitimas iš įvairių objektų. Mes manome, kad siekiant šių tikslų yra nepakankamos valdžios pastangos. Mes matome, kad Kėdainiuose didesnis nedarbas nei šalies vidurkis, nors visada Kėdainiuose buvo mažas nedarbas. Mums gėda, kad emigrantų iš Kėdainių skaičius yra didžiausias tarp rajonų, išskyrus didžiuosius miestus. Mes norime, kad nebūtų manipuliuojama skaičiais, kad Kėdainiuose vieni didžiausių atlyginimų šalyje. Atmetus keletą didžiųjų įmonių, minimalius atlyginimus gauna dauguma dirbančiųjų. Mes norime, kad valdžia gyventų kartu su mumis, mūsų gyvenimus suprastų, tartųsi, neskaudintų ir nežemintų. Šaligatviai, apšvietimas ir pan., tai nereiškia, kad gyvename geriau. Norime, kad mumis būtų rūpinamasi. Valdžia turi eiti prie žmonių, o nebūti verslininkais, pas kuriuos eina. Per daug metų tokios sąvokos kaip meilė, užuojauta, kuklumas, atlaidumas neteko svarbos.
Buvo įgyvendinami abejotino būtinumo sprendimai. Bet mes visi esame atsakingi už tai, kad visi dalyvavome tame veiksme. Ir dabar turime priimti šį palikimą kaip nuodėmę, kurią padarėme prieš save pačius. Negalime kaltinti buvusių vadovų, tai būtų neteisinga. Šiandien iškyla pareiga veikti racionaliai ir efektyviai. Net geriausi prezidentai ar vietos vadovai mažai ką gali padaryti vieni. Taip pat tikėtis iš jų kokio nors universalaus vaisto būtų klaidinga. Tik bendros pastangos duos rezultatą. O vadovai turi nusileisti iš aukštybių ir, svarbiausia, visada būti tarp bendrapiliečių ir įdėmiai jų klausytis.
Bet kurios organizacijos vadovas turi nešti atsakomybės naštą. Kiekviena valdžia privalo užtikrinti klestėjimą, gerą darbą kiekvienam, kas nori dirbti, rasti naujų kelių, užtikrintai vedančių visus į geresnį gyvenimą. Nes esama padėtis kelia rūpesčių kiekvienai namų šeimininkei ir kiekvienam, kuris stengiasi subalansuoti šeimos biudžetą, o bendruomenė negali būti abejinga. Abejingumas – tai atsainus, šaltas nesuinteresuotumas. Daug lengviau stengtis, kad mums šiurkščiai netrukdytų dirbti, svajoti, puoselėti lūkesčius.
Galų gale matyti kito žmogaus skausmą ir neviltį – nesmagu ir vargina. Tačiau abejingumas žmogui aplinkiniams nerūpi. Abejingas žmogus tampa tam tikra prasme nežmogiškas. Abejingumas net pavojingesnis už pyktį ir neapykantą. Pyktis kartais būna kūrybingas. Jo apimtas žmogus gali padaryti ką nors ypatinga. O abejingumas niekada nebūna kūrybingas. Abejingumas nėra pradžia, tai yra galas. Todėl abejingumas visada yra priešo draugas. Sakoma, kad abejingumas nėra tik nuodėmė, tai – bausmė. Taigi, nebūkime abejingi, netylėkime. Nesitaikstykime su neteisybėmis. Pasimokinkime iš savo patirties. Atsigręžkime į žmogų, nebūkime abejingi jų gyvenimui.
Artėja rinkimai ir eikime balsuoti patikėję, kad šįkart viskas bus kitaip ir kad permainas gali nulemti mūsų balsas. Nebūkime abejingi, nebijokime ir neabejokime savo galimybėmis. Valdžia sukurta liaudžiai ir pačios liaudies. Valdžia turi stabdyti susiskaldymą ir turi parodyti vieni kitiems, kad esame ne priešai, o draugai. Aistros gali įsiplieksti, bet negali nutraukti rišančių saitų dėl rūpesčių bendruomenėje. Nauja valdžia turi būti atsakinga ir gauti paramą iš visų, netgi iš tų, kurie nebalsavo už ją. Valdžiai reikia mūsų pagalbos ir ji turi būti mūsų visų. Mes norime tikėti, kad visa tai galime pasiekti, nebūdami abejingi, kiekvienam atiduodant savo balsą už jo nuomone tinkamą kandidatą, nors ir kokie skirtingi esame. Ar galima susivienijus viltis sėkmingo gyvenimo? JAV prezidentas B. Obama yra pasakęs: „Taip, mes galime. Ir telaimina mus Dievas.“
