Mes esame Euroremonto karta
Jūs girdėjote apie tuos vakarietiškus skirstymus į X ir Y kartas? Arba, pavyzdžiui, kad mes esame Z kartos atstovai… Neabejoju, esate skaitę. O dabartiniai paaugliai tai jau vadinami Tūkstantmečio vaikais. Žinot, apie ką aš, tiesa?
Tai štai ką jums pasakysiu: meskite visa tai iš galvos. Kai Vakaruose buvo kurpiamos šitos „kartų“ teorijos, mes dar buvome per toli į Rytus ir rūpinomės visai kitais dalykais. Iš tiesų iš tiesų sakau jums: mes esame Euroremonto karta.
Surikiuokime viską nuosekliai.
Mūsų tėvai arba seneliai (gimę iki 1960-ųjų) daugiau rūpinosi savo buitimi nei būtimi; jų galvos buvo per daug užimtos kasdieniais rūpesčiais: tualetinio popieriaus, silkės ir žirnelių (prieš Kalėdas) ar kitų deficitinių prekių paieškomis, skalbimo planavimu, kolektyviniu sodu ir t.t. Todėl dauguma buvo imlūs propagandai ir per daug nesigilino į tai, kad galbūt visai neblogai būtų gyventi kitaip – neturėjo tam laiko. Pagrindinė laisvalaikio praleidimo forma buvo gerti iki nusitašymo (gal derėtų juos vadinti C2H5OH karta?), o savotiška savirealizacija – ką nors sukombinuoti, t. y. pavogti iš kolūkio ar gamyklos sandėlio.
Mūsų vyresniųjų brolių, 7-ojo–9-ojo dešimtmečių kartai, tėvų gyvenimo būdas nelabai patiko, todėl jie iškovojo mums laisvę. Bet su ja gavo ir tai, ko nesitikėjo – naujas (rinkos) sąlygas, prie kurių toli gražu ne kiekvienas sugebėjo prisitaikyti. Todėl dabar jie jaučiasi kiek neįvertinti, vaikšto kiek įtraukę pečius ir nuolat bamba. Pavyzdžiui, dėl mažų atlyginimų: jiems niekaip nepaaiškinsi, kad ne valstybė čia kalta, o jie patys nesugeba užsidirbti. Jie įsikandę, kad ne tokios Lietuvos norėjo, ir „savo laikuose“ ieško dvasingumo – neva tais „jų laikais“ nebuvo internetų ir feisbukų, ir dėl to visi buvę laimingesni. Netgi popsas („Modern Talking“ ir Fancy?) jų laikais buvęs kur kas „kūrybiškesnis“, sako jie, nors šiaip dauguma save laiko roko gerbėjais (todėl kartais sakoma, kad rokas sugriovė Tarybų Sąjungą. Jei norite pasilinksminti, įsivelkite su jais į diskusiją apie tai, jog grupės „Manowar“ gitarų rifai yra lygiai tokie patys, kaip Dž. Butkutės „Nemylėjau tavęs“. Jie pasiunta nuo tokių palyginimų).
O tada atėjome mes – karta, gavusi beveik gatavą laisvę ir galimybę išvažiuoti į užsienį. Ir nuvažiavę pirmiausiai pamatėme, kaip smarkiai mūsų gyvenimo kokybė ir mentalitetas skiriasi nuo vakariečių, arba, žmoniškai kalbant, pamatėme, kad plyteles vonioj įmanoma išklijuoti lygiai, o pasteliniais dažais dažytos sienos atrodo kur kas geriau nei tapetai su vienas ant kito užleistais krašteliais. Tada grįžome namo ir puolėme tvarkytis savo niūrius butukus.
Maždaug tuo metu butų nuomos skelbimuose ėmė rastis terminas „euroremontas“, geriausiai atspindintis visos mūsų kartos egzistenciją. Mat reikalas toks, kad (1) niekas tiksliai nežino ir niekas negali tiksliai apibrėžti, kas yra tas „euroremontas“, ir (2) – kad ir kaip mes stengėmės lygiai tuos tapetus klijuoti, iš tarybinių laikų paveldėtų butų sienos vis tiek liko kreivos. Lygiai taip pat atsitiko ir su viskuo, kuo mes stengėmės būti (atrodyti) panašūs į vakariečius. Vertybės, pasaulėžiūra, gyvenimo būdas – viską stengiamės perimti ir pritaikyti, bet kad… Mūsų sienos kreivos. Todėl viskas mūsų gyvenime atrodo kažkaip pritempta, mūsų „euroremontas“ pilnas paradoksų, neatitikimų ir prieštaravimų.
Pavyzdžiui, mes tapome daug labiau pilietiški, tiesa?.. Suprantame, kad valstybė yra visų mūsų reikalas ir kad gerovė joje priklauso tik nuo mūsų pačių. Bet jeigu galime prasukti kokį reikaliuką apeidami mokesčius, tai juk apeiname. O kai kelyje matome pavojingai manevruojantį BMW, tai juk pranešame policijai, nes gi esam sąmoningi ir rūpinamės saugumu keliuose. Bet jeigu patys truputį vėluojame, tai šiek tiek pažeisti taisykles – viršyti greitį ar pralėkti autobusų juosta – tai juk nieko čia tokio.
Arba dar: mes tapome pabrėžtinai tolerantiški, korektiški ir mandagūs, jau beveik kaip kokioj Švedijoj. Bet irgi tik iki tam tikros ribos: kai pažįstama išteka už užsieniečio, tai už „babajaus kažkokio“, kai sutinkam kokį vegetarą ar žaliavalgį, tai jis kažkoks „biškį nesveikas“, o kai patys atsisakome mėsos, tai niekinam visus mėsėdžius ir stengiamės juos „atversti“ į tą mūsų pačių pasirinktą „tikrąjį“ kelią. Galų gale dar nesu girdėjęs nei vienos motinos sakant, kad jai visiškai nesvarbu, jei jos atžala bus homoseksuali, bet paklauskite jos, ar ji tolerantiška lytinių mažumų atžvilgiu? Be abejo, atsakys ji. Iš principo seksualinė orientacija juk yra kiekvieno asmeninis reikalas.
Šiaip mes galime apstaugti bet kokį tarnautoją, dirbantį savo darbą, jei tik to darbo rezultatai neatitinka mūsų įgeidžių – mes tai vadiname „kovojimu už savo teises“. Bet iš esmės mes visada „įsijungę pozityvą“ ir visur mokame įžvelgti teigiamus dalykus, nes esam girdėję, kad „sėkmingi žmonės“ būtent taip daro.
Mes laikome šunį, būtinai veislinį, bet baisiai nervina, kad jo baltas plaukas taip matosi ant mūsų rudo laminato, kurį pasiklojom savo bute darydami euroremontą. O dar tas kvapas… Mat klodami laminatą ir lubas plastikinėm lentelėm klijuodami nepagalvojome apie ventiliaciją, kuri toli gražu pas mus ne tokia, kaip Vakaruose (nes mes juk šilumą taupom, savo plastikinius būstelius paversdami mažais šiltnamiukais).
Ir dar maistas. O taip, mes visi esame gurmanai. Mes dieviname gvakamolę ir žinom, kur skaniausi burgeriai, nors šiaip duona kasdieninė mums yra dešrelės su makaronais. Valgytume ir mamos kugelį, bet kad darbo per daug. Popieriniai pomidorai mums tinka visur, nes jie slyviniai ir gražiai atrodo, net ne sezono metu. Alyvuogės irgi visiems privalomai turi patikt, nes kitaip tu esi neišlavinto skonio. Gražgarstės dabar ant bangos, tai dedam visur tinka netinka, o gerti užpilamą kavą praktiškai yra nusikaltimas – taip pasakys kiekvienas, buvęs Italijoje. Palaukit palaukit, majonezas?! Nuoširdžiai tikiuosi, kad tokio produkto net nėra jūsų šaldytuve. Nes majonezas ir pomidorų padažas tai čia išvis svieto pabaiga mūsų jautriam gomuriui.
Dievaži, mėgaujuosi gyvendamas Euroremonto kartos gyvenimą. Mes net nesvarstom, ar kažkas mums iš tiesų patinka – mes darom viską, kas tuo metu ant bangos. Vasarą privaloma plaukti baidarėmis, o žiemą važiuoti slidinėti. Na, bent jau iki Liepkalnio. Kiekvieną pavasarį laukiame tinkamo oro išsitraukti dviratį – kad nusifotografuotume prieš važiuodami, važiuodami ir nuvažiavę. Ir net jei tai darėme tik vieną antradienį per visą sezoną, visur, kur tik reikės nurodyti savo pomėgius, rašysime: važinėjimas dviračiu.
Bet čia tik iki kito sezono. Nes kitą sezoną bus madingas dekupažas, ir mes visi vėl imsimės rankdarbių. O saulei leidžiantis dar išeisime į balkoną nufotografuoti savo kojų, knygos ir kavos puodelio – va kokį paryžietišką gyvenimą mes gyvenam.
Ne esmė kiek tame yra mūsų tikrojo „aš“. Tam tikra prasme mes esame šiek tiek neadekvatūs. Ir kai dėl kažko nesame tikri arba nelabai žinome, kaip tikram europiečiui derėtų elgtis, tai mes mokomės – skaitome motyvacines knygas ir užsirašome į „lyderių“ ar motyvacinius seminarus. Ir todėl tie, kuriuos tų knygų prisiskaitę mes dabar auginame, kiekviename žingsnyje skatiname ir t.t. (na, jūs skaitėte tas knygas, žinote apie ką aš kalbu), užaugo kaip neklystančiųjų karta. Esminis jų bruožas yra bet koks atsakomybės vengimas. Atkreipkite dėmesį – jeigu šiandieninis paaugliukas padarys kokią nesąmonę ir jūs jam papriekaištausit, tai jis tikrai nenuleis akyčių ir neatsiprašys. Ne, jis diskutuos su jumis. Jei prireiks, jis nusikapstys iki pat Antikos filosofų, aptars gėrio ir blogio takoskyrą moraliniu ir psichologiniu požiūriu ir pateiks dar visą kekę labai kūrybingų argumentų, bet įrodys, kad jis nesuklydo – praktiškai dėl visko kalti jūs ir susiklosčiusios aplinkybės.
Jus tai erzina?.. O neturėtų. Nes tai yra jūsų vaikai, jūs juos auklėjote. Ir jei jūs dabar negalite su jais susikalbėti, tai žinote ką? Greičiausiai problemų turėtumėt ieškoti savyje. Euroremonto kartos paradoksuose.
